Gimiau Aukštaitijoje, Kairelių kaime. Anksti mirė tėvelis. Buvau jauniausia. Dar augo dvi seserys. Mokytis labai norėjau, bet vyko karas.

Buvau pradėjusi mokytis dviejose pradinėse mokyklose, kurių mokytojai paslaptingai dingo. Pagaliau Kirkūnų kaimo pradinėje, atrodė, baigsiu mokslus. Tačiau mano viltį aptemdė vienas atsitikimas. Visą gyvenimą prisimenu jau mirusį mokytoją, kurio elgesys man virto gyvenimo košmaru, atgrasiusiu nuo mokyklos ir mokytojų. Iki šiol jaučiu kiekvieną tos akimirkos smulkmeną.
         
Atėjau į mokyklą motinos ir sesių gražiai išpuošta, susitelkusi. Mokytojas mane pakvietė prie lentos. Rašiau sakinį, kuriame buvo žodis „pats“. Tačiau parašiau jį tarmiškai – „pac“. Mokytojas liepė surasti klaidą ir tarti bei rašyti patys, pačiam... Parašiau. Bet klaidos žodyje „pac“ nepastebėjau ir negalėjau suvokti. Pajuokiantis mokytojo balsas mane stūmė į miglą. Drebėjo rankos, negalėjau atsitokėti. Prisimenu, kad mokytojas atsisėdo ant palangės ir nusprendė pasišaipyti iš dešimtmetės. Pajaučiau siaubingą gėdą, nes klasėje šalia vaikų buvo nemažai ir suaugusiųjų. Jis liepė baigti žodį „pac“, prirašant įvairias raides – „o“, „u“... visi kvatojosi. Jaučiausi bejėgė, palaužta. Prakaitas žliaugė visu kūnu, verkiau. Išgelbėjo tik skambutis, kuris paskelbė pamokos pabaigą. Po jo puoliau pro duris namo.
         
„Neisiu daugiau į mokyklą“, – pareiškiau mamai, vis nenustodama raudoti. Mama kaip įmanydama ramino, virė žoleles. O aš negalėjau nusiraminti. Taip širdin puolė ta 40 minučių trukusi mano egzekucija – pajuoka, pasityčiojimas iš bejėgės mokinukės.
         
Į mokyklą mama ir neleido. Kaimynai ramino mamą ir mane. Naktį neužmigau, nes atgimė viskas: mokytojo balsas, mokinių pašaipios akys. Po dviejų savaičių mokytojas pravėrė mūsų pirkios duris. Atėjo susitaikyti... Suklikau iš baimės, šaukdama: „Mama, mama, mokytojas atėjo...“, bėgau pas ją, prašydama apsaugoti nuo siaubūno. Mama apkabino, priglaudė, paaiškino mokytojui, kad dukters neleis į mokyklą. Taip ir baigėsi pirmieji mano mokslai, palikę sieloje negyjančią žaizdą, kurios nepajėgė pagydyti laikas.
         
Mokyklą baigiau Vilniuje , sutikau ir puikių pedagogų, bet patirtos nuoskaudos Kirkūnų pradinėje nepamiršau. Ji manyje išdildė bet kokią pagarbą pedagogui. Ir iki šiol žodis „mokytojas“ man kelia nepasitikėjimą ir slaptą baimę.
         
Nepasidaviau ir nepasiduodu sunkioms ligoms, grumsiuosi su jomis darbu, gera nuotaika. Esu laiminga turėdama rūpestingą gyvenimo palydovą vyrą Petrą Damijonaitį, saugantį mano būtį.
         
Iš Kirkūnų pradinės mokyklos mokslo kelias tęsėsi Obeliuose, vėliau Vilniuje. Lankiau 7-ąją suaugusiųjų vidurinę mokyklą, kurioje sutikau nuoširdžių, mylinčių mane mokytojų. Viena jų buvo matematikė Nijolė Gedminienė. Visi ją mylėjome, nes ji mus taip pat mylėjo. Neatsitiktinai iš trigonometrijos gavau penketą. Tai buvo mano tarsi atsidėkojimas brangiai pedagogei. Tačiau patirta nuoskauda pirmoje klasėje neišblėso.

Palmyra Damijonaitienė , Tautodailininkė