Kiek maldų buvo išraižyta ant paminklinių akmenų bažnyčiose, koplyčiose, vienuolynuose, seminarijose, rūmuose, pilyse, kapinėse! Tai žodžiai, „geležiniu plaktuku ir švinu ant uolos amžinai iškalti“ (Job 19, 24). Pirmoji malda, kurią šiandien cituojame, saugoma Blois katedroje, Prancūzijos mieste prie Luaros, esančiame už 180 km į pietus nuo Paryžiaus. Ją rado amerikiečių kareivis ką tik išvaduotoje Aušvico nacių koncentracijos stovykloje – maldą ant popierinio įpakavimo skiautės užrašė vienas kalinys žydas prieš savo mirtį:

Viešpatie, kai grįši į savo šlovę,
prisimink ne tik geros valios žmones,
bet taip pat ir piktavalius.
Tačiau prisimink ne jų darbus ir smurtą,
tačiau vaisius, kuriuos mes sukūrėme,
dėka to, ką jie mums padarė.
Prisimink vienų kantrybę,
kitų drąsą, nuolankumą,
prisimink proto didybę,
tikėjimą, kurį jie pažadino mumyse.
Ir padaryk, Viešpatie, kad šie mūsų sukurti vaisiai
vieną dieną taptų jų išgelbėjimu.

Tai jaudinamas ir labai „krikščioniškas“ meilės, atmetančios visokį kerštą ir perteikiančios grynai evangelinę nuotaiką, liudijimas.

Kitas pavyzdys – tai greičiau įspėjimas, kalbantis apie teisingumą, kurį Kristus parodo savo tikintiesiems: nors malda yra tobulas dialogas, ji gali virsti tik klausymusi. Šis tekstas paimtas iš Liubeko katedros Vokietijoje, tačiau panašų įrašą galima rasti ir kitose kulto vietose:

Mane vadinate mokytoju ir manęs nesiklausote,
mane vadinate šviesa ir manęs nematote,
mane vadinate keliu ir manimi nesekate,
mane vadinate gyvenimu ir manęs netrokštate,
mane vadinate tiesa ir manęs nepriimate,
mane vadinate mylimu ir nemylite,
mane vadinate amžinu ir manęs neieškote,
mane vadinate atlaidžiu ir į mane nesikreipiate,
mane vadinate teisingu ir manęs nebijote.
Jei aš jus pasmerksiu, nekaltinkite manęs!

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt