Pirmoje šio teksto dalyje rašiau apie mokslininkų kompetencijos ribų nepaisymą. O dabar noriu atkreipti dėmesį į kitą ne mažiau pavojingą mitą – pernelyg didelį valstybės kompetencijų išplėtimą šeimos instituto atžvilgiu.

 II. Valstybės visagalybės mitas.

 Klausantis Lietuvos politikų, neretai susidaro įspūdis, kad tai, kaip ir kuo gyvena Lietuvos šeimos, yra išskirtinai valstybės institucijų atsakomybės ir kompetencijos sritis. Tarsi politiniai sprendimai gali ne tik sudaryti palankesnę ar ne tokią palankią socialinę, ekonominę, kultūrinę aplinką šeimoms, bet taip pat gali įsakyti gyventi darniai, laimingai, išspręsti asmeninio pobūdžio problemas. Tarsi valstybė būtų šeimų kūrėja ir auklė.

Paradoksalu, jog toks požiūris pateikiamas kaip krikščioniška valstybės ir šeimos santykių interpretacija. Taip pat ir kritikai dabartinę valstybės paramos šeimai politiką kažkodėl interpretuoja kaip krikščionių pastangas primesti savo religines dogmas pasaulietinei valstybei.

Kaip jau rašiau, kiekvienas mitas turi tiesos krislų. Tad ir šiuo atveju galima sutikti su dviem dalykais: (A) valstybė yra suinteresuota gyvybinga šeimos institucija. Kai šeimos suyra ar susiduria su didelėmis vidinėmis problemomis, daugiau darbo ir problemų atsiranda ir valstybės institucijoms. Todėl išmintinga socialinėje politikoje ne tik kovoti su padariniais, bet bandyti šalinti problemų priežastis.

(B) Taip pat nekelia abejonių, jog Katalikų Bažnyčios dokumentuose vis daugiau dėmesio skiriama šeimos svarbai priminti. Šeima, pasak krikščionybės, yra labai svarbi intymiausių ir didžiausią įtaką kiekvienam žmogui darančių santykių erdvė, pirmutinė bendruomenė.

Tačiau visa tai tikrai nereiškia nei politinių priemonių visagalybės, nei Katalikų Bažnyčios noro, kad valstybė taptų šeimos instituto aukle.

 Kaktomuša dėl Valstybės paramos šeimai koncepcijos

 Politikai, bandydami argumentuoti savo poziciją, nuginčyti oponentą, neretai sutirština spalvas, pasitelkia įtaigių metaforų bei dramatizuoja problemas, apie kurias kalba. Štai Valstybinės paramos šeimai politikos koncepcijos svarstymas buvo virtęs tikru žodžių mūšiu. Koncepcijos gynėjai tvirtino, kad būtent šeimos krizė yra daugumos visuomenės problemų šaltinis, todėl būtina gelbėti šeimą. Koncepcija esą yra vienas iš svarbiausių šeimos gelbėjimo operacijos žingsnių. Na, o politikai dar neretai pridurdavo, kad, jei nebus patvirtinta tokia koncepcija, mūsų laukia visokeriopa degradacija, ir kiekvieną, kuris suabejodavo koncepcijos svarba ar siūlydavo diskutuoti dėl atskirų jos fragmentų, suvokė kaip valstybės ir... Bažnyčios priešą.

Kodėl ir Bažnyčios? Nes, viena vertus, Katalikų Bažnyčios hierarchai Lietuvoje, katalikiški šeimų centrai ir įvairios katalikiškos nevyriausybinės organizacijos aktyviai pritarė koncepcijos priėmimui. Kita vertus, regis, patys politikai buvo įsitikinę, jog būtent darni šeima yra pagrindinis Bažnyčios, kuri esą labiausiai rūpinasi žmonių doroviniais reikalais, rūpestis.

Koncepcijos priešininkai savo ruožtu piktinosi, jog pasaulietinei valstybei primetama savo esme krikščioniška šeimos samprata, ir tai esą pažeidžia Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principus. Taip pat argumentuota, jog santuokos ir šeimos susiejimas prieštarauja teisinėms tendencijoms kitose Europos Sąjungos valstybėse, ir mes esą elgiamės kaip atsilikę homofobai. Būta net pareiškimų, kad koncepcijos patvirtinimas reikš „grįžimą į viduramžius“ bei žmogaus teisių pažeidimus.

Susikalbėti ar, tiksliau, bent pradėti kalbėtis, sekėsi sunkiai. Iš dalies tai suprantama, skirtingi vertinimai buvo įsišakniję į skirtingas vertybines orientacijas. Kitas dalykas: ar politika iš tiesų tėra skirtingų pozicijų apibrėžimas, ar taip pat ir sudėtinga kompromiso paieška, stengiantis tirpdyti barikadas visuomenės viduje?

 Politika kaip deklaracijų magija

 Šioje vietoje verta ryžtis trumpam istoriniam ekskursui. Politikos pradininku vadinamas antikos mąstytojas Aristotelis tvirtino, kad žmogų nuo kitų būtybių skiria pirmiausia gebėjimas kalbėtis. Būtent kalba mums pasiūlo galingą bendro gyvenimo tvarkymo instrumentą bei alternatyvą jėgos kultui. Politika – tai unikalus racionalių, kalbančių būtybių sugebėjimas atrasti visus tenkinantį kompromisą. Antikinė agora, kurioje gimė demokratija, nebuvo vien nuomonių turgus, tai buvo diskusijų, ieškant geriausio sprendimo, vieta.

Kodėl primenu tokius senus laikus? Nes panašu, jog šiandien sąvoka „politika“ yra įgavusi visai kitą prasmę ir siejama būtent su siekiu įgyti kuo daugiau galios, noru įtvirtinti sau palankius sprendimus. Tarpusavio intrigos, rietenos, o ne racionali kompromisų paieška, bendrojo gėrio siekis tampa neatsiejami nuo politikos. Kurio nors sprendimo apibūdinimas kaip „politinio“ paprastai reiškia, jog orientuojamasi tik į tam tikros grupės interesus. Natūralu, kad tokia politika žmonių akyse yra susikompromitavusi: nebepasitikima politinėmis institucijomis, iš politikos nyksta racionalus pradas. Politikų diskusijose nebesivaržoma racionaliais argumentais, bet svaidomasi mitologemomis. Politika virsta deklaracijų magija.

Tipiškas to pavyzdys – nūdienos politikų polinkis realias problemas spręsti deklaracijomis. Jei tam tikra problema kelia susirūpinimą visuomenėje, politikai priima deklaraciją, jog žmonės turi būti doresni, elgtis geriau. Tuo neva problema išsprendžiama.

Beje, šioje vietoje suprantu dalies Valstybės paramos šeimos koncepcijos kritikų skepsį, esą būtų geriau, jei politikai ne svarstytų koncepcijas, bet pastatytų bent kelis naujus darželius ar žaidimo aikšteles vaikams. Esą koncepcijos, strategijos tėra virtualūs žaidimai, kurie nieko nekeičia.

Iš tiesų taip dažnai nutinka, kad sukurtos strategijos, kurių kūrimui išleidžiama daug pinigų, atgula į stalčius ir po kelerių metų vėl buriamos naujos darbo grupės, kuriančios praktiškai tokias pat strategijas, skirtas taip pat stalčiui. Taip yra, tačiau taip neturėtų būti.

Žodis, diskusija, sutarimas – yra svarbus gyvybingos politikos pradžios taškas, tačiau būtina, kad žodis įsikūnytų konkrečioje veikloje. Koncepcijos reikalingos, jei jos suteikia daugiau aiškumo ir impulsų jas įgyvendinti, bet nebando realių problemų palaidoti po žodžiais, ir tiek.

Šiandien Lietuvoje didžiulė svarba pradėta teikti kuriant įvaizdį. Politikai daug kalba apie būtinybę gerinti šeimos įvaizdį. Visgi būtų labai blogai, jei šeimos įvaizdžio kūrimas taptų svarbiausiu valstybės paramos šeimai politikos elementu. Gerinti šeimos įvaizdį veikiausiai irgi svarbu, kai komercinėje popkultūroje šeima yra nuolat pašiepiama, tačiau pernelyg įsitverti vien tik į įvaizdžio gerinimą, tai, pasak mano mėgstamo rašytojo A. Sapkovskio, supainioti žvaigždes danguje su jų atspindžiu kaimo kūdroje. Išmintinga politika yra tikrai daugiau nei įvaizdžio vadyba.

 Šeima pirmesnė už valstybę

 Šiandien Lietuvoje politikos supratimas gerokai skiriasi nuo antikinio, tačiau jis dar labiau skiriasi nuo tos krikščioniškos politikos ir valstybės sampratos, kurios pagrindus paklojo šv. Augustinas, o aiškiausią pavidalą jai suteikė šv. Tomas Akvinietis.

Antikiniai mąstytojai, atskirdami privačią ir viešą sritis, svorio centrą perkėlė į viešumą. Privačioje srityje, pasak jų, žmogus iš esmės yra tokia pat biologinė būtybė, kaip ir kiti gyvūnai, ir paklūsta instinktams. Viešoji sfera – tai žmogaus kilnumo ir protingojo prado išsiskleidimo vieta. Politika buvo suvokiama kaip pati kilniausia veikla, galima sakyti, idealizuojamos viešosios sferos tvarkymas.

Tuo tarpu krikščionybė visai kitaip sudėlioja akcentus. Šv. Augustinas skiria ne viešą ir privačią sferą, bet žmogaus ir Dievo miestus. Pasak jo, žmonių kuriama valstybė visada yra graužiama nuodėmės kirmino, ir neprotinga viltis tobulos valstybės žemėje, Taip, valstybė, kuri nesiremia tvirtu moraliniu pamatu, tėra vagių gauja, tačiau ne žemiškoji valstybė, bet Dievo Karalystė yra tikrieji krikščionio namai. Pasak Tomo Akviniečio, politikoje labai svarbu dorybės, tačiau taip pat svarbu ir išmintingas kompromisų siekis. Dažniausiai politikoje mums tenka rinktis mažiausią blogį. Be kita ko, tai reiškia – nors valstybė ir yra svarbi Dievo dovana žmogui, kaip bendruomeniškai būtybei, tačiau turime aiškiai suvokti jos kompetencijos ribas: teisė negali tapti moralės pakaitalu, turime skirti moralės normas ir įstatymus.

Viešoji sfera, krikščionybės požiūriu – tai neišvengiamų kompromisų sfera. Kompromisai su sąžine, su Dievo priesakais užnuodija žmogaus gyvenimą, todėl krikščionybėje itin reikliai kalbama apie asmens moralinius apsisprendimus, tačiau valstybės gyvenime kompromisai, aišku, nepametant iš akių bendrojo gėrio perspektyvos, yra politinės išminties ženklas.

Valstybės kompetencijos bei veikimo ribas nubrėžia ir krikščioniškas įsitikinimas, kad šeima – tiek istoriškai, tiek pagal svarbą – yra pirmesnė bendruomenė už valstybę. Taigi, turime siekti, kad valstybė gerbtų šeimos tapatybę ir jos teises, tačiau neapsigaukime – tai, kas vyksta šeimose, yra jos narių atsakomybė ir įsipareigojimai, kurių neįmanoma perduoti jokiai valstybinei institucijai.

 Asmuo ir šeima

 Lietuvoje netrūksta katalikų, kurie apie šeimą kalba tiek patetiškai, tarsi priklausytų Suvienijimo bažnyčiai, būtų ne katalikai, bet munistai. Primenu, kad Suvienijimo bažnyčią įkūrė korėjietis S. Moonas, kuris tvirtina esąs antrasis Mesijas, ir jam pavesta pratęsti iki galo esą neįgyvendintą Kristaus misiją. Pasak S. Moono, Jėzus Kristus baigė gyvenimą per anksti, nespėjęs sukurti šeimos, kuri yra žmonijos atnaujinimo pamatas. Tad tenka tęsti Kristaus pradėtą darbą, ir štai naujoji „šventoji šeimyna“, kurią sukūrė S. Moonas ir jo žmona, yra tikrasis kelias į žmonijos atnaujinimą.

Ar šeima iš tiesų yra vartai į išganymą? Marijos, Jėzaus motinos, šeimą aršiausi nūdienos kovotojai už šeimos svarbą veikiausiai būtų sukritikavę. Kad ir dėl to, jog Jėzus tebuvo vienturtis sūnus (taigi, nevykdoma 2V politika), kuris kelis kartus bėgo iš namų savais reikalais, pats nesukūrė šeimos, bastėsi su grupele draugų, skelbė teiginius, kurie kirtosi su anuometine religijos ir moralės samprata, bei galiausiai kaip maištininkui ir ramybės drumstėjui jam buvo įvykdyta gėdinga mirties bausmė.

Taip pat pažvelkime į absoliučią daugumą šventųjų, kurie nekūrė šeimos ir netgi maištavo prieš tradicinius santykių modelius. Pavyzdžiui, šv. Pranciškaus vieša veikla prasidėjo nuo jo konflikto su tėvu, kuris, žvelgiant iš mums įprastos pozicijos, tenorėjo sūnui gero ir rūpinosi jo materialine gerove. Nepaisydamas to, šv. Pranciškus metė viešą iššūkį tėvui, išsirengė nuogai, paniekindamas dorovės normas, ir išėjo atstatyti Bažnyčios...

Lygiai taip pat galima klausti: ar Katalikų Bažnyčios kunigų bei vienuolių celibatas nėra munistiškai suprantamos šeimos išdavystė?

Krikščionybėje šeima nėra gyvenimo tikslas. Kiekvieno žmogaus tikslas, pasak krikščionybės, yra šventumas, kuris suprantamas kaip sekimas paskui Jėzų Kristų, kaip pilnutinis mūsų prigimties išsiskleidimas. Kiekvienam žmogui Kūrėjas yra skyręs savitą kelią, kiekvienas žmogus yra unikalus. Bendra kiekviename kelyje į šventumą – santykių su Dievu ir kitais žmonėmis svarba. Mes tampame žmonėmis ir galime išsiskleisti tik per santykius su kitais. Santykiuose sunoksta mūsų tapatybė. Celibatas, skaistumo įžadas krikščionybėje suvokiami ne kaip pabėgimas, izoliavimasis nuo žmonių, bet kaip ypatingo santykio su Dievu ir Jo paveikslu kituose žmonėse paieška.

Šeima, kaip rašoma Katalikų Bažnyčios Katekizme, yra „pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė. Tai natūrali bendruomenė, kurioje vyras ir moteris yra pašaukti vienas kitam iš meilės atsiduoti ir padovanoti gyvybę. Autoritetu, pastovumu ir tarpusavio ryšiais susietas gyvenimas šeimoje deda laisvės, saugumo ir broliškumo pamatus visuomenėje. Šeima yra bendruomenė, kurioje nuo vaikystės pradedama gerbti moralines vertybes, garbinti Dievą ir tinkamai naudotis laisve. Šeimos gyvenimas įveda į visuomenės gyvenimą.“

Kitaip sakant, šeima yra dovana, padedanti subrandinti žmonių santykius. Per santykį su mama, tėčiu, seneliais, broliais ar seserimis, sutuoktiniu, vaikais, vaikaičiais mes mokomės būti žmonėmis ir visokeriopai augame.

Santuokos sakramentas, krikščionybės požiūriu, yra kur kas daugiau nei formalus socialinis įsipareigojimas. Tai ypatingos tarpusavio santykių erdvės sukūrimas. Erdvės, kuri nėra Kūrėjo kaprizas ar tradicijos reliktas, bet svarbi pagalba nuodėmės gundomam žmogui.

Krikščionybė labai daug reikšmės teikia santuokos, šeimos atvirumui gyvybei, tačiau tikrai jai nėra svarbiausi šeimos seksualiniai santykiai, bet pirmiausia – bendrystė. Atvirumas gyvybei skleidžiasi taip pat kaip įsiklausymas į vienas kitą, atvirumas kitoniškumui, savojo egoizmo peržengimas.

Šeimos kaip bendrystės ir atvirumo gyvybei erdvės nykimas sugriauna gyvybiškai svarbią apsaugos nuo instrumentinės vartotojiškos industrijos logikos zoną. Nykstant šeimos saitams, paremtiems atvirumu kitam, dialogiškumu, pasiaukojimu ir įsipareigojimu, žmogus vis labiau tampa įvairiausių rinkodarų marionete. Didėjantis beprasmybės jausmas, į kurį yra nurodęs psichoterapeutas Viktoras Franklis, taip pat ir didėjanti agresija bei solidarumo erozija – tai bendrystės erdvės skeldėjimo padariniai. „Negera žmogui būti vienam“, – rašoma Šventojo Rašto Pradžios knygoje. Šis negerumas itin stiprus nūdienos pasaulyje ir santuokos bei šeimos vertės atkūrimas, Katalikų Bažnyčios įsitikinimu, yra „žmogiškosios ekologijos“ būtinybė, panašiai kaip rūpinimasis klimato kaita ar taršos mažinimu bei gyvenimo būdo pokyčiai yra būtinas aplinkosauginis uždavinys, aštrėjančios ekologinės krizės situacijoje.

Tačiau krikščionybėje asmuo visada svarbiau už kitus socialinius darinius. Taip pat atmetamas visoks socialinis determinizmas. Vergavimas nuodėmei, o ne kokie nors išoriniai suvaržymai yra tikroji vergystė. Daug žmonių augo tarsi darniose ir harmoningose šeimose ir paskui paprasčiausiai tapo drungni konformistai. Daug šventųjų išaugo aplinkoje, kurią galima būtų pavadinta asocialia.

Kūrėjui visi žmonės yra vienodai brangūs, ir visiems yra ištiesta Jo ranka. Kartais socialiai nepalanki aplinka kaip tik yra galimybė žmogui atsigręžti į Viešpatį.

Tai nereiškia, jog neturime vertinti šeimos, santuokos. Anaiptol. Tačiau visa tai yra priemonės, pagalba kelyje, bet ne pats kelionės tikslas. Taip, pasakos ir Holivudo romantinės komedijos labai dažnai baigiasi santuokomis. O paskui jie ilgai ir laimingai gyveno... Tačiau krikščionis puikiai supranta, kad santuoka tėra bendros gyvenimo kelionės starto, o ne finišo linija ir, idant bendrystės kelionė būtų sėkminga, krikščionis raginamas nuolat kviesti į savąją bendrystę Viešpatį, bet ne naiviai tikėti, kad kurios nors valstybinės institucijos rūpestis gali tapti autentiškos bendrystės garantu.

 Valstybei reikia šeimos

 Valstybės vaidmens ekonomikoje bei visuomenės procesuose vertinimas priklauso nuo vertintojo pasaulėžiūros. Nuoseklus liberalas įsitikinęs, kad valstybės institucijos turi kuo daugiau iniciatyvos palikti patiems piliečiams ir kištis tik išskirtiniu, kritiniu atveju. Nuoseklus socialdemokratas įsitikinęs, kad valstybė turi nuolat atkurti pusiausvyrą visuomenėje bei vykdyti perskirstymą, nes, priešingu atveju, įsitvirtins dominavimo bei išnaudojimo santykiai. Liberalai paprastai siekia kuo minimalesnės socialinės politikos ir, suprantama, jog idėja, kad valstybė investuoja į šeimos instituto stiprėjimą, jiems turėtų atrodyti, kaip neleistina intervencija. Tokia intervencija turėtų būti visai suprantama socialdemokratams, tačiau jie paprastai skeptiškai žiūri į „iš apačios“ kuriamas piliečių asociacijas, taip pat ir šeima socialdemokratams paprastai reiškia ne vien svarbią visuomenės ląstelę, bet ir galimo išnaudojimo erdvę. Todėl socialdemokratai paprastai labiausiai rūpinasi lygių galimybių ideologija, o santykius šeimoje suvokia ne tiek kaip papildomumą, bet kaip socialinį kontraktą, siekiant išvengti kurios nors pusės dominavimo.

Sutinku, kad priimta Valstybės paramos šeimai politikos koncepcija remiasi kiek kitais principais ir natūralu, jog tiek liberalai, tiek socialdemokratai ją kritikuoja. Kita vertus, šioje koncepcijoje tikrai esama kompromiso siekio ir ši kompromiso erdvė galėjo būti kur kas didesnė, jei kritikai būtų siekę kompromiso, pataisų, o ne atmesti koncepciją.

Koncepcija remiasi įsitikinimu, kad valstybei reikia stiprių šeimų. Skirtingai nei teigia kritikai, šis poreikis susijęs ne su siekiu nurodyti piliečiams tuoktis, bet su tuo, kad gimstamumo sumažėjimas (jis susijęs taip pat ir su šeimai teikiamos reikšmės pokyčiu) kelia didelį pavojų socialinio draudimo sistemai, o valstybės pagalbos prašančių žmonių nuolat daugėja, ir kyla pavojus, jog realios pagalbos visiems gali nepakakti. Todėl ir siūloma, viena vertus, vykdyti gimstamumo skatinimo politiką, sudarant palankias sąlygas poroms, norinčioms susilaukti vaikų, juos auginti, taip pat socialinę politiką perorientuoti į socialinių problemų priežasčių šalinimą, o ne kovą su vis gausesniais jų padariniais.

Taip, galima diskutuoti, ar šeimos instituto vaidmens mažėjimas iš tiesų yra vienintelis vis gausesnių socialinių žaizdų šaltinis. Tačiau neabejotina, jog valstybė yra suinteresuota, kad šeimose vyktų nuosekli socializacija, vertybių ugdymas, kad čia vaikams būtų saugi ir palanki gabumams skleistis aplinka, nes, kai šeima to nesugeba suteikti, visa tai gula ant valstybės institucijų pečių.

Ar koncepcija nubrėžia realistiškas gaires, ką reikėtų toliau daryti? Ar ne pernelyg daug dėmesio skiriama gerinti šeimos įvaizdį, ne spręsti realias šeimos problemas? Dėl to tikrai galima diskutuoti. Tačiau tokiai diskusijai trukdo vienos pusės įsitikinimas, kad koncepcija diskriminuoja ne šeimose gyvenančius žmones. Nors natūralu, jog ši koncepcija susitelkia išskirtinai į šeimą, kaip kad koncepcijos apie aukštąjį mokslą rašo būtent apie jį. Kritika tikrai būtų teisėta, jei koncepcija taptų vieninteliu socialinės politikos dokumentu ir nebūtų nei motinystės rėmimo, nei pagalbos skurstantiems ar bedarbiams etc.

Taip pat trukdo ir kai kurių koncepcijos šalininkų įsitikinimas, jog valstybė privalo tapti šeimų aukle, kad mes galime stigmatizuoti viską, kas neatitinka darnios šeimos vizijos bei keistai moralizuojantis šios koncepcijos pristatymo tonas. Teko diskutuoti ne su vienu koncepcijos šalininku, šventai įsitikinusiu, kad koncepcijos priėmimas jau automatiškai reanimuoja šeimas. Jie kalbėjo taip, tarsi valstybė yra šeimų gyvybingumo šaltinis ir nuo valstybės institucijų geranoriškumo, o ne nuo mūsų visų asmeninių apsisprendimų priklauso mūsų šeimų būklė ir ateitis. Mano įsitikinimu, tai pavojinga iliuzija ir kartu šeimos ir valstybės santykių deformacija, šeimą paverčiant valstybės instrumentu. Todėl dar kartą kartoju – šeima yra pirmesnė už valstybę ir tai, ko jai pirmiausia reikia iš valstybės institucijų, – tapatybės pripažinimo, o ne auklėjimo.

Tai, kad koncepcijoje pateikiamas konkretus šeimos apibrėžimas, mano įsitikinimu, turėtų būti vertinama ne kaip valstybės kompetencijų ribų peržengimas, bet, priešingai, kaip tokių ribų nustatymas. Nors implicitiškai šeimos samprata jau glūdi Konstitucijoje, tačiau per visą pokomunistinės socialinės politikos Lietuvoje laikotarpį būta keisto įvairių valstybės institucijų išsiderinimo, apibrėžiant, kas yra šeima. Daugumoje atvejų tai buvo tapę atskiro valdininko ar politiko įnoriu. Būtent tokią situaciją aš vadinu neleistina valstybės institucijų intervencija į šeimos sritį.

Nelabai suprantu kai kurių koncepcijos kritikų teiginio, kad šio dokumento kūrėjai pakeitė iki tol galiojusią plačią šeimos sampratą. Ar plačia samprata vadinama valstybės tarnautojo teisė apibrėžti kiekvieną atvejį savaip? Galiu suprasti tuos, kurie reiškia nepasitenkinimą, jog šeima susieta su skirtingų lyčių asmenų santuoka. Neatmetu galimybės, jog taip manantieji kada nors pasieks, kad šeimos apibrėžimas būtų pakeistas. Tačiau, kaip jau rašiau pirmojoje šio teksto dalyje, melas, kad egzistuoja „mokslinis apibrėžimas“, į kurį esą politikai neįsiklausė.

Taip, kiekvieną kartą, kai tenka pateikti įstatymuose kokį nors svarbų apibrėžimą, kyla natūrali diskusija. Galima būtų pageidauti, kad tokioje diskusijoje politikai, net jei juos remia ir aiški visuomenės dauguma, stengtųsi įsiklausyti į kitą nuomonę. Kita vertus, tikrai ne demokratijos brandą liudija ir tai, kai, priėmus politinį sprendimą, jo kritikai visaip jį menkina, nes jis jiems nepatinka. Tai paprasčiausiai nepagarbos teisės viešpatijos principui demonstravimas.

Beje, ginčuose dėl koncepcijos labiausiai nesuprantu liberalų. Jei jie paprasčiausiai teigtų, kad bet kuri parama šeimai – tai valstybės lėšų švaistymas, būtų suprantama. Tačiau, kai jie piktinasi ir kalba apie diskriminaciją, norisi paklausti: ar neapsikrėtė politinės magijos virusu, kai viskas, kas nelabai patinka, vadinama homofobija, diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimais, nepaisant to, kad tokias etiketes dalijantieji dažnai patys nesugeba argumentuoti, ką sako ir kokių alternatyvų mato.

 Parengta pagal pranešimą, skaitytą diskusijoje „Santuokos ir šeimos įvaizdis viešojoje erdvėje". Diskusiją organizavo viešoji įstaiga „Bernardinai.lt.“ Diskusiją rėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.