Didžiosios Britanijos vyriausybė paskelbė radikalaus taupymo ir valstybės biudžeto mažinimo programą. Ar reakcija į tai bus tokia pat siutulinga kaip ir Prancūzijoje? Ar išvis pavyks tokią programą įgyvendinti? Jei taip, tai kas nuo to labiausiai nukentės? Ir ko britų valdžia iš tiesų siekia?

Pasak Londono dienraščio „Independent“, „finansų ministro smūgis buvo toks kietas, kokio ir tikėtasi. Tuo George`as Osborne`as tęsia darbą, kurį pradėjo birželį savo avariniu biudžetu. Sprendimas išlyginti struktūrinį deficitą nuo pat pradžių reiškė tai, jog reikės smarkiau sumažinti viešąsias išlaidas negu bet kada po Antrojo pasaulinio karo.

Dabar sužinojome tiesiai šviesiai, ką taupymo politika reikš praktiškai. Tačiau šiame vaizdelyje yra ir pragiedrulių, kaip antai komunalinės savivaldos stiprinimas po kelių dešimtmečių centralizacijos“.

Varšuvos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ irgi pabrėžė, kad „tokių drastiškų viešųjų išlaidų kirpimų pokario laikais dar nėra buvę. Tačiau galima būgštauti, kad tokio ambicingo plano nepavyks visu šimtu procentų įgyvendinti. Tada neliktų kito kelio, kaip tik kelti valstybinius mokesčius.

Tačiau galima neabejoti, – tęsė Varšuvos laikraštis, – kad nepaisant garsių profsąjungų protestų Britanijai negresia tokie masiniai bruzdėjimai kaip Graikijoje ar Prancūzijoje. Beveik 40 proc. britų įsitikinę, kad ministras pirmininkas Davidas Cameronas turi geresnių idėjų kaip gelbėti britų finansus negu jo pirmtakas“.

Prancūzijos Šerbūro dienraštis „Presse de la Manche“ tikėjosi, kad šiuo klausimu, „aišku, bus diskusijų ir protestų, tačiau programą galutinai priėmus, britai ją kaip galima geriau įgyvendins tam, kad greitai savo problemas suvaldytų.

Galbūt ten esama tokios rūšies patriotizmo, dėl kurio britams svarbiau konsoliduoti savo šalies finansus negu prastumti savo individualius reikalavimus“.

Ciuricho „Tages-Anzeigerio“ nuomone, „pabaigoje gali paaiškėti, kad skausmingos priemonės kančią tik padidins – ir keliais metais prailgins. Jau dabar prasidėjo ginčas, kas nuo šios operacijos labiausiai nukentės.

Jeigu kančios dydį matuotumei pagal konservatyviųjų laikraščių verksmus, galėtumei manyti, kad našta padalyta apytikriai lygiai. Tačiau iš tiesų nuo D. Camerono nupjovimų labiausiai nukentės tie, kurių balsas nesvarus ar kurie neturi įtakingų ruporų“.

Londono dienraštis „Guardian“ rašė, jog „valdančioji koalicija ūkio krizę naudoja ne tik tam, kad apribotų valstybės išlaidas, bet ir tam, kad pertvarkytų visuomenę. Tai bus šoko terapija. Projekto esmė – gerovės valstybės demontavimas, kuris prasidėjo jau daugiau kaip prieš 30 metų.

Tačiau nei konservatoriai, nei liberaldemokratai tam neturi mandato. Vaikpinigių panaikinimas ir sveikatos apsaugos sistemos pertvarka reiškia aiškius rinkimų pažadų pažeidimus. Juk dauguma žmonių per gegužės mėnesio rinkimus balsavo prieš tokius ketinimus“, – tikino kairiesiems atstovaujantis Londono dienraštis.   

Amsterdamo dienraščio „Volkskrant“ nuomone, „D. Cameronas bando savo šoko terapijai suteikti idealistinį matmenį. Jo akimis vyriausybės programa yra ne tik skaudžiai būtina ekonomikos požiūriu. Ji yra ir sveikintinas žingsnis naujos visuomenės link, kurioje savaime aišku, kad tam tikros užduotys – piliečių, o ne valstybės reikalas.

Tai įdomi mintis, tačiau kol kas nieko daugiau. Tam, kad sulauktų visuomenės paramos savo sunkioms intervencijoms, premjeras turėtų pasiūlyti naujas perspektyvas“.

Anot Stokholmo dienraščio „Dagens Nyheter“, „britų vyriausybė visą savo politinį kapitalą stato ant kovos su biudžeto deficitu. Tai ekonomiškai pavojinga, bet vis dėlto teisinga. Be patikimų gelbėjimosi nuo bankroto priemonių naudojimo, rizika rinkose tik padidėtų, o vartotojų ir įmonių nuotaikos nepagerėtų. Dabar reikia laikinai susitaikyti su silpnesniu augimu. Bet jeigu konservatorių strategija pasitvirtins, tai gali būti pergalės receptas kitiems rinkimams“.

Tuo būtent suabejojo Glazgo dienraštis „Herald“. Anot jo, „sunku pastebėti, iš kur galėtų ateiti finansų ministro G. Osborne`o laukiamas ūkio augimas. Įmonės investuoja tik tada, kai jos įžiūri prekių ir paslaugų paklausą. Šiuo metu blogai su mažmenine prekyba, didėja nedarbas, o gyvenamojo būsto rinka jau atsidūrus ties dugnu.

Ir nors svaras silpnas, nematyti žadamo eksporto pagyvėjimo. O tie verslai, kurie nori plėstis, blokuojami bankų, kurie ir toliau tik labai nedrąsiai teikia kreditus“, – skundėsi Škotijos dienraštis.

Kai kurie laikraščiai pastebėjo, kad smarkiai bus mažinamas ir karinis biudžetas.

Pietų Afrikos Keiptauno dienraštis „Burger“ rašė, kad „jeigu ginkluotosios pajėgos bus šitaip radikaliai sumažintos, Afganistanas liks vienintelė vieta, kur Britanija dar įstengs turėti šiokį tokį vaidmenį, lyg niekur kitur negalėtų iškilti grėsmių. Aišku, kad konservatorių liberalų vyriausybė turi taupyti, ir aišku, kad kariuomenė čia negali būti išimtis. Tačiau šituo būdu vyriausybė aukoja savo svarbiausiąjį tarptautinės intervencijos įrankį“.

Pekino dienraščio „Renmin Ribao“ nuomone, „tai, kad karinė galybė Didžioji Britanija nutarė sumažinti savo gynybos išlaidas, susiję ne tik su didžiuliu biudžeto deficitu ir finansų krizės iššūkiu, bet ir su nauju saugumo padėties Britanijoje ir Europoje įvertinimu“.

Premjeras D. Cameronas tiesiog suka pragmatiškesniu keliu, „tačiau milžiniški taupymai gynybos biudžete gali privesti prie santykių tarp Baltųjų Rūmų ir Dauningo Stryto atvėsimo“.

Dienraštyje „Wall Street Journal“ amerikietis politologas Maxas Bootas rašė, kad „Jungtinė Karalystė nebeįstengs išlaikyti net savo dabartinių pajėgų Afganistane. Britų gynybos pajėgumai smarkiai smunka, o tai reiškia, jog dar didesnė naštos dalis ginant tai, kas buvo vadinama „laisvuoju pasauliu“, kris ant jau ir taip pertemptų Jungtinių Amerikos Valstijų karinių pečių“.