Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie šv. Brigitą Švedę ir apie tai, ko ji gali išmokyti Bažnyčią ir pasaulį. 2000 metų Jubiliejaus išvakarėse ji popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbta viena iš Europos globėjų.

Šv. Brigita Švedė. Altoriaus paveikslo detalė Salemo bažnyčioje (Švedija)

Šv. Brigitos gyvenimas yra gerai žinomas iš tuoj po jos mirties 1373 metais jos dvasinių tėvų suredaguotos biografijos, siekiant pradėt kanonizacijos procesą.

Brigita gimė 1303 metais Švedijoje, šiaurės Europos tautoje, kuri krikščionišką tikėjimą buvo priėmusi prieš tris amžius su tokiu pat entuziazmu, su kokiu šventoji jį gavo iš savo tėvų, pamaldžių žmonių, priklaususių kilmingai karaliaus aplinkai.

Šventosios gyvenime galime skirti du etapus. Pirmasis – laimingai ištekėjusios moters gyvenimas. Jos sutuoktinis Ulfas buvo vienos Švedijos karalystės apskrities valdytojas. Santuoka tęsėsi 28 metus, iki pat Ulfo mirties. Jie susilaukė 8 vaikų, iš kurių viena duktė, vardu Karina, taip pat gerbiama kaip šventoji. Tai iškalbingai liudija apie Brigitos nuosavų vaikų ugdymą. Jos pedagoginė išmintis buvo taip vertinama, kad Švedijos karalius Magnus jai patikėjo savo jaunos nuotakos Blanche de Namur supažindinimą su švedų kultūra.

Brigita, dvasiškai vedama vieno vienuolio, kuris ją supažindino su Šventojo Rašto studijomis, stipriai įtakojo savo šeimą, kuri tapo tikra „namų bažnyčia“. Kartu su vyru priėmė pranciškonų tretininkų regulą; vykdė dosnius artimo meilės darbus; įsteigė ligoninę. Greta savo sutuoktinės Ulfas išmoko pakeisti savo būdą ir daryti pažangą krikščioniškame gyvenime. Po ilgos piligriminės kelionės, kartu su kitais šeimos nariais, į Santjago di Compostella 1341 metais sutuoktiniai buvo subrandinę mintį gyventi skaisčiai, tačiau netrukus Ulfas vienuolyno, į kurį buvo pasitraukęs, ramybėje užbaigė savo žemiškąją kelionę.

Šis pirmasis etapas, - sakė popiežius Benediktas XVI, - mums padeda įvertinti tai, ką galėtume pavadint autentišku „sutuoktinių dvasingumu“: krikščionys sutuoktiniai kartu gali eiti šventumo keliu, stiprinami Santuokos Sakramento malonės. Neretai, kaip atsitiko šv. Brigitos ir Ulfo gyvenime, būtent moteris dėka savo religinio jautrumo, švelnumo ir delikatumo padeda savo sutuoktiniui atrasti tikėjimo kelią.

Su dėkingumu galvoju apie tas moteris, kurios kiekvieną dieną šviečia savo šeimose krikščioniško gyvenimo liudijimu. Tegu Viešpaties Dvasia ir šiandien žadina krikščionių sutuoktinių šventumą, kad pasaulis išvystų pagal evangelines vertybes išgyvenamos santuokos grožį: meilę, švelnumą, abipusę pagalbą, vaisingumą vaikų gimdyme ir ugdyme, atvirumą ir solidarumą su pasauliu, dalyvavimą Bažnyčios gyvenime.

Brigitai likus našle, prasidėjo antrasis jos gyvenimo periodas. Norėdama pagilinti sąjungą su Viešpačiu per maldą, atgailą ir artimo meilės darbus, ji atsisakė kitų vedybų. Tad ir krikščionės našlės gali šioje šventojoje matyti sektiną pavyzdį. Po vyro mirties Brigita išdalijo savo turtą vargšams ir apsigyveno Alvastros (gyvenvietės) cistersų vienuolyne, nors niekad netapo vienuole. Čia prasidėjo dieviški apreiškimai, kurie ją lydėjo iki pat gyvenimo galo. Brigita juos padiktavo savo sekretoriams-nuodėmklausiams, kurie juos išvertė iš švedų į lotynų kalbą ir surinktus išleido aštuoniose knygose, pavadintose „Apreiškimai“ (Revelationes).

Šv. Brigitos „Apreiškimai“ pasižymi turinio ir stiliaus įvairove. Kartais apreiškimai perduodami dialogų forma. Šiuose dialoguose dalyvauja dieviškieji Asmenys, Mergelė, šventieji, taip pat demonai ir pati Brigita. Kitais atvejais aprašomi regėjimai. Dar kitais Mergelė Marija pasakoja apie savo Sūnaus gyvenimą ir paslaptis. Šių Brigitos „Apreiškimų“ vertę, kartais keliančių abejonių, patikslino popiežius Jonas Paulius II laiške „Spes Aedificandi“: „Pripažindama Brigidos šventumą Bažnyčia, nors ir nepasisakydama apie pavienius apreiškimus, priėmė jos vidinės patirties bendrą autentiškumą“.

Brigitos „Apreiškimuose“ paliečiama daug svarbių temų. Dažnai aprašoma Kristaus Kančia ir Viešpaties pasiryžimas mirti už kiekvieną savo avelę; Marijos skausminga motinystė. Brigita žinojo, jog kiekviena dovana yra skirta Bažnyčios augimui, dėlto kartais perspėdavo savo amžininkus, tarp jų religinius ir politinius vadovus, ragindama laikytis krikščioniško gyvenimo nuoseklumo, tačiau visada su pagarba ir ištikimybe Bažnyčios Mokymui bei Petro įpėdiniui.

1349 metais Brigita visam laikui paliko Švediją ir išvyko į piligriminę kelionę į Romą, kur ketino dalyvauti 1350 metų Jubiliejuje ir gauti iš popiežiaus vienuolinio ordino, kurį norėjo įsteigti, regulos patvirtinimą. Šventojo Išganytojo ordinas, sudarytas iš vienuolių moterų ir vyrų, turėjo būti valdomas abatės. Tai, pasak Benedikto XVI, neturėtų mūsų stebinti: viduramžiais egzistavo moterų ir vyrų šakas turintys ordinai, kuriems pagal regulą vadovavo abatė. Didelėje krikščionybės tradicijoje yra pripažįstamas moterų orumas ir jų – sekant Marijos, Apaštalų Karalienės, pavyzdžiu – vieta Bažnyčioje, kuri, nors nesutampa su įšventinta kunigyste, yra tiek pat svarbi Bendruomenės dvasiniam augimui.

Romoje Brigita, lydima dukters Karinos, aktyviai apaštalavo, vėliau aplankė įvairias Italijos šventoves, tarp kurių Asyžių, šv. Pranciškaus tėviškę. 1371 metais išpildė savo didįjį troškimą – nukeliavo į Šventąją Žemę, kartu su grupele dvasinių vaikų.

Tuo laikmečiu popiežiai buvo Avinjone, toli nuo Romos. Brigita juos ragino grįžti atgal. Šventoji mirė 1373 metais, prieš popiežiui Grigaliui XI grįžtant į Romą. Buvo palaidota vienoje iš Romos bažnyčių, tačiau 1374 metais perlaidota Švedijoje, Vadstena vienuolyne, jos įkurto ir greitai išaugusio ordino centre. 1391 metais popiežius Bonifacas IX ją iškilmingai kanonizavo.

Brigitos šventumas, pasižymėjęs dovanų ir patirčių įvairumu, ją daro išsiskiriančia figūra Europos istorijoje, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI.