Siekdamas įprasminti Vytauto Didžiojo nuopelnus valstybingumui ir Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį Vytauto Landsbergio fondas  skelbė rašinių konkursą„Vytautas Didysis. Žalgirio mūšis. Kokia reikšmė mums?" bei kvietė šešių Lietuvos mokyklų mokinius rašyti ir dalyvauti konkurse. Spalio 27 d. minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties diena, todėl siūlome paskaityti vieną iš konkursinių rašinių, kurio autorė yra Laura Baliuckaitė, Kauno VDU "Rasos" gimnazijos mokinė.

Tyla po mūšio prisirpus kaip akmuo
 Su pergale - namo
 Mirtis jau soti, jau kalasi skiemuo
 Oraus, rūstaus "Valio"
 Su kraujo skoniu, be šalmo ant galvos
 Su pergale - namo
Sulūžęs kardas, bet kalasi skiemuo
Oraus, rūstaus "Valio"...

 Taip didingai, su žavesį keliančiu rūstumu grupė „Skylė“ dainuoja dainą ,,Pergalė“... Išgirdus tokius žodžius krūtinę užlieja kažkoks baimingos pagarbos ir pasididžiavimo jausmas, nuojauta, kad dainos autorių galėjo įkvėpti tik kažkas nepaprasto, itin svarbaus ir turinčio didelę reikšmę. O vaizduotė ima šuoliuoti per žodžius, kurti dramatiškas scenas ir staiga mintyse nuskamba pavadinimas, nuo kurio kūną užlieja stiprybė ir lyg iš niekur pradeda rastis keistas atkaklumas... ir ta jėga rankose, atrodo, jei tik jos galėtų išreikšti jausmus, užplūdusius nuo vieno žodžio, kaip nors nusakyti, užrašyti, papasakoti, ką tai reiškia... Žodis „Žalgiris“ lietuviams žinomas nuo seno: tai ir mūsų tautos pergalė prieš kryžiuočius, ir lietuvių krepšinio pergalės. Tariant šį žodį turbūt kiekvieno lietuvio krūtinę užlieja pasididžiavimo savo tauta jausmas. Žalgiris mums simbolizuoja pergales, mūsų tautos stiprybę. Dar visai neseniai, liepos 15d, kartu su kaimyninėmis tautomis paminėjome Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų. Prabėgo tiek daug metų, galima sakyti, ištisi amžiai, buvo dar daug mūšių, viskas keitėsi ir pasikeitė daugybę kartų , tad galima suabejoti, ar tai mums vis dar svarbu? Juk turbūt daugelis jaučia pasididžiavimą Žalgiriu vien kaip pergalės simboliu, bet retas susimąsto ir įvertina tos istorinės pergalės reikšmę mums, šių dienų žmonėms. O jei vis dėlto pagalvotume, kas, jei ne mūsų protėvių drąsa, stiprybe, krauju ir ašaromis išplėšta pergalė, mes būtume dabar? Kokia didžiojo mūšio reikšmė mums?

 Lėtai žingsniuoju siauručių Kauno senamiesčio gatvelių grindiniu, žiūriu tai į žemę, akmenis, tai pakeliu akis į aplink susigrūdusius pastatus... mąstau. Neabejotina, kiekvienas grindinio akmuo čia turi savo nepaprastą ir didingą istoriją. Ir protėvių žemė, kuria žingsniuoju... Kažkas nusipelnė, kad dabar būčiau šioje vietoje. Šioje vietoje, šioje šalyje, mažytėje nepaprasto grožio pasaulio dalelėje, dainių apdainuotoje, poetų aprašytoje, motinų, močiučių, sesučių apverktoje, brolių krauju aplaistytoje... Ne veltui himnas prasideda žodžiais „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme...“- daug didžių, drąsių vyrų amžių amžiais kovojo dėl mūsų žemelės. Apie tai byloja istoriniai faktai. Jais remiantis akivaizdu, jog Žalgirio mūšis tikrai neeilinis XV amžiaus įvykis, turėjęs milžiniškos įtakos tolesnei ne tik lietuvių ar lenkų, bet ir kitų aplinkinių tautų istorijos raidai. Galima ilgai spėlioti, kas būtų, jei įvykiai būtų pakrypę kita linkme, tačiau bet kokiu atveju istorikai sutaria dėl vieno - lietuviams ir lenkams pralaimėjus šį nepaprastai svarbų mūšį, dabartinės Europos žemėlapis atrodytų visiškai kitaip. Lietuva ir Lenkija greičiausiai būtų praradusios daugybę teritorijų, tarp jų ir Žemaitiją, o Prūsijos kryžiuočių Ordinas susijungtų su šiauriniu Livonijos ordinu. Susiklosčius tokiai situacijai, būtų padėtas tvirtas pagrindas intensyviam šiaurinių tautų - estų, latvių, lyvių - germanizavimui, o  pačių lietuvių ir žemaičių išlikimui būtų kilusi didelė grėsmė. Šiandien turbūt sunku įsivaizduoti Pasaulio žemėlapį be Lietuvos, Europą be savo širdies ir kad niekas net nežinotų tokio šalies pavadinimo - Lietuva, šalies, kur lyja lietūs, kur ant kalno stovi mūrai ir joja lietuviai, o geltonkasės seselės dainuodamos audžia baltas lino drobes... Galbūt tik istorikai metraščiuose aptiktų pavadinimą šalies, kuri išnyko pralaimėjusi lemtingą mūšį... Tad mes galime būti dėkingi savo narsiems protėviams, kurie vis dėlto nugalėjo galingąjį Ordiną, ir Lietuva kone pirmą kartą per savo istoriją galėjo šalies likimą spręsti savarankiškai, be išorės invazijos pavojaus. Nors grėsmių ir išliko, bet jų nė iš tolo nebuvo galima lyginti su prieš tai Ordino keltu pavojumi. Ignas Šeinius yra pasakęs: ,,Laisvė yra tik tobulinimo įrankis. Ir savęs, ir kitų“. Tad lietuviai pirmą kartą galėjo nevaržomi tobulėti ir toliau puoselėti, kurti savo valstybę, padėdami pagrindą to, ką turime šiandien, bei išsaugoti vieną svarbiausių ir esminių valstybės požymių - teritoriją.

„Jojo lietuvis per Griunvaldo mūšį, kirsdamas galvas kairėn dešinėn...“, „Nešasi Vytautas du kalavijus, vieną totoriui, kitą kryžiuočiui kirsti...“, „Vytautas - mūsų valdovas, mes, lietuviai, labai stiprūs...“- skamba lietuvių liaudies dainos. Jos tiesiog spinduliuoja pasididžiavimu ir pasitikėjimu savimi. Per visus amžius Žalgiris buvo ir išliko lietuviškumo simboliu, įkvėpė kovoti už savo tautą, taip pat buvo svarbus ir aplinkinėms valstybėms. Prisiminimas apie didįjį mūšį tapo nuolatiniu lenkų, lietuvių, šiandienos Baltarusijos gyventojų, net Rusijos kolektyvinės atminties komponentu. Liepos 15d. tapo pirmąja valstybinės šventės diena mūsų šalyje. Žalgirio mūšis buvo vaizduojamas meno kūriniuose, aprašomas poemose, populiariose giesmėse, kuriose buvo grįžtama prie jo šlovės. Mūšio šimtmečio progai buvo parašyta poema, joje, lyg Homero epopėjoje, kova su kryžiuočiais parodyta kaip dviejų didelių, galingų jėgų susidūrimas, kurioje laimėjo geresnė. Tai buvo pavyzdys, kiek Žalgirio pergalė leido išsikrauti lietuvių ir lenkų kompleksams, nepilnavertiškumui, atminimui apie kryžiuočių pažeminimus. Jau tais laikais mūšis buvo parodytas kaip kova tarp Gėrio ir Blogio. Jos jėga, jos išgarsėjimas stiprindavo širdis, ypač nuopuolių ir nepriklausomybės praradimo laikais. Žmonės tikėjo, kad tai Dievo intervencijos įrodymas, didžiavosi būdami didžiojo karo didvyrių palikuonimis, prisiminė, kad mūsų istoriją lydėjo ne tik nelaimės. Verta paminėti dar vieną svarbų aspektą: šis mūšis - tai vienas tų retų atvejų, kai „vardan tos Lietuvos“ buvo atsižadėta ir tarpusavio nesutarimų, ir keršto, ir asmeninių ambicijų. Kad stotų prieš Ordiną vieningai, Jogaila ir Vytautas turėjo vienas kitam atleisti labai daug. Tai iki šiol yra ryškus pavyzdys kaimyninėms tautoms, kad prieš bendrą prieš ir kovoti reikia vieningai susitelkus.

Lietuvai 1918m. sunkiomis aplinkybėmis atgavus nepriklausomybę, tautos situacija buvo išties sudėtinga. Tačiau tada buvo prisiminta didinga praeitis, kitų tautų likimus kažkada nulėmusi istorija - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai, valstybė „nuo jūrų iki jūrų“, kovos su vokiečių Ordinu, Vytauto Didžiojo karinės ir politinės pergalės ir, žinoma, Žalgirio mūšis.  Vytauto Didžiojo asmenybė buvo, galima sakyti, garbinama. Pasikeitus laikams ir sovietams paėmus valdžią Lietuvoje, vyravo Žalgirio mūšio motyvas. Nors Sovietinėje Rusijoje buvo pradėta skleisti nauja istorijos interpretacija ir Žalgiris bandytas pakreipti savo naudai, tačiau Lietuvoje spontaniškai formavosi tautinis Žalgirio mūšio supratimas. Su Žalgirio vardo atgimimu pradėjo rastis savarankiškumo, lietuviškumo, mūsų, kaip tautos, unikalumo, atskirumo ir noro būti vėl nepriklausomais idėja. Sovietams leidus oficialiai naudoti su Žalgirio vardu susijusią terminiją, simbolius ir suteikus jiems vienokį turinį, visuomenė greitai priskyrė visiškai kitą - tautinį. Pats žodis „Žalgiris“ lietuviams kėlė ne ką kita, kaip patriotinius jausmus, padėjo išgyventi visą okupacijos laikotarpį ir įkvėpė kovoti už laisvę, nepasiduoti. Tai aktualu ir šiais laikais. Nors esame laisvi, mes to tikrai nepamiršome. Vykdomas projektas „1410- istorija nepamiršta“, pristatoma Žalgirio mūšio paveikslo reprodukcija, didžiausias Žalgirio mūšio maketas, specialiai sukurta internetinė svetainė, maketo projektui „Stumbras“ skyrė visą specialaus produkto pelną, Lietuvos bankas į apyvartą išleido tris kolekcines, progines monetas, skirtas Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai paminėti, „Lietuvos paštas“ tam pačiam tikslui- specialiai sukurtą pašto ženklą, taip pat vyksta daugybė renginių... Lietuvą vėl ištiko nesėkmės - ekonominis sunkmetis, emigracija, nutautėjimas, problemos valdžioje... bet mes ir vėl turime atramą praeityje, žinome, kad esame didvyrių vaikai, stipri tauta, įveikę tiek negandų per savo istoriją, kad galime patikėti, jog  įveiksime ir šiuos sunkumus.

Vienas žymus žmogus yra pasakęs, kad prisiminimas apie didžiuosius žmones mums turi ne mažesnę reikšmę negu jų buvimas šalia. Lietuva pagimdė nemažai tokių didžių žmonių, kurie jai daug nusipelnė ir kurie per amžius išliks mūsų atmintyje. Tačiau vienas jų iškyla aukščiau už kitus, nes buvo pirmasis tarp daugiausiai nusipelniusiųjų ir vienintelis toks svarbus Lietuvos valstybei, vienintelis pavadintas Didžiuoju. Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks anų laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo tiek daug pasiekti. Beveik niekam nekyla abejonių, kad Vytautas buvo pati svarbiausia figūra Žalgirio mūšyje, nes vien jo vadovavimas ir taktika nulėmė tokią mums visiems svarbią baigtį. Tapęs Lietuvos kunigaikščiu, jis stebėtinai puikiai susidorojo su visais iškilusiais uždaviniais: net atiduodamas Ordinui žemaičius, jis kaskart numatydavo būdą jiems susigrąžinti, pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę, įsigudrino savo pusėn palenkti daugumą lenkų didikų, o su jų pagalba galutinai atsiėmė ir pakrikštijo žemaičius. Būtent Vytautas pavertė Lietuvą Vakarų valstybe, tarptautinę izoliaciją pašalino kone visose šalies gyvenimo srityse. Vytauto Lietuva Europoje buvo reikšminga kaip niekada prieš tai ir po to- kaip tik todėl lietuviams Vytauto asmuo toks svarbus. Kaip valdovo, jo nuopelnai yra neįkainojami, jis išlieka didžiausiu autoritetu ir labiausiai sektinu pavyzdžiu visų laikų Lietuvos valdžios vyrams. Be to, Vytautui vardan Žalgirio teko paaukoti karaliaus karūną, kurią jam mainais už atsisakymą kariauti siūlė Vengrijos karalius. Galima tik įsivaizduoti, kokios valios ir atsidavimo tėvynei buvo kupinas šis žmogus, jei atsisakė tokios asmeninės garbės. Taigi Žalgiris buvo ne tik karinė, bet ir moralinė Vytauto pergalė - vertybių pergalė prieš valdžios pagundas. Jei valdovas būtų pasirinkęs asmeninę gerovę, gali būti, kad Lietuva žemėlapyje jau nebeegzistuotų. Šiuo pavyzdžiu šiandien turėtų sekti mūsų valstybės galvos, tada greitai taptume svajonių šalimi, kurioje visiems gera gyventi. Vytautas yra pavyzdys taip pat ir kiekvienam eiliniam žmogui, nes įkūnijo daugumą didžiųjų vertybių: kalbėjo tik reikšmingai, buvo sąmojingas, be galo darbštus, niekad veltui nešvaistydavo laiko, visur jautė saiką, namuose buvo taupus, bet svečiams labai dosnus ir vaišingas. Per visą savo gyvenimą niekada nevartojo svaigalų, gėrė tik gryną vandenį. Mokėjo net šešias kalbas, buvo plataus akiračio, domėjosi įvairiomis kultūromis. Visi žmonės jį gerbė, mat Vytautas buvo be galo tolerantiškas ir diplomatiškas, visur vadovaudavosi teisybe. Nemažai keliavo po pasaulį, tačiau liko atsidavęs Lietuvai ir visais savo veiksmais siekė vieno tikslo - tėviškės. Sakoma, kad tobulų žmonių nebūna, tačiau prisiminus Vytautą Didįjį galime tuo ir suabejoti. Turėjęs tokią didelę reikšmę būdamas gyvas, laikui bėgant jos nepraranda - jo paveikslą saugome savo atmintyje ir perduodame iš kartos į kartą lyg mūsų tautos relikviją, jo atminime semiamės stiprybės.

Prabėgo 600 metų nuo Žalgirio mūšio, beveik tiek pat ir po Vytauto Didžiojo mirties. Šiandien Lietuva laisva. Mes turime visas teises Europoje ir pasaulyje, galime būti tuo, kas esame. Vaikštome savo protėvių žeme, stovime ant tvirtų jų pečių ir didžiuojamės savo istorija. Galime girtis, šaukti visam pasauliui, kad esame pati atkakliausia tauta,  ne kartą  tai įrodėme. „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“- kokie be galo teisingi šie žodžiai... Žalgirio laimėjimas iškovotas ne vien mūšio lauke įveikus priešą, bet ir nugalėjus savo silpnumą, dvasiškai susitelkus, stiprybės semiantis iš viską lemiančios Aukštybės, visada padėsiančios tiems, kurie tarnauja tiesai ir gėriui. Na, o dabar mes stiprybės galime semtis iš jų, nugalėtojų. Žalgirio mūšis mums yra be galo naudingas, tad būtina apie jį priminti sau ir pasauliui, kovoti dėl praeities atminimo išsaugojimo, tikintis rezultato ateityje. Per šimtmečius po didžiojo mūšio lietuvių tauta neprarado tos šviesos orientyro, taigi ir savo pačios gyvybės gijos, todėl ji išliko ir gali švęsti tikrąjį laimėjimą, atveriantį kelią prasmingai egzistencijai ir kūrybai, kilimui aukštyn.