Gedimino Kajėno nuotrauka

Poetė Ramutė Skučaitė 2009 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą. Laureatę kalbina Andrius Jakučiūnas.

Kelių kartų vaikystė prabėgo skaitant jūsų eilėraščius, dabar tie žmonės linkę jus prisiminti kaip vaikų poetę, nors rašote ne tik mažiesiems skaitytojams. Vaikų literatūra visą laiką buvo tarsi periferinis žanras, net su tam tikru tragizmo atspalviu. Nors visuomet pripažinta, kad ji svarbi, ugdanti, ne menkesnė už vadinamąją suaugusiųjų literatūrą, vis tiek ją lydėjo neįkyrus nevisavertiškumo jausmas. Ar nebuvo nuostabu, kad jūs, pašventusi svarbią savo gyvenimo dalį būtent vaikų literatūrai, buvote įvertinta svarbiausiu Lietuvos meno apdovanojimu – Nacionaline premija, šitaip tarsi pabrėžiant ir vaikų literatūros svarbą nacionaliniu lygmeniu? Ar tai reiškia, kad vaikų literatūrai atėjo geresni laikai?

Man atrodo, kad vaikų literatūra yra toks svarbus dalykas, kurio neįmanoma apeiti, aš net nepasakyčiau, kad į ją sovietų laikais nekreiptas dėmesys ar kad jo buvo mažiau. Skirstant respublikines premijas, viena jų visuomet būdavo teikiama už nuopelnus vaikams. Iš rašytojų ją yra gavę Martynas Vainilaitis, Violeta Palčinskaitė, man regis, ir Janina Degutytė. Taigi ne viskas buvo tik bloga. Ką jau kalbėti apie knygų tiražus, kurie anuomet būdavo dešimttūkstantiniai, o ir vaikai tada labiau skaitė.

Aišku, yra ženklų, kad vaikų literatūra įgyja daugiau reikšmės, ir tai džiugina – visų pirma todėl, kad tas procesas vyksta ekonomiškai be galo sunkiu laiku. Sakykim, atsirado leidykla „Nieko rimto“, kuri leidžia vien vaikų literatūrą – nepaprastai dėl to džiaugiuosi. Kol kas leidyklos žmonėms gal trūksta tam tikrų profesinių įgūdžių būtent kaip vaikų literatūros leidėjams; nepaisant to, man atrodo, kad jie daro labai gražų ir gerą darbą. Be to, pastaruoju metu atsirado geranorių žmonių, kuriems pelnas nėra svarbiausias kriterijus, jie žino, kokiu keliu pasiryžo eiti, ir juo eina.

Žinią, kad man skirta Nacionalinė premija, sutikau ramiai, tačiau mane labai sujaudino, kad ji įteikiama „už vaikų ir suaugusių pasaulio vienybę ir žodžio skaidrumą“. Ši frazė man ir buvo bene didžiausia dovana, ypač mane nudžiugino žodis skaidrumas – kažin ar galima tiksliau išreikšti tai, ką jaučiu, nes skaidrumas man atrodo labai esminga savybė, ypač dabar, kai matau, kaip ji visur trypiama ir niokojama.

Mane ir turbūt daugelį kitų vadinamosios suaugusiųjų literatūros kūrėjų persekioja klausimas, kaip prieinama iki poreikio rašyti vaikams. Poreikį kurti galima bandyti aiškinti siekiu sudėlioti savo patirtį į lentynėles, suteikti jai formą ir naują turinį – nesunku nutuokti, kad rašytojas šitaip sprendžia savo problemas. Kaip išplaukia, iš šalies žvelgiant, altruistinis poreikis pastūmėti kažkur mažą žmogų ir nuspėti jo problemas? Kaip tai pavyksta aktualizuoti?

Sakyčiau, tai taip pat yra dovana. (Esu į šį klausimą daug kartų atsakiusi, todėl pasikartosiu, nes mano požiūris nepasikeitė.) Rašai net negalvodamas, kodėl. Tiesiog tai ateina lygiai taip pat kaip įprastas rašymas, tik rašydamas suaugusiesiems gali sau daug daugiau leisti ir mažiau reikalauti – užteks ir to, kad tavo kūrinys kam nors kaip kamertonas atskambės tuo pačiu tonu – o kurdamas vaikams visąlaik privalai galvoti, ar vaikas supras. Ar norės suprasti, ar jam šito reikia, ar tavo kūrinys iš viso nenuves jo kur nors į šoną ir nieko jam neduos – nei kalbos, nei moralės požiūriu. O ir parašius viską reikia dar sykį peržiūrėti per visus vidinius mikroskopus.

Tačiau yra nemažai žmonių, kurie mano kitaip. Ypač dažnai su kitokiu požiūriu susidurdavau dirbdama vaikų leidinių – „Genio“, „Žvaigždutės“ – redakcijose. Pavyzdžiui, skambini žmogui, kuris jau spausdinęsis anksčiau, net pripažintam autoriui – poetui ar prozininkui – ir prašai duoti žurnalui kūrybos. O šis atsako: žinot, mano vaikai jau užaugo, anūkų dar neturiu, tai dabar nieko nesu parašęs. Nesuprasdavau ir dabar nesuprantu, kaip galima šitaip mąstyti. Juo labiau kad ir savo atžalų niekada neturėjęs žmogus gali būti puikus vaikų rašytojas. Sakykim, V. Palčinskaitė. Mano galva, ji yra labai aukštos prabos vaikų rašytoja, vadinasi, nebūtinai reikia vaikų ir anūkų, yra kažkas kito, svarbesnio. Kaip jau minėjau, aš tai vadinu dovana.

Bet šiaip vaikų ir suaugusiųjų poezijos aš neskirčiau, nes, kaip sako profesorė Viktorija Daujotytė, nėra vyriškosios ir moteriškosios poezijos, yra tik poezija.

Ką tuomet manyti apie vadinamąją paauglių literatūrą?

Pasakysiu atvirai – gal jos reikia, o gal ir ne. Kartais susidaro įspūdis, kad paauglių literatūra kuriama hipotetiniam skaitytojų būriui. Laikotarpis, kai šita literatūra galėtų dominti, tarsi yra, tačiau jis dažnai peršokamas. Kartais net pagalvoju, kad paauglių literatūra yra lyg žmogaus raidos stabdymas, bandymas jį prievarta išlaikyti mažą. Tiesa, gal žioplesniam šiuolaikiniam vaikui paauglių literatūra būtų, tarkim, Juleso Verne’o romanai, nors man jie – vaikų literatūra. Apskritai aš sunkiai suvokiu, kas yra ta paauglių literatūra. Man, pavyzdžiui, jos skaityti neteko. Tačiau aš per visą gyvenimą nė per žingsnį nebuvau atsitraukusi nuo vaikų literatūros.

Ar nebijote nesusišnekėti su dabartiniu vaiku? Turime sutikti, kad jo paties požiūrį į tai, ką skaito, išsiaiškinti labai sunku, nes sovietmečiu augę tėvai perka to laikotarpio autorių knygeles kaip savaime suprantamą gėrį, ir taip jos figūruoja vaikų bibliotekose. Ar nekyla mintis, kad mažuosius skaitytojus veiksmingiau formuotų šis tas dabartiškesnio (juk savaime vaikų literatūra ne belaikė), ypač jei jiems patiems būtų suteikta teisė rinktis?

Mano galva, parinkti vaikui knygas ir yra tėvų pareiga. Žinoma, negalime uždrausti jam pačiam rinktis, tačiau tik tarp gero ir gero, o ne tarp gero ir blogo. Tėvai gali būti beveik tikri, kad bent kartą išėjęs į gatvę vaikas visada pasirinks bloga. Blogis priimamas daug lengviau, jis tiesiog plaukte plaukia į mus, nuo jo galima tik gintis, o gėrio reikia ieškoti, siekti. Dar Pitagoras pasakė, kad gėris yra apibrėžtas ir ribotas, o blogis – neapibrėžtas ir neribotas. Manau, niekas nuo tų laikų nepasikeitė.

Modernybės irgi nereikėtų pervertinti. Teko susidurti su mergaite, kuri nesuprato pasakos apie Raudonkepuraitę, nes nežinojo, kas yra vilkas. Tačiau ji puikiai buvo susipažinusi su televizijos herojais ir superherojais. Ar tai yra gerai?

Nesusišnekėti su dabartinu vaiku nebijau, nes man atrodo, kad jis nepernelyg skiriasi nuo anuometinio, taigi ir šnekėti galime ta pačia kalba. Gal jis ir pageidautų skaityti ką nors modernesnio, bet ir tokia – neva seniokiška – knyga gali jį sudominti. Dėl to nesijaudinu. Jei kas nors įkrito į jo būsimą gyvenimo kraitę, tai gerai, jei ne – tai ne. Ką darysi. Bet aš visuomet sakau, kad nekeičiau to požiūrio, ir nemanau, kad turėčiau laiko pakeisti.

Ką tik prabilote apie blogį. Kaip siūlytumėte su juo grumtis?

Pradėkime nuo pačių pradžių, nuo paprasčiausių dalykų. Vaikelis ėmė vaikščioti, kalbėti – išmokykime jį žodžių „ačiū“, „prašau“. Išmokykime pasakyti „atsiprašau“. Jų niekas šito nemoko – kad ir kaip būtų keista. Manau, čia yra blogio ištakos. Kartą vienoje mokykloje turėjau susitikimą su moksleiviais. Aš įėjau, jie neatsistojo. Vadinasi, jų niekas nemokė, kaip derėtų sutikti žmogų – o tai yra taip paprasta! Paskui mes įsikalbėjome, beje, apie visai kitus dalykus, tačiau man išeinant jie visi atsistojo.

Man labai negražu, kai troleibuse jauni žmonės, studentai sėdi, o seni žmonės stovi. Tada aš labai gerai atsimenu, kaip mane mokė: tu taip nedaryk, negražu. Sąvokos „gražu“ ir „gera“ yra labai arti viena kitos. Jeigu neužmiršime šių paprastų dalykų, blogis negalės klestėti.

Vadinasi, jūs manote, kad požiūris į kai kuriuos kultūros dalykus turi būti vienareikšmiškas?

Yra dalykų, kurių negalima visiškai atsisakyti. Nes jie visai netrukdo, tik padeda.

Didžioji jūsų kūrybinio gyvenimo dalis prabėgo sovietmečiu – t. y. begalinio, visuotino konformizmo epochoje. Ar viduje nebuvo tam tikro diskomforto kalbėti, mąstyti apie aukštesnius dalykus, apie vertybes, gėrį, grožį, suvokiant prisitaikėliškumo mastą, – prisitaikėliškumo, kuris visais įmanomais būdais stengėsi nenusvilti nagų, – ir pojūčio, kad natūraliai persismelki kažkokia dviveidyste. O gal mūsų ir anie laikai šiuo požiūriu nedaug tesiskiria?

O ar jums neatrodo, kad dviveidystė visada egzistavo? Sovietų laikais aš buvau labai gerai pamokyta. Mane išvežė į Sibirą, ten praleidau septynerius metus, tėvas mirė lageryje, motina iškalėjo dešimt metų... (Nepatinka man žodis „tremtis“, nes jo nebuvo – sakydavo „išvežtas“.) Ten supratau, kad mažiausiai reikia lįsti į tuos dalykus, kurie tau kelia abejonių. Kad tai yra netiesa. Laikiausi šio principo tada, laikausi ir dabar. Bet abu laikotarpiai man labai skiriasi, nes anuomet iš manęs buvo daug atimta. Kartais galvoju, kad ir poreikis rašyti vaikams galbūt radosi iš to, kad mano pačios vaikystė tiesiog buvo perplėšta per pusę. Aštuonerių metų netekus tėvo, ji jau buvo kitokia. Kitaip sakant, vaikystė liko ten, kur dar buvo Lietuva. Ten. Ir jeigu man reikia ką nors pasverti tarsi padėjus ant svarstyklių, gera tai ar bloga, turiu dar ir vidurinįjį svarstį – savo vaikystę Ten. Net į visą aplinką, į visa tai, kas vyksta dabar, žiūriu per tą patį stiklą. Derinu ne su sovietų laikais, kurių man teko visokių matyti, bet su ana Lietuva, kokia ji liko mano atmintyje.

Ką parsivežiau iš tremties? Visų pirma suvokimą, kad gėris ir blogis nepriklauso nuo tautybės. Šventasis lieka šventuoju ir mėšle būdamas, o blogajam nebūtina pakliūti į blogį, kad taptų dar blogesnis.

Pabandykime sugrįžti į dabartį. Būtų labai įdomu išgirsti, kaip žiūrite į šiuolaikinės lietuvių literatūros procesus? Juk jiems įvertinti vargiai tinka anos Lietuvos matas?

Sunku pasakyti, yra gerų dalykų, yra blogų. Šiek tiek konkrečiau galėčiau kalbėti apie vaikų literatūrą. Neseniai mirė rašytojas Gendrutis Morkūnas, parašęs puikią knygą „Vasara su Katšuniu“. Ji neabejotinai įeina į vaikų literatūros klasikos biblioteką. Yra daug gerų dalykų, bet taip staiga sunku juos įvardyti. Knygų turiu ir skaitau, skaitau daug. Apskritai visa, kas vyksta literatūroje, yra prasminga.

Skaitytojai turbūt norėtų šį tą daugiau sužinoti apie kitą jūsų asmenybės pusę, kuri labiau prisiliečia prie muzikos. Esu girdėjęs, kad domitės opera, verčiate libretus ir juos rašote...

Pasakysiu tik tiek, kad tai labai savotiška veiklos sritis, man ji nepaprastai miela. Ir dabar, kai turiu ant stalo klavyrą, man net skauda, nes skiemuo su gaida – be galo brangūs, ne mažiau negu poezija. Žinote, aš labai gailiuosi, kad dabar Nacionalinis operos ir baleto teatras nestato operų ne originalo kalba. Originalas labai svarbus, bet šalia turi būti ir lietuviškas vertimas. Žmogui per sunku ir skaityti, ir klausyti, ir žiūrėti.

Kitados pati grojau smuiku Panevėžio muzikos mokykloje, tą mano veiklą nutraukė išvežimas. O aš taip norėjau būti muzikantė! Bet kuo aš tik nenorėjau būti! Dar anksčiau ketinau tapti balerina, vėliau – gydytoja. Tačiau gerai, kad šiems norams nebuvo lemta išsipildyti. Vėliau vis tiek teko studijuoti tai, ką leido. Taip atsidūriau Užsienio kalbų institute ir gavau labai gerus kalbų pagrindus. Versti galiu iš keturių kalbų.

Galėtume netgi pasakyti, kad visas jūsų gyvenimas persmelktas muzikos? Juk poezija – irgi savaip muzikinis žanras?

Galima ir taip pasakyti. Užtat turbūt aš ir nepriimu popmuzikos, išskyrus gal tik repavimą, čia jau yra kai kas naujo, taigi neigiu ne viską. Vis dėlto nesu muzikos specialistė, anaiptol. Tačiau žmogus, kuris neturi jokio muzikinio išsilavinimo, net jei jis būtų puikiausias poetas, vargu ar gali gerai išversti muzikos kūrinio tekstą. Tai galioja kalbant ne tik apie muzikinį, bet ir apie poetinį vertimą. Žinau labai gerų poetų, bet kai pasiskaitau jų vertimus, darosi bloga. Žinoma, nesakau, kad viską darau tobulai, bet tikiu, kad muzikos pagrindai man padeda ir poezijoje. Man patinka Tomo Venclovos principas, kad poeziją reikia versti tik laisvai, aš jo taip pat laikausi.

Kaip vertinate tuos balsus, kurie teigia, kad ir dalijimasis kūryba turi būti laisvas? Kitaip sakant, kaip žiūrite į autorines teises? Kiek kūrinys priklauso visuomenei, kiek autoriui?

Visuomenei jis priklauso tiek, kiek leidžia autorius. Vis dėlto tai yra autoriaus nuosavybė. Jeigu mes grįžtume ne į knygos laikus, bet į liaudies kūrybą, tada taip. Bet kitais atvejais – kategoriškai nesutinku. Atvirai kalbant, kūrybą laikau savo nuosavybe, tai yra vienintelis dalykas, kurį iš tikrųjų turiu, tai yra mano.

Galbūt manote, kad kas nors Lietuvos kultūroje yra labai neįvertinta, nepelnytai pamiršta?

Neseniai „Respublikoje“ skaičiau Marcelijaus Martinaičio straipsnį, kuriame kalbama apie tai, kaip nepelnytai užmiršome paminėti Maironį. Mes labai pagerbėme Czeslawą Miloszą, bet Maironio – ne. Ir visiškai nesiruošiame to daryti. Sutinku su juo šimtu procentų.

Trakų gatvėje, regis, tebėra namas, anksčiau buvęs pažymėtas vienuoliktuoju numeriu. Ten gyveno Šatrijos Ragana. Mirtinai reikia atminimo lentos. Jeigu namas tiksliai ir nežinomas, ne taip sunku sužinoti – juk laikai netolimi. Šatrijos Raganai jaučiu ypatingų sentimentų. Ji – mano mamos mokytoja, o „Sename dvare“ ir man buvo ašarų pakalnė – viskas ten artima ir tikra.

Kalbėjote apie būtinybę įamžinti, paminėti. Tai irgi praeities dalykai. Būtų labai įdomu išgirsti, ką vertinate dabartiniame pasaulyje?

Žinote, mano amžius toks, kad nebus tokio dalyko, apie kurį galėčiau pasakyti: šitai yra nežmoniškai gerai. Tuo labiau nepasakysiu, jog žaviuosi prekių gausa parduotuvėse – tai blogai. Daugelis dalykų, kurie nūdieną laikomi labai gerais, man yra blogi. Dėl to, kad jie kreipia žmogaus dėmesį ne ten, kur turėtų kreipti. Mano nuomone – atleisk, Dieve, jei esu neteisi, o turbūt esu neteisi – pasaulis vystosi taip, kaip jam reikia. Didelį nerimą kelia technokratija, nesveikas susižavėjimas technine pažanga, skaitmeniniu pasauliu. O juk kalbama, kad šiuo metu nėra laikmenų, kurios geriau nei knyga garantuotų išlikimą. Kai kur Vakaruose, sako, nėra ir filmotekų – naujieji filmų kūrėjai bijo, kad senieji nesudarytų jiems konkurencijos.

Baisu matyti begalinę socialinę nelygybę. Šalia mūsų namų stovi konteineriai. Kartais grįžtu namo su šiukšlėmis, nes negaliu jų išmest, kai ten yra trys žmonės. Man gėda, kad aš turiu ką išnešti, o jie turi iš ten imti.

Be abejo, jaunus žmones dabarties pasaulis žavi ir turi žavėti, kitaip jie nepajėgtų jame gyventi. O kai žmogus esi beveik nugyvenęs gyvenimą, prieš akis nieko nėra – tu ten nebe kūrėjas, tu turi tik tai, ką išgyvenai, ir tai iš tikrųjų yra tavo. Iš ten gali išsirankioti, kas gera, o kas bloga. Ar jums negražus faktas, kad prieškario Lietuva, kuri gyvavo dvidešimt metų, neturėjo užsienio skolų? O ar nebaisu, kai dabar Lietuvoje yra per aštuoniasdešimt uždarytų mokyklų?

Mama, kuri iki lagerio buvo mokytojavusi 25 metus, sakė, kad tik kartą turėjo berniuką, iki Kalėdų neišmokusį skaityti. Visi kiti skaitė. O štai Amerika dabar pradėjo skambinti pavojaus varpais, kad ketvirtoje klasėje vaikai nemoka skaityti. Tada paaiškėjo, kad tokių dalykų yra ir Europos Sąjungos valstybėse... Tai tik įrodo, kad technikos pažanga neišsprendžia problemų, netgi atvirkščiai. Galbūt reikėjo šiek tiek pariedėti į humanitarijos pusę.

Tačiau labiausiai šiuo metu man gaila kalbos. Nesakau, kad ji jau visai nyksta ir tuoj išnyks, bet kai kurie dalykai kelia nerimą. Sakykim, vaikų kalbos nuskurdimas – o juk kalba yra mąstymo pagrindas! Ką jau sakyti apie tai, kad net ir didelės, žinomos leidyklos paleidžia į pasaulį, švelniai tariant, abejotinos kokybės vertimų. Galiausiai mums trūksta suvokimo, kad kalba – sudėtinė tautos apibrėžimo dalis. Kodėl ja nesididžiuojame?

Tuomet kas toliau – totalinis dekadansas, armagedonas, apokalipsė?

Atvirai kalbant, man labai gaila, kad gyvenimas jau baigiasi. Ar norėčiau pamatyti, kas bus su pasauliu toliau? Nepasakyčiau. Ir jeigu man kas nors pasiūlytų trims ar penkioms minutėms atsidurti praeityje arba ateityje, rinkčiausi praeitį. Pasižiūrėti, pasitikrinti, ar teisingai galvoju.