Viena iš svarbiausių šio teksto tezių – valstybinės paramos šeimai politika Lietuvoje yra veikiama mitų, kurie sumenkina jos veiksmingumą ir sukelia daugybę tuščių diskusijų.

Mitas šiuo atveju suvokiamas kaip savo logiką turintis pasakojimas, kuris pateikia savitą kurio nors fakto ar reiškinio interpretaciją, paremtą apeliacija į esą nenuginčijamą teoremą. Kiekvienas pasakojimas yra interpretacija, tačiau mitas yra tokia interpretacija, kuri pateikiama kaip esą atsakymas, kuris užbaigia diskusijas, išsprendžia keltus klausimus. Mitas atmeta diskusiją ir apeliuoja veikiau į tikėjimą nei į protą.

Tikrai nemanau, kad diskusijos apie valstybės ir šeimos santykius nereikalingos, tačiau bėda ta, kad viešojoje erdvėje įsitvirtinę mitai gerokai tokias diskusijas apriboja, jų dalyvius paverčia ne pakeleiviais bendrų sprendimų ieškojimo kelionėje, bet „tikratikiais“ ir „eretikais“, kurie iš principo negali susitarti, bet tik galynėjasi tarpusavyje.

Akstinu kviesti diskusijai apie destruktyvius mitus viešojoje erdvėje tapo ir du pokalbiai su kolegomis.

Pirmiausia teko gana emocingai diskutuoti su kolega filosofu, kuris piktinosi, jog krikščionys esą ignoruoja sveiką protą ir mokslinius tyrimus bei bando pasaulietinei valstybei primesti savo dogmas. Kolega tvirtino, kad politikų siekis neišardomai sujungti šeimos ir santuokos sąvokas itin supriešino visuomenę ir sukėlė didžiulį žmonių pasipiktinimą.

Taip pat kolegė, kuri jau ne vienus metus darbuojasi katalikiškoje žiniasklaidoje, pasidalijo abejonėmis, kad politikų entuziazmas, su kuriuo jie kalba apie šeimos svarbą, tarsi turėtų džiuginti, tačiau veikiau palieka keistų nuosėdų bei jausmą, jog slystama paviršiumi ir vengiama sudėtingų klausimų, pasitenkinant gana primityviomis schemomis.

Nesu tikras, ar mano tekstas įtikins minėtus kolegas bei kitus skaitytojus. Šeimos tema labai sudėtinga, nors kartu visi mes turime savą gyvenimo šeimoje patirtį, ir  šiuo atžvilgiu kiekvienas galime pateikti savą ekspertizę. Tačiau viliuosi, kad trijų mitų, iškreipiančių vaisingus valstybės ir šeimos santykius Lietuvoje, įvardijimas ir aptarimas taps paskata tęsti diskusijas, kelti naujų klausimų. Kiekviename mite  yra dalis tiesos. Mitas šiuo atveju nėra klaidatikystė, bet veikiau tam tikro fragmento per didelis sureikšminimas. Druska gali pagarinti valgį, tačiau vargu ar kas norėtų valgyti vieną druską. Išsilaisvinti nuo tokio pobūdžio mito – tai iš schemos  aklavietės grįžti vėl į klausimų kryžkelę. Gyvename sudėtingų pervartų epochoje, kai išmintingi ir drąsūs klausimai tampa net vertingesni už atsakymus. Pastaruosius kiekvienas turi pats subrandinti savo unikaliuose pasirinkimuose.

 I. Mokslininko visagalybės mitas

 Sociologai, psichologai ar demografai mums gali labai padėti, aptariant valstybės ir šeimos santykį. Pavyzdžiui, psichologas ar psichoterapeutas, kuriam tenka konsultuoti šeimas, gali įvardyti, kokios dažniausios problemos iškyla tarpusavio santykiuose šeimoje, pateikti svarbią analizę, kodėl tiek daug santuokų yra trumpalaikės, kas trukdo harmoningiems tėvų ir vaikų santykiams. Demografas gali pažerti skaičių pynę, kuri parodys, ar auga, ar mažėja gimstamumas, kokia yra demografinė visuomenės sudėtis ir kokių demografinių pokyčių galime prognozuoti. Sociologas savo ruožtu gali pristatyti tyrimus, kurie atskleidžia žmonių požiūrį į šeimą, santuoką, gyvenimą kartu nesusituokus, gali pristatyti kitų šalių patirtį valstybinės paramos šeimai politikos srityje, pateikti ekspertizę, kokių socialinių padarinių turės viena ar kita politinė priemonė.

Mokslininkų pateiktas faktinės situacijos aprašymas, klausimai, abejonės, tendencijų įvardijimas, prognozės – labai svarbu.

Beje, šiandien itin trūksta kompetentingos manipuliavimo „sociologinių tyrimų“ pavadinimu kritikos. Politikas paspokso pro langą kelias valandas, stebėdamas praeivius, o paskui viešai pareiškia, kad „vakar atliko sociologinį tyrimą, stebėjo žmones ir nustatė, kad Lietuvoje gyvenimas gerėja“. Kiekvienas tikras sociologinis tyrimas turi atitikti griežtus reikalavimus, kurie nėra mokslininkų išsigalvojimas, bet būtina sąlyga jo reprezentatyvumui, t.y. gebėjimui atstovauti visumai. Jei mes apklausime du praeivius ir vienas iš jų bus juodaodis, tai nesuteiks pagrindo teigti, kad pusė Lietuvos gyventojų yra juodaodžiai.

Tikėtina, kad Seimo narys, žvelgdamas pro savo kotedžo langą į pasiturinčius kaimynus, matys daugiau ar mažiau patenkintus žmones. Visai kitoks vaizdas būtų, jei jis dairytųsi po lūšnynus.

Politikai, žurnalistai mėgsta apeliuoti į įvairias apklausas. Problemiška tai, kad labai dažnai šių apklausų patikimumas yra abejotinas. Pavyzdžiui, teko girdėti, jog tėvai Lietuvoje su vaikais bendrauja per dieną tik 7 minutes. Šis teiginys būtų svarus ir vertas tolesnių svarstymų, jei būtų bent aišku, kas ir kokį tyrimą yra atlikęs ir iš kur tokie duomenys. O dabar dažniausiai veikia „sugedusio telefono“ principas: kažkur girdėjau ir papasakojau kitam, dar šiek tiek pridėdamas nuo savęs. Kelis kartus viešai pakartotas faktas daugelio pradedamas vertinti kaip neginčijama tiesa.

Čia kaip anekdote, kai ūkininkas ateina pas meteorologą ir klausia, ar ruošti daug malkų žiemai, ar labai šalta žiema bus. Tas tik gūžteli pečiais ir sako: „Sunku paskayti, bet geriau daugiau pasiruošk. Atsarga gėdos nedaro.“ Po kurio laiko žurnalistas kreipiasi į kitą meteorologą ir klausia: kokia žiema turėtų būti? Šis tvirtai atsako, jog tikrai šalta, nes štai ir ūkininkas, kuris visą laiką gamtoje ir geriau jaučia, ko galima iš jos tikėtis, ruošia daug malkų žiemai.

Politikai turėtų aktyviai bendradarbiauti su mokslininkais, jei nori turėti kuo realesnį situacijos apibūdinimą, o ne vien vadovautis gandais ar stereotipais. Gyvybingo valstybės paramos šeimai modelio formavimas turi prasidėti nuo atidaus „laiko ženklų“ skaitymo, t.y. nuo klausimo – kokia yra dabartinė situacija?

Tačiau, prašant mokslininkų talkos, svarbu aiškiai apibrėžti ir ekspertų kompetencijos politikoje ribas. Net jei sutiktume, kad mokslininkai gali pateikti pakankamai tikslią esamos situacijos „nuotrauką“, jie negali, tiek, kiek išlieka mokslininkai, pasakyti – kokios situacijos derėtų mums siekti? Psichologas gali pasakyti, kodėl kai kurie žmonės labai bijo santuokinio įsipareigojimo, tačiau santuokos apibrėžimas teisės aktuose, politiniuose dokumentuose – tai jau sprendimas, kuris susijęs daug labiau su vertybėmis nei su mokslu.

Sociologas gali atlikti išsamų tyrimą, rodantį, jog santuokos prestižas tarp jaunų žmonių mažėja. Tačiau įvertinimas šio fakto jau yra anapus mokslo ribų. Mokslininkai nuo seno turi pagundą iš faktų bandyti išvesti vertybes. Tačiau tai pagunda, su kuria mokslininkas turėtų kovoti.

Modernybės projektui buvo būdingas pozityvistinis įsitikinimas – mokslininkas pasakė, ginčas baigtas. Čia glūdi ir mokslininko visažinystės bei visagalybės, kalbant apie tai, kokia turėtų būti valstybės paramos šeimai politika, mitas.

Tikrai nesakau, kad mokslininkai negali teikti pasiūlymų politikams. Jų rekomendacijos daugeliu atveju itin vertingos. Tačiau jų rekomendacijas turėtume vertinti ne kaip aksiomas, su kuriomis nevalia ginčytis, bet kaip kuria nors pasaulėžiūra besiremianti veiksmų planą.

Nepamirškime, kad politinis gyvenimas – tai idėjų, kaip geriausia spręsti viešojo gyvenimo problemas, paieška. „Geras sprendimas“ politikoje yra vertybinė kategorija.

Pavyzdžiui, kaip padėti nėščiai moteriai, kuri baiminasi, kad neturės galimybių deramai pasirūpinti kūdikiu. Nužudyti kūdikį ir taip esą išspręsti moters problemą? Siekti, kad kiekviena motina, susilaukusi kūdikio, sulauktų kuo didesnės valstybės paramos? Sudaryti sąlygas į desperaciją puolusiai moteriai atiduoti vaiką į „gyvybės langelį“? Nėra nė vieno „teisingo“ sprendimo moksline prasme. Viskas priklauso nuo mūsų puoselėjamos žmogaus sampratos ir supratimo, kas gera, o kas – ne.

Kitas pavyzdys – dar socialdemokratų valdymo laikais Sveikatos apsaugos ministerija buvo pasirašiusi sutartį su Jungtinių Tautų programa dėl „jaunimui palankių paslaugų“. Kas gali prieštarauti, kad reikia rūpintis jaunimu? Tačiau visa esmė glūdi žodyje „palanku“. Kas gali nuspręsti, kokios pasalugos „palankios“? Minėtoje programoje palankumas jaunimui buvo suvokiamas kaip mokymasis naudotis kontraceptinėmis priemonėmis, instrukcijos, kaip atsikratyti kūdikio, jei paaiškėja, kad moksleivė laukiasi etc. Man asmeniškai, tai neatrodo „jaunimui palankiu“ žinojimu. Tačiau suprantu, kad galima ginčytis, ir šiame ginče mokslinė medžiaga gali padėti, bet negali nurodyti, kaip ginčas turi būti sprendžiamas.

Iš to, kad, sociologų tvirtinimu, vis daugiau jaunų žmonių gyvena be santuokinio įsipareigojimo, nereiškia, jog aš turiu nustoti vertinti santuoką, tai taip pat nėra imperatyvas politikui, kad teisės aktuose  šeima neturi būti siejama išskirtinai su santuoka. Lygiai kaip, jei daugumos Lietuvos moksleivių stuburas iškrypęs, tai nėra pakankamas pagrindas perrašyti anatomijos vadovėlius, tvirtinant, kad stuburas ir turi būti kreivas.  Sąvoka „sveikata“ medicinoje yra labiau susijusi ne su faktine situacija, bet su tam tikru normatyviu lūkesčiu, kokia situacija turėtų būti.

Tokie pat lūkesčiai neišvengiamai siejami ir su socialiniais institutais, tokiais kaip šeima. Tik nuo tokių lūkesčių priklauso, ar mes kurią nors faktinę situaciją įvardinsime kaip „progresą“, „transformaciją“ ar „krizę“.

Sociologai ar psichologai taip pat remiasi kokiu nors vertybiniu pagrindu ir didelė dalis jų tai pripažįsta ir nepretenduoja atstovauti „proto balso“, su kuriuo nevalia ginčytis. Vertybinės mūsų nuostatos turi įtakos, kokius dabartinės situacijos bruožus mes vertiname kaip svarbius, kokius klausimus formuluojame sociologinėse apklausose, į kokius dalykus kreipiame dėmesį psichologinėse konsultacijose.

Kai šiandien neretai girdime kritiką, kad, pavyzdžiui, Valstybinėje paramos šeimai koncepcijoje pateiktas su naujausiais sociologiniais tyrimais nesuderinamas šeimos apibrėžimas, tenka tik palinguoti galvą ir paklausti: kas būtų, jei Konstituciją suvoktume ne kaip susitarimą dėl bendrų taisyklių, bet kaip mokslinių aksiomų rinkinį?

Veikiausiai kritikai paprasčiausiai nori pasakyti, kad minėta koncepcija nereali, neatsižvelgia į faktinę situaciją, todėl esą pasmerkta likti tik deklaracija, o ne pagrindu nuosekliam ir solidžiam politinių veiksmų planui. Galima dėl to diskutuoti. Tik svarbu, kad apeliavimas į mokslinius duomenis darytų diskusijas racionalesnes, o ne paverstų pasisvaidymu neva mokslinėmis dogmomis.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą diskusijoje „Santuokos ir šeimos įvaizdis viešojoje erdvėje". Diskusiją organizavo viešoji įstaiga „Bernardinai.lt.“ Ją rėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.