Traukiniai yra žavingi žmogaus kūriniai. Dviem bėgiais lėkdami jie skrodžia erdvę ir laiką. Kai kaskart įsėdu į traukinį keliauti, man atrodo, kad jie perskrodžia ir mano gyvenimą. Nuo vaikystės lydėję, jie ne tik jungia pažįstamus miestus. Jie jungia vaikystę su jaunyste, jaunystę su ateities manimi. Norom nenorom auksinio vakaro dangaus kryptimi lekiantis traukinys, pro kurio langus skverbiasi išsilydžiusi saulė, tampa gyvenimo aliuzija, prabyla apie gyvenimo piligrimystės slėpinį.

Čia taip aiškiai galima pamatyti, koks nykstamai mažas dydis yra dabartis, kaip greitai lekia traukinys ir viena kitą keičia stotelės. Jose įlipa žmonės su savo istorijos bagažu. Kas su mažute kuprine, kas su sunkiais lagaminais. Kiekvienas jų skirtingose stotelėse... įlipa, išlipa.

Pro langą prabėga plinkantys medžiai, juos po truputį nurengia artėjanti žiema. Jų būtį taip pat užpildo laukimas – naujo gyvenimo, naujos pradžios.

Patiriant jaunystės laikinumą, kartais apima ilgesys. Tarytum kasdien po truputį prarandame tai, kas brangu, kas teikia džiaugsmą, ir tos praėjusios dalies pasidaro ilgu. Galbūt dėl ateities perspektyvos baimės dabar tokios populiarios grožio procedūros, visokios kūno priežiūros priemonės ir knygos, patariančios, kaip išsaugoti jaunystę ir sveikatą. Galbūt dėl šio laukinumo jutimo jaunimas taip skuba kuo daugiau gyvenime išmėginti, kuo daugiau ribų peržengti ir neištirtų „teritorijų“ užkariauti. Bijoma bėgančių metų, diktuojančių, kas per kiekvienus iš jų jau turi būti atlikta, pasiekta. Nelaukiami ir dažnai nedžiugina gimtadieniai, nes standartinis gyvenimo etalonas liepia pasitikrinti savo padėtį, kuri ne visada atitinka keliamus kriterijus. O atsakomybės kasdieną auga, didėja. Nepermaldaujama jaunystės pabaigos perspektyva viduje vis sukirba, kyla pasipriešinimo jausmai, visais būdais stojama į kovą.

Tačiau šis lekiantis traukinys neskuba be tikslo ir susimąstę pro langus žvelgiantys žmonės nevažiuoja šiaip sau. Traukinys veža į susitikimus. Tai pasimatymų tarnas. Tie tylūs žmonės iš tiesų laukia. Ir nelabai svarbu, kad kelias užima laiko. Žmonės juda į susitikimus. Susijungia miestai, susijungia širdys. Kas grįžta namo, kas važiuoja lankyti draugo, kas skuba į klasės susitikimą, kas keliauja į savarankišką studijų gyvenimą, į pasimatymą su ateitimi.

Todėl ir kelionės tikslas, jos pabaiga, yra laukiama, nes ji veda į susitikimą. Taip ir mūsų gyvenimai skuba į susitikimą. Keliaujame pas savo draugą, savo Kūrėją. Tada ir tekantis laikas ne taip skaudina. Jis neatima ir neapriboja, jis nesumažina gyvenimo ir džiaugsmo, o atveria naujų galimybių, naujų kelių ir susitikimų su žmonėmis. Ir tampa daug lengviau susidraugauti su laiku, kai žinau, jog jis veda į tikslą, į mano susitikimą su Asmeniu, su Meile, su Gyvuoju Dievu.