Maurice Berger, Isabelle Gravillon. Mano tėvai skiriasi. Iš prancūzų k. vertė Gerda Ana Melnik. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Nepretenzinga psichologinė lektūra su gausiomis gyvenimiškomis iliustracijomis, praktiniais problemų sprendimo pavyzdžiais. Tos iliustracijos ir pavyzdžiai ganėtinai pietietiški, ne vietinio temperamento, stebinantys pirmiausiai kultūrine prasme. Drįstu manyti, lietuvių vaikai į tėvų skyrybas reaguoja kitaip – kitaip su jais ir elgiamasi, mažiau pagarbiai, šeimos gyvenimo įvykiai neaiškinami ir nekomentuojami (nebent siekiant emocinės vaiko paramos). Kodėl tokio pobūdžio knygų neparašo lietuvių psichoterapeutai? Nes vis dar gyvena svajonėse apie skaistų (vadinasi, neproblemišką) ir tvarkingą sutuoktinių gyvenimo idealą. Arba, labai galimas daiktas, net neturi medžiagos – vargu ar daug išsiskyrusiųjų domisi vaikų elgesio pokyčiais, juolab kalbasi apie tai su specialistais. Tiesą sakant, tikėjausi, kad visuomeniniai įvykiai paskatins bent jau knygų apie pedofiliją radimąsi, bet taip neatsitiko. „Mano tėvai skiriasi“ – elementarus raginimas domėtis emociniu atžalos gyvenimu; kad ir ne iš kilnumo, iš natūralaus egoizmo (aprašytieji pavyzdžiai pasakoja, kaip vaikai po tėvų skyrybų parodo agresiją ir lipimą tiems patiems tėvams ant galvų). Kita vertus, aprašyta nemažai atvejų, kai motinos manipuliuoja savo vaikais – lieja jiems visą savo sielvartą dėl šeimą palikusio vyro (ir atvirkščiai – taip elgiasi vyrai); vaikai tam tikra prasme tampa simboliniais tėvais jiems patiems. Taip pat gan svarbu, jog autoriai kritikuoja skandinaviškąjį tėvystės atostogų modelį: ankstyviausiuoju periodu motinystė ir tėvystė nėra tas pats, kūdikiui labiau reikia motinos (kurią jis vis dar suvokia kaip savo dalį), negu tėvo. O šiaip, skaitant apima kažkoks egzistencinis siaubas – neseniai Lietuvoje lankęsis sociologijos klasikas Z. Bauman teisus, ryšių trupėjimas yra mūsų laikų katastrofa, žmonės priprato vartoti vieni kitus. Beprasmiška su tuo kovoti, bet reiktų išmokti su tuo gyventi (geriau, kai mokomasi ne vien iš nuosavų tragedijų).

Jacek Dehnel. Lialė. Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė. Vilnius: Kronta, 2010.

Perskaityti panorau išgirdus radijo laidą („Kasdienybės kultūra“), kurioje ši knyga buvo itin patraukliai pristatyta.

Teko kiek nusivilti, bet ne dėl pačios knygos, kuri meistriškai suregzta: tiesiog nebemėgstu šeimos sagų, o gal apskitai pavargau nuo knygų apie senatvę.

Tas beveik romantinis pasakojimas, jau senokai nebeįdomi erotika, erzinantis sentimentalumas.

Bendraamžis autorius – nustebino tik darbštumu.

XIX a. stilistika šiandien (nors tai ir ne pastišas) – gal ir originalu. Bet dar originaliau būtų XVI a.

Valdas Papievis. Eiti. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Nespėjau nė į rankas paimti, o jau žiūriu, išrinktas į Metų knygos penketuką.

Žinoma, skaičiau visai ne dėl to (nors vidinis priešiškumas bet kokiems rinkimams taip sustiprėjęs, kad jau greit jau turbūt nebeskaitysiu knygos, jei tik sužinosiu, jog ji kur nors išrinkta).

Nežinau, sąmoningai, ar ne, bet V. Papievio romanas išėjo labiau prancūziškas, negu lietuviškas (nepanašus į jokius jau egzistuojančius nacionalinio romano tipus). Paprasti, bet nebanalūs dialogai, neskubrus siužetas, neišsipildymo nuojautos. Estetiškai išleista – papildomai geras įspūdis.

P. Gailiaus tapyba tušu, rytietiškos manieros imitacija – V. Papievio proza irgi to turi (glausta, santūri, be didelių emocinių proveržių).

Skaitant norisi vyno (o gal prancūziško pastiso, kuris romane vis gurkšnojamas).

Tai paskutinė mano knygų apžvalga. Nuo šiol užuot komentavus kitų knygas, bandysiu jas rašyti pati.