Fotografas Arturas Valiauga

Vieną lietingą rugsėjo dieną užsukau į UAB „Fotoprojektai“ studiją pakalbinti fotografo Arturo Valiaugos – mums geriausiai žinomo dėl identiteto paieškų dirbant su projektais „Tarp krantų“ ir „Tylusis identitetas“. Kol Arturas šokinėjo aplink pašteto natiurmortą, skirtą reklamai, kalbėjomės apie fotografiją, žmogų, šiuolaikinį meną... Kalbino Jorė Janavičiūtė.

Kaip jūs atsidūrėte fotografijoje? Ar tai buvo jūsų pašaukimas, ar atsitiktinumas?

Iš pradžių buvau lomografas. Kai tėvas man padovanojo LOMO Smena, aš ją išardžiau, nes reikėjo pasižiūrėti, kas viduje. Tiesą pasakius, mane labiau domino chemija ir sprogstančios medžiagos, lankiau chemijos būrelį ir buvau pirotechnikas, bet po drastiškų mano bandymų, man pasiūlė eiti į kino būrelį, nes ten irgi buvo galima dirbti su chemija. Taip aš atsidūriau kino būrelyje ir eksperimentavau su chemija. Šalia buvo fotografijos būrelis ir aš pradėjau fotografuoti.

Po nesėkmingų bandymų tapti kino režisieriumi, įstojau į Technologijos technikumą, ten buvo galima studijuoti fotografiją. Paskui pradėjau daryti menus: tuos kino scenarijus, kuriuos seniau norėjau filmuoti, ėmiau fotografuoti. Taip mano gyvenime atsirado kūrybinė fotografija. Kūrybinė veikla prasidėjo 1991 metais, o pirma paroda surengta 1993 metais kartu su Alfredu Simonavičium, Gintaru Janavičium ir Žilvinu Jasiu.

Dauguma naujų jūsų projektų yra tiriamosios fotografijos projektai. Kas yra ta tiriamoji fotografija?

Socialinė fotografija atsirado gana atsitiktinai – kai pradėjau dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Tiriamoji yra todėl, kad tokio pobūdžio fotografijas užsako didelės visuomeninės organizacijos. Jos, fotografijos, kaip meno kalba, nori atskleisti tiesą. Vėliau vyksta konferencijos: apie tas fotografijas, jų prasmę diskutuoja kultūrologai, sociologai, psichologai ir kitų sričių atstovai. Jie iš tų fotografijų daro išvadas, apibendrinimus. Menininkas dažniausiai tik kelia problemą, bet į ją neatsako, o organizacijos, pasitelkusios mokslininkus, bando įvertinti, ieškoti atsakymų dėl socialinių pokyčių visuomenėje – globalizacijos, kosmopolitiškos bendruomenės atsiradimo ir daugelio kitų dalykų, susijusių su socialiniais mokslais, žmogaus socialinės tapatybės kaitos problema, tapatybės krize.

O kaip vyksta fotografavimo procesas?

Aš dažniausiai užimu stebėtojo poziciją ir stengiuosi minimaliai keisti aplinką, nors negaliu nuneigti, kad mano buvimas veikia žmonių veiksmus. Faktas tas, kad aš nekeičiu aplinkos, neperstumdau daiktų, leidžiu kamerai fotografuoti akies žvilgsnio judesiu. Aš niekada nedirbu su slapta kamera, svarbu rasti kontaktą su žmogumi, kurį fotografuoju. Kontaktas yra ne tada, kai paspaudi mygtuką, kai žmogus to tikisi ir pozuoja, o tada, kai atsipalaiduoja, kai nebepastebi tavęs. Pavyzdžiui, ateini ir sėdi kokias keturias valandas, tampi to žmogaus aplinkos dalimi ir jis į tave nebekreipia dėmesio.

Kaip ir tuose keltuose: fotografavau restorane ant staliuko pasidėjęs fotoaparatą. Fotografavau fūrų vairuotojus, bendravau su jais, jie pasakojo apie savo gyvenimą, apie darbą, o aš kartkartėm paspausdavau mygtuką. Po penkių valandų vienas jų paklausė, kokią fūrą aš vairuoju (šypsosi). Jis net nesuprato, ką darau. Tyliajam identitete panašiai: ateini pas žmones, bet neprovokuoji jų jokiais staigiais judesiais. Jie dažniausiai, norėdami nugalėti stresą, siūlo išgerti kavos ar bent jau vandens, tu geri, išprovokuoji pokalbį, kad žmogus išsipasakotų, tiesiog sėdi, net nefotografuoji pirmas kelias valandas, žmogus ima tavim pasitikėti, tuomet pradeda nebekreipti dėmesio, sėdi dar ilgiau, sėdi ir tyli. Kai žmogus kimba į savo reikalus – pradedi fotografuoti.

Tyliajam identitete yra viena nuotrauka, kurioje atsiskleidžia vyro ir moters santykis sėdint prie televizoriaus. Manęs dažnai klausia, kaip man pavyko tą nuotaiką išgauti. Aš tiesiog fotografavau panoramą pro dangoraižio langą ir labai ilgai krapščiausi – porą ar tris valandas. Jie jau nebekreipė į mane dėmesio, atsisėdo žiūrėti televizoriaus, o tada tiesiog atsidūrė mano kadre, kuriame atsiskleidė tikras jų santykis per mimikas, žvilgsnius, sėdėseną.

Ar jūsų, kaip fotografo, nepiktina, kad pasaulis tapo „galimų fotografijų komplektu“ (Susan Sontag žodžiai – J. J. past.)? Kad vaizdų pasaulyje šitiek daug? Ar neigiama emocija jus aplenkia?

Nepiktina. Fotografija nuėjo ilgą technologijos klystkelį. Tai yra vaizdo perkėlimo technologija, tai nėra tiesos įrodymas. Tai tikrovės interpretavimo būdas vaizdu. Fotografijos technologija yra vienas iš daugelio vaizdo perkėlimo būdų, vienas iš tikrovės algoritmų ir, manau, kad ji kaip tik išgyvena renesansą, ji dar niekad nebuvo tokia populiari ir tiek visko valdanti, nebuvo įsiliejusi į tiek skirtingų disciplinų: meno, mokslo. Fotografija karaliauja – tai yra gerai (plačiai šypsosi).

Bet juk karaliauja daug nekokybiškos fotografijos...

Ji dėl to nekalta. Kaltas žmogus, kuris neatsakingai elgiasi su vaizdu. Su vaizdu visada reikia elgtis pagarbiai. Vaizdas savo kompozicija, visumos ir detalės santykiu popieriuje arba juostoje perkelia mūsų matomą regimybę, į tai reikia žiūrėti labai atsakingai. Tai yra tas pat kaip rašytinis žodis, pavyzdžiui, netiksliai padėtas kabliukas gali būti lemiamas, tikriausiai žinai tą pasakymą: „Bausti negalima pasigailėti.“ Galima padėt kablelį „Bausti, negalima pasigailėti“ arba „Bausti negalima, pasigailėti“...

Fotografijoje taip pat keičiasi prasmės. Dauguma žmonių tampa aptarnaujančia fototechnologijos technika, o turėtų būti atvirkščiai. Daugybė įsigijusių fotoaparatus nežino, ką su jais daryti, ką pasakyti. To reikia mokytis.

Jūsų meninė fotografija išsiskiria ne tik socialine identiteto tema, bet ir stiliumi. Jūs naudojate priklijuojamas prie kadro nuotraukas. Kaip tai atsirado jūsų fotografijoje, ką tai suteikia nuotraukai?

Tiesiog rėmai ir stiklai labai apsunkina darbų kabinimą ir nuotraukos yra neapriboti lakštai, tikrovės gabalai ir, atrodo, galbūt paveikesni. Bet tai nėra kažkoks labai ypatingas tik man būdingas bruožas... Tai ekonomiškai patrauklus ir savo forma labiau paveikus sprendimas.

O ar tai nėra susiję su kinematografija? Nes juk kartais dėl priklijavimo-montažo atsiranda tam tikri kontekstai, padedantys pasakoti istoriją... Tai ypač galima pajusti „keltuose“. Priklijuotos nuotraukos padeda sukurti nuotaiką ir istorija tampa aiškesnė...

Iš tikrųjų, nuo kino raiškos aš nepabėgau. Kadrų jungimas, kadrų pasikartojimas, to paties siužeto pasikartojimas skirtingu laiku – aš tai naudoju savo fotografijose, kurios kartais atrodo kaip kino pasakojimas. Bet, kita vertus, kinas turi labai aiškią laiko atkarpą, kurioje vyksta veiksmas, su fotografijom aš negaliu to pasiekti. Tačiau vertinant vaizdo fragmentiškumą, kurį žmogus suvokia ir mato, tai yra panašu. Rėmas visada tarsi užbaigia vaizdą, o mano nuotraukose, kai nėra rėmų ir krašto, vaizdas atrodo kaip iškirptas iš tikrovės, jis nėra baigtinis – kaip ir mūsų gyvenimas. Neįmanoma fotografija sustabdyt akimirkos – tai tik iliuzija ir aš akimirkų nemedžioju. Yra prabėgančio laiko pojūtis, kaip ir kine. Žmogus aplinką suvokia fragmentiškai, o mūsų sąmonė fragmentus sujungia kaip pasakojimą, supratimą, archetipą. Tad fragmentų dėliojimas labiau atitinka tikrąją žmogaus suvokimo būseną. Turbūt taip. Tiesą sakant, dirbdamas aš taip negalvoju, aš tiesiog dirbu.

Koks įsimintiniausias jūsų sutiktas žmogus?

Man labai sunku išskirti kokį nors vieną žmogų. Kiekvienas projektas yra susidūrimas su aibe įdomių žmonių. Nežinau, bet galbūt savo dvasia man labai artimas ir todėl įspūdį palikęs žmogus – Stepas. Serija Buvau pas Stepą. Kalbėjomės apie gyvenimą išpopuliarėjo... Tas žmogus savo natūraliu paprastumu yra genialus... Jis naiviai nuoširdus, neapsimetinėja – tiesiog gyvena. Turi vidinį žinojimą apie gyvenimą, kurį esame seniai praradę, nes gyvename savo susikurtuose įvaizdžiuose. Vertiname kitus pagal atliekamus vaidmenis, o tas žmogus turi žmogiškąją savastį, suvokimą, vidinę išmintį, ramybę, nuoširdų požiūrį į žmones, meilę jiems.

Kaip jūs jį sutikote?

Visiškai atsitiktinai ten užklydau... Jo jau nebėra gyvo, bet jo atvaizdas išlikęs ir veikia.

Koks jūsų santykis su šiuolaikiniu menu? Požiūris į vyraujantį konceptualumą?

Dabar menas jau nebėra konceptualus, jis yra kontekstualus. Dabar daugiau dėmesio skiriama aplinkai, kontekstui. Yra siekiama ne protu pažinti, suvokti, o suprasti per jausmą, būseną, psichologinę situaciją. Vienu žodžiu, dabar aplinka tampa labai svarbi. Tai, ko gero, susiję su pokyčiais visuomenėje. Ta pati fotografija – labai daug kur ji yra ištraukta iš aplinkos, iš konteksto. Tai išpopuliarėjusių skaitmeninių technologijų, kurios leidžia labai lengvai formuoti vaizdą keičiant tikrąją jo būseną, vietą, rezultatas. Yra gausybė image stockų (angl. – vaizdų išteklių – J. J. past.) – abstrakčių vaizdų, kurie yra parduodami ir generuojami, jiems galima suteikti labai skirtingas prasmes, bet tiktai ne pirmąją prasmę. Jie ištraukti iš tikrosios aplinkos, jais manipuliuojama. Kontekstualus menas grąžina vaizdui pirmapradiškumą. Reklama iškraipo aplinką, o menas stengiasi grąžinti, suteikti tikrąją prasmę.

Konceptualumas yra šiek tiek pasenusi sąvoka. Na, gal jo daugiau kitose meno kryptyse nei fotografijoje. Bet, sakykim, ir skulptūra tampa kontekstuali, ji veikia aplinkoje, ji kuriama aplinkoje, pati aplinka yra skulptūros dalis, kartais aplinka tampa skulptūra. Pavyzdžiui, Mindaugas Navakas... Vis mažiau kuriama skulptūrų, kurios eksponuojamos galerijoje. Kita vertus, bet kuris meno kūrinys prasideda nuo idėjos, koncepto. Juk jei nėra idėjos, neaišku, ką ir daryti... Tu užduoti tokius sudėtingus klausimus – žmonės ginčijasi jau šimtą metų, rašo disertacijas... (Ironiškai šypsosi)

Trumpai tariant, aš manau, kad gryno konceptualizmo, grynos minties nebelikę, daugiau dėmesio skiriama aplinkai ir kontekstui, objektas, žmogus neatskiriamas nuo aplinkos. Fotografijoje socialinė aplinka padeda kalbėti apie žmogų, jo aplinka pasako apie jį daugiau nei jo portretas.

Ir pabaigai norėčiau paklausti apie jūsų meninius projektus ateity?

Rugsėjo 24 d. (interviu darytas rugsėjo 21 d. – J. J. pastaba) savaitei išvažiuoju į plenerą Besarabijoje. Šios žemės šiuo metu priklauso Ukrainai, tai riba tarp Moldovos ir Ukrainos. Tai buvusi sovietinė militaristinė zona. Ten buvo iškeldintas ir sunaikintas kaimas, pastatytas karinis poligonas. Šiuo metu vienas verslininkas ukrainietis labai daug investuoja, kad gyvenvietė būtų atstatyta. Jis kviečia įvairius menininkus, kad jie tą problemą galėtų aktualizuoti. Dalyvaus ir skulptoriai, ir muzikantai, ir kinematografininkai. Problema yra akivaizdi: sovietizacijos pasekmės žmonėms, kurie buvo iškeldinti, neteko savo gimtinės. Taigi, reikės ten sukurti menus, kurie galėtų aktualizuoti problemą...

Pašvaistė