Šios savaitės „galerijų dienas“ skyriau vieno menininko personalinei parodai. Kodėl? Nes jei man reiktų rinkti įdomesnių šiandienių lietuvių menininkų dvidešimtuką, jis ten patektų. Mano paaiškinimas bus ir šio menininko parodos pristatymas.

Lietuvoje yra labai daug menininkų. Pasak oficialaus Lietuvos dailininkų sąjungos puslapio, sąjunga šiuo metu vienija 1318 narių. Tačiau tai – tik dalis profesionalaus menininko diplomą turinčių piliečių. Kita dalis (ir dauguma jaunų menininkų) nėra šios sąjungos nariai. O kur dar aktyviai kuriantys savamoksliai menininkai? Praėjusių metų duomenimis, kasmet vien Vilniaus dailės akademiją baigia apie 350 jaunųjų. O kur dar Kauno, Šiaulių universitetai... Galvodama apie šią menininkų armiją prisimenu Kiniją, kur į Pekino centrinę akademiją įstoja 10 procentų norinčiųjų, o į Sičuanio dailės institutą patenka tik 3 procentai siekiančių profesionalaus menininko karjeros (duomenys pateikti Richardo Wine knygoje „New China New Art“). Kaip atrodytų Lietuvos galerijos, jei atranka būtų tokia pat griežta? Spėju, būtų gerokai įdomiau. Šiandien, apžvelgiant prastesnių, geresnių ar net visai gerų menininkų parodas – nuobodoka. Skiriasi spalvos ir potėpių storis. Skiriasi mintys ir filosofijos. Mėgaujasi žvilgsnis. Protas nuobodžiauja. Ir labai apsidžiaugia, radęs kažką naujo bent lietuviškame kontekste, ką nors kitokio.

Konstantinui (arba – Kostui) Gaitanži (g. 1977) neprikiši nuolatinio (kasmetinio) šmėžavimo galerijose. 2006-aisias Vilniaus dailės akademiją baigęs menininkas šiuo metu rengia tik pirmąją personalinę parodą Vilniuje. Personalinių parodų yra surengęs Taline ir prieš dvejus metus – Kaune. Tiesa, jis yra žinomas Vilniaus publikai iš dalyvavimo grupinėse parodose – specifiniai kūriniai gerai ir ilgai įsimena net margame kontekste.

Kostas Gaitanži parodos atidarymo metu. D. Laskovo nuotr.

Vienas išskirtinių šio menininko kūrybos bruožų – mėginimas apmąstyti tapybą kaip procesą. Kitas jaunas menininkas Andrius Zakarauskas šį klausimą narplioja atsiremdamas į tapytojo ir tapybiškumo kategorijas, o K. Gaitanži sąmoningai mėgina nutolti nuo potėpio ar spalvinių niuansų, tapybą labiau traktuodamas kaip matymo, mąstymo būdą.

Ankstesni K. Gaitanži kūriniai pasakojo įvairias istorijas, kurioms išreikšti skolinosi „anime“ vaizdo kalbą. Paveikslai buvo kuriami pasitelkiant kompiuterines priemones. Prieš metus interviu „7-iose meno dienose“ K. Gaitanži teigė: „VDA dešimtojo dešimtmečio pradžioje baigusi tapytojų karta gan drastiškai atsisakė tradicinės tapybos ir pasirinko kitas medijas. Jie bandė tapyti netapydami. Man atrodo, svarbiausia jiems buvo neliesti teptuko ir dažų. Mūsų karta – priešingai. Mes naudojame tapybą, tradicines tapybos priemones, bet nebetapome, ta tradicija nutrūko.”

Pirmą akimirką, pamačius naujuosius menininko darbus, dingtelėjo: „Jis pradėjo tapyti?“ Pasikeitęs (kiek sumažėjęs) formatas. Drobė. Dažai ir net truputį mirguliuojantis dažų sluoksnis. Bet ne, K. Gaitanži ir toliau sėkmingai netapo. Plonu teptuku skiestais juodais dažais tepa plonyčius sluoksnius ir iš jų formuoja vaizdus. Pasakoja istoriją, kurios vertę sukuria ne kalbinė, o vaizdinė raiška: linija, faktūra, figūros. Nepavadinsi jų nei epitetais, nei metaforom, nei siužetinėm priemonėm. Vis tik naratyvas be žodžių įgauna keistų, naujų dimensijų. Kaip tai vyksta?

Kostas Gaitanži. Paroda „Neuschwabenland!“

„Senamiesčio menininkų“ galerijoje rodomoje parodoje – 8 paveikslai. Visų jų pavadinimas – viena keista istorija, kurią pasakoti ir priimti yra daug būdų. Tai istorija apie „Naująją Švabiją“. Pasak jos (internete rasite istorijos variacijų), nacistinė Vokietija rengė ekspedicijas į Antarktidą. Vietą, kurioje kūrė bazes, jie pavadino Naująja Švabija (Neuschwabenland). Pasak mito, 1942 metais į šias bazes persikėlė visas nacių elitas. Kalbama net apie šiandien ten įsikūrusį „Naująjį Berlyną“ po žemės paviršiumi su kelių milijonų gyventojų populiacija. Taigi, visos „skraidančiosios lėkštės“ yra šių žmonių rankų darbas. Naujosios Švabijos gyventojai šiuo metu turi nepalyginti pranašesnę ginkluotę, moka naudotis antgamtinėmis jėgomis ir gali neribotam laikui pailginti gyvenimą. Sprendžiant, iš peržiūrų „Youtube.com“, šis mitas gana populiarus ir šiandien. Nenuostabu. Jis apima išsigelbėjimo, naujo priešo grėsmės, amžino gyvenimo, neįtikėtino progreso, nuslėptų faktų ir nepažintų Žemės vietovių temas. Trūksta nebent meilės istorijos, bet ją į savo paveikslus įveda K. Gaitanži.

Parodoje „Neuschwabenland“ menininkas vaizduoja taikius gyvenimo Naujoje Švabijoje momentus. Po šaltą vandenyną plaukioja tankai. Skraido skraidančios lėkštės. Peizažuose vartosi didžiulės svastikos. Laksto vokiečių aviganis, porelė brenda maudytis, kažkas pozuoja portretui, videokamera ieško geresnio kadro. Kas tai? Jei atmestume fantastinius rekvizitus (tankus, svastikas ir skraidančias lėkštes), gautume idilę, kuriai neskubėdami atsiduoda kažkada egzistavę žmonės tolimoje išgalvotoje šalyje. Iš tiesų – kam reikia kurti mitus, užuot juos įgyvendinus? Nežinau, ar apie tai galvojo K. Gaitanži ilgai ir metodiškai klodamas sluoksnius permatomų dažų ant drobės. Tačiau įdirbis visada juntamas ir įpainiota į mirguliuojantį drobės paviršių pasijutau lyg įkvėpusi kažkokio naujo, kitokio oro.

Kostas Gaitanži. Paroda „Neuschwabenland!“

K. Gaitanži nuoseklus. Jis ne tik tapo netapydamas. Jis pasirenka ir išvirkščiai pateikia šių dienų mitą ne kaip tolimą, paslaptingą ar absurdišką pasaulį, o kaip paprastą, buitišką ir neišsipildančią kasdienybę. Be priežasties amžiams atidėtas individo ateities projekcijas.

Tie, kurie prieš eidami į parodą tingės raustis po internetą ar niekaip negalės įsijausti į pasakojamą istoriją, galbūt įvertins vientisą parodos nuotaiką. Ji kažkuo panaši į trumpą apsilankymą prie žiemiškos Baltijos jūros. Lygi, visuose paveiksluose vienoda horizonto linija. Visuose paveiksluose vienodi monochrominiai atspalviai. Tas pats aksominis smulkučių potėpių mirgėjimas.

Šioje parodoje K. Gaitanži beveik pasiekė to, kad naratyvo ir vizualinės raiškos kuriama nuotaika sutaptų, net žvelgiant į jas atskirai. Tai yra, nežinodamas paveikslų pagrindą sudarančio pasakojimo, žiūrovas vis viena pajus mitams būdingą praeities, neišsipildymo, laukimo nuotaiką.

Konstantinas Gaitanži, „Neuschwabenland!“, Senamiesčio menininkų galerija, Totorių g. 22–4, iki lapkričio 14 dienos.