Damienas Hirstas

Daugelio neoficialiai vadinamas skandalingiausiu pastarojo dešimtmečio menininku britas Damienas Hirstas nuo šiol turi ir oficialų titulą – šiemet jis leidinio „Sunday Times“ buvo pripažintas turtingiausiu Didžiosios Britanijos menininku, kurio turtas vertinamas 215 milijonų svarų sterlingų (apie 860 milijonų litų).

Kultiniam judėjimui „Jaunieji britų menininkai“ priklausantis D. Hirstas (gimęs 1965 m. birželio 7 d.) kuria įvairių žanrų šiuolaikinį meną – pristato instaliacijas, skulptūrą, tapybą, tačiau kone labiausiai visame pasaulyje jį išgarsino ir turtus susikrauti padėjo darbai, kuriuose figūruoja mirties tematika: formaldehido talpose užkonservuoti gyvūnai, nukryžiuotos avys, veršiai paauksuotais ragais ir kanopomis ir, be kitų objektų, skandalingai pagarsėjusi žmogaus kaukolė, kurią D. Hirstas inkrustavo daugiau nei 8600 deimantų.

Kas yra D. Hirstas – genialus menininkas, apsukrus verslininkas, įžūlus svetimų idėjų plagiatorius ar paprasčiausias garbėtroška? Jo kūrybą studijuojantys menotyrininkai tikina, kad jame yra visko po truputį, tačiau vienu abejoti nereikėtų – sėkmė D. Hirstui plačiai šypsosi jau ištisus du dešimtmečius.

Šlovė užgriuvo staiga

Angelo anatomija

Tramplinu į populiarumą Bristolyje gimusiam ir Lidse augusiam jaunajam menininkui tapo pažintis su pasaulinio garso meno kolekcininku, šiuolaikinio meno galerijos Londone savininku Čarlzu Satčiu (Charles Saatchi). Jis D. Hirsto talentą pastebėjo pirmojoje pastarojo asmeninėje parodoje, kuri buvo surengta Šiuolaikinių menų institute, Londone. Č. Satčis pažadėjo pirksiąs viską, ką tik sukurs jaunasis menininkas. Tai buvo neregėta sėkmė ką tik Goldsmiths meno koledžą baigusiam D. Hirstui.

Jau po metų Č. Satčio galerijoje, šiauriniame Londone, buvo pristatyta į šiuolaikinio meno istoriją vėliau įėjusi paroda, kurią sukūrė D. Hirsto vadovaujamas judėjimas „Jaunieji britų menininkai“. Jam priklausė ir iki šių dienų priklauso tokie garsūs D. Hirsto bičiuliai kaip Treisė Emin (Tracey Emin), Markas Valindžeris (Mark Wallinger) bei Karlas Frydmanas (Carl Freedman).

Tąkart žiūrovai išvydo garsųjį D. Hirsto tigrinį ryklį, kuris buvo „įkalintas“ sandariame formaldehido pripildytame konteineryje. Šešis tūkstančius svarų sterlingų (apie 24 tūkstančius litų) D. Hirstui kainavęs ryklys, kurį jis įsigijo iš vieno Australijos žvejo, parodoje buvo parduotas Č. Satčiui už 50 tūkstančių svarų sterlingų (apie 200 tūkstančių litų).

Darbas „Mirties nesuvokimas gyvųjų protais“ („The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living“) tapo britiškojo meno simboliu ir devintojo dešimtmečio britų meno ikona. Tais pačiais metais D. Hirstas buvo nominuotas prestižiniam Ternerio apdovanojimui (Turner Prize), tačiau prizas jam neatiteko.

D. Hirsto pergalingas žygis tęsėsi jau kitais – 1993-aisiais – metais, kai jis buvo išrinktas atstovauti Didžiajai Britanijai svarbiausiame meno renginyje – Venecijos bienalėje. Čia tūkstančiai žiūrovų iš viso pasaulio susipažino su skandalingu jaunuoju britu, kuris į Italiją buvo atvežęs daug šurmulio sukėlusį darbą „Atskirti motina ir vaikas“ („Mother and Child Divided“) – griežiniais supjaustytą karvę ir veršiuką, kurie buvo eksponuojami keliuose atskirose formaldehido kupinose vitrinose.

Bandė ir muziką, ir virtuvę

Svajonė

1995-aisiais D. Hirstas vis dėlto laimėjo Ternerio apdovanojimą. Tais pačiais metais turėjęs įvykti jo debiutas JAV buvo atšauktas – visuomenės sveikatos biuro specialistai uždraudė rodyti menininko kūrinį, kuriame jis naudojo irstančių galvijų lavonus. Tačiau neįvykęs debiutas už Atlanto buvo su kaupu kompensuotas laimėjimais Europoje: D. Hirstas išbandė save režisieriaus vaidmenyje ir sukūrė vaizdo klipą britų roko grupei „Blur“, o kino ekranus pasiekė ir jo režisuotas trumpo metražo filmas „Lūkuriavimas“ („Hanging Around“), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko žinomas aktorius Edis Izardas (Eddie Izzard).

Be to, netrukus – 1998-aisiais – D. Hirstas debiutavo ir kaip rašytojas. Knygynuose pasirodė jo autobiografinė, darbų reprodukcijomis iliustruota knyga „Noriu savo gyvenimo likutį praleisti visur, su kiekvienu, vienas su vienu, visada, amžinai ir dabar“ („I Want To Spend the Rest of My Life Everywhere,with Everyone, One to One, Always, Forever, Now“). Tačiau menininkui ir literatūrinio debiuto nebuvo gana – su bičiuliais muzikantais jis subūrė grupę „Fat Les“, kurios daina „Vindaloo“ buvo pasiekusi aukštumų Didžiosios Britanijos dainų šimtuke. Bet ir čia D. Hirstas neapsiėjo be provokacijos: kitą grupės dainą jis įrašė kartu su Londono gėjų choru.

Menininko vardas dar kartą pateko į spaudą 1999-aisiais, kai kilo skandalas dėl jo atsisakymo antrąkart atstovauti savo šaliai prestižinėje Venecijos bienalėje. D. Hirstas tik atkirto, kad šis pasiūlymas, kuris kiekvienam kitam kūrėjui galėtų tapti svajonių išsipildymu, jam neatrodo gera mintis.

Panašiu metu D. Hirstas nusprendė išbandyti ir dar vieną – šįkart gana netikėtą ir su šiuolaikiniu menu mažai susijusią sritį – kulinariją. Nors prestižiniame Londono rajone, Notting Hille, veikusi jo užeiga 2003-aisiais buvo uždaryta, kitas jo jūros gėrybių restoranas, įsikūręs Anglijos kurorte Ilfracombe, sėkmingai veikia iki šių dienų.

Išpirko visą parodą

Aukso veršis

D. Hirsto sėkmė tiesiogiai atsispindėjo ir jo gaunamuose honoraruose. 2000-aisiais viena pirmųjų jo skulptūrų „Himnas“ („Hymn“) buvo parduota už vieną milijoną svarų sterlingų (apie keturis milijonus litų). Numylėtinio skulptūrinio debiuto pirkėju tapo Č. Satčis. Vėliau D. Hirstas už panašias sumas pardavė ir dar tris šios skulptūros kopijas.

Triuškinama sėkme tapo ir ilgai lauktas D. Hirsto debiutas JAV: 2000-ųjų rugsėjį Niujorke startavusią jo darbų parodą „Damienas Hirstas: modeliai, metodai, požiūriai, prielaidos, rezultatai ir išvados“ („Damien Hirst: Models, Methods, Approaches, Assumptions, Results and Findings“). Parodą per 12 savaičių aplankė 100 000 žmonių, o visi joje pristatyti darbai buvo išpirkti.

2003-iaisiais Londone įvyko dar viena didžiulė D. Hirsto paroda pavadinimu „Romantika neaiškumo amžiuje“ („Romance in the Age of Uncertainty“), kurios metu buvo parduota menininko darbų už 11 milijonų svarų sterlingų (apie 44 milijonus litų). Tuo metu D.Hirsto turtas jau buvo vertinamas 35 milijonais svarų sterlingų (apie 140 milijonų litų).

Augant D. Hirsto žinomumui visame pasaulyje keitėsi ir menininko požiūris į aplinkinius – kalbėta, kad populiarumas gerokai pakeitė menininko ryšius su artimaisiais. 2004-aisiais nutrūko globėjiški D. Hirsto ir Č. Satčio santykiai. Tų metų gegužės 24-ąją gaisras Č. Satčio galerijos sandėliuose sunaikino šimtus šiuolaikinio meno šedevrų, tarp kurių buvo ir 17 D. Hirsto kūrinių. Nors menininkas teigė pretenzijų kolekcininkui neturintis, jų bendravimas nutrūko iškart po šio nelaimingo įvykio.

Aukcionas – krizės išvakarėse

Mergelė Motina

Pastaraisiais metais D. Hirsto meno kainos sparčiai kilo aukštyn. Pavyzdžiui, 2004-aisiais jo kadaise kurtas tigrinis ryklys buvo perparduotas amerikiečiui kolekcininkui už 6.5 milijono svarų sterlingų (apie 26 milijonus litų).

Neįtikėtinai aukštomis savo kūrinių kainomis suskubo pasinaudoti ir pats D. Hirstas. 2007-ųjų birželį jis sumušė savo paties rekordą ir per aukcioną už darbą „Pavasarinė lopšinė“ („Lullaby Spring“) – trijų metrų pločio atvirą spintą su joje išdėliotomis daugiau 6000 migdomųjų piliulių – gavo 19.2 milijono JAV dolerių (apie 48 milijonus litų). Kūrinį įsigijo Kataro emyras.

Tačiau neabejotinai didžiausia finansine D. Hirsto sėkme reikėtų vadinti 2008-ųjų rugsėjį – metą, kai pasaulį užgriuvo ekonominė krizė. Tos dienos, kai banko „Lehman Brothers“ paskelbė bankrotą išvakarėse Londone vyko dviejų dienų „Sotheby‘s“ aukcionas. Už 218 D. Hirsto darbus buvo gauta 111 milijonų svarų sterlingų, arba apie 444 milijonus litų.

Ekspertų iki šiol neapleidžia mintis, kad kainos buvo sukeltos dirbtinai (esą tai darė menininko aplinkos žmonės) tam, kad D. Hirstui atitektų nuo didesni honorarai prieš pat finansinių rinkų krachą. Bet kuriuo atveju šis aukcionas į pasaulio istoriją įeis kaip rekordinis, nes 1744-aisiais įkurtam „Sotheby‘s“ iki šiol nepavykdavo parduoti vieno menininko darbų už tokią sumą. Aukciono atstovai pripažino, kad iki tol buvusį rekordą D. Hirstas sumušė dešimteriopai.

Per ankstesnius 2007-uosius D. Hirstas buvo uždirbęs dar daugiau – 130 milijonų svarų sterlingų (apie 520 milijonų litų). Tada buvo parduota ir garsioji deimantais apipilta kaukolė, už kurią buvo gauta 50 milijonų svarų sterlingų (apie 200 milijonų litų).

Kritikai kaltina godumu

Šventoji širdis

2009-ųjų spalį D. Hirstas viešai papasakojo jau kelerius metus kuriantis ne tik šiuolaikinio meno, bet ir tapybos darbus. Savo stilių jis apibūdino kaip „vienišo romantiko tapytojo kūrybą“.

Tačiau kritikams toks prisipažinimas nepatiko ir neseniai surengtą D. Hirsto tapybos parodą „Prarastos meilės nėra“ („No Love Lost“) jie griežtai supeikė. Prestižiniuose menui skirtuose leidiniuose D. Hirsto paroda buvo vadinama „prasčiausia tapybos istorijoje, silpna ir nuobodžia“, o pats menininkas buvo lyginamas su „mažai žadančiu meno koledžo pirmakursiu“.

Aršios kritikos periodiškai sulaukia ne tik D. Hirsto tapyba, bet ir visa jo kūryba. Ypač aktyviais šio menininko kritikais save vadina menininkų grupės „Stuckists“ nariai, tarp kurių – ir Didžiojoje Britanijoje gerai žinomas kūrėjas Bilis Čaildišas (Billy Childish). 1999-aisiais susibūrusi grupė ne tik viešais pasisakymais puola D. Hirstą ir „Jaunųjų britų menininkų“ narius, bet ir atvirai šaiposi iš turtingojo kolegos kūrybos. Savo galerijoje 2003-aisiais jie buvo surengė protesto parodą pavadinimu „Negyvas ryklys – dar ne menas“ („A Dead Shark Isn‘t Art“).

Genialios idėjos – vogtos?

Tačiau D. Hirstui tenka išgirsti ir rimtesnių kaltinimų. 2008-aisiais vienas garsiausių meno kritikų Robertas Hjusas (Robert Hughes) išsakė nuomonę, kad būtent D. Hirstas turėtų prisiimti atsakomybę už šiuolaikinio meno nuosmukį. Jis menininko darbus pavadino absurdiškais, o D. Hirstą išgarsinusiam tigriniam rykliui priklijavo „labiausiai pervertinto vandenynų gyventojo“ etiketę. Jis D. Hirstą tiesioginiame nacionalinės televizijos eteryje apkaltino godumu ir komercine veikla bei tikino, kad kaina nėra vienintelė likusi meno vertės išraiška.

Neretai D. Hirsto adresu skrenda ir kaltinimai populizmu – esą jis nuėjęs lengviausiu keliu, centrine savo meno temine ašimi pasirinkęs mirtį ir skirtingas šiurpinamas jos apraiškas. Savo ruožtu tikintieji piktinasi nepagarbia krikščioniškųjų simbolių interpretacija. Didelio pasipiktinimo buvo sulaukę tokie D. Hirsto darbai, kaip adatomis persmelkta širdis, kuri esą priklausė Jėzui Kristui, nukryžiuota avis ar stabmeldystę šlovinantis mitinis aukso veršis, kuriam menininkas grynu auksu padengė ragus ir kanopas.

Be to, pastaruoju metu D. Hirstui vis dažniau tenka atremti ir kaltinimus plagiatu. Prieš kelias savaites jam buvo pateikti aštuoni nauji kaltinimai plagijuojant kitų menininkų darbus. Judėjimo „Stuckists“ narys, šiuolaikinio meno atstovas Čarlzas Tomsonas (Charles Thomson) visuomenei pateikė dar bent 15 atvejų, kuriuose esą akivaizdu, kad D. Hirstas yra linkęs savintis mažiau žinomų kolegų darbų motyvus.

Pripažinimas – svarbiau už viską

Tačiau D. Hirstui apie jo personą sklandantys gandai, regis, nesvarbūs. Menininkas daugiausia laiko leidžia 300-uosius metus skaičiuojančioje savo viloje, Devono vietovėje, Anglijos provincijoje. Čia nuo 2005-ųjų, kai gimė trečiasis jo sūnus, jis gyvena su gyvenimo drauge amerikiete Maia Norman ir dar dviem judviejų sūnumis. D. Hirsto šeima turi nuosavybės ir Glosterio vietovėje, Vakarų Anglijoje bei Meksikoje, kur yra įsikūrusi ir viena jo studijų.

Kita vertus, dar prieš dešimtį metų Didžiosios Britanijos spauda mirgėdavo pranešimais apie ekscentriškus D. Hirsto poelgius viešumoje, o pats menininkas ne kartą yra pripažinęs tais metais buvo giliai įklimpęs į alkoholį ir kokainą.

Nepaisant visos D. Hirstą supančios kontroversijos ir kaltinimų godumu, jis dosniai aukoja labdarai, ypači organizacijai „Survival International“, kuri rūpinasi pirmykščių tautų išlikimu visame pasaulyje. Tačiau daugelis tokį jo rūpinimąsi taip pat vertina kaip viešųjų ryšių akciją ir reputacijos gerinimą siekiant vieno – dar didesnių turtų.

Pats D. Hirstas neneigia, kad pinigams jis neabejingas, tačiau juos vertina tik kaip priemonę priversti žmones žiūrėti į jį rimtai. „Be to, pinigai – tai raktas į pasaulį, – sako jis. – Nors man vis dėlto svarbesnis pripažinimas, kurį jie duoda. Visada gailėjausi Vincento Van Gogo, kuris gyvas būdamas nepardavė nė vieno savo darbo. Labai nesąžininga, kad negali pasinaudoti uždirbtais pinigais, kol dar esi gyvas.“

Parengė Arnoldas Remeika