Tai jau paskutinė, trečioji, teksto, skirto valstybės ir šeimos santykių mitams, dalis. Joje noriu aptarti tradicinių pavidalų restauracijos mitą.

III. Pirmyn į praeitį

Daugelyje sričių gaji nostalgija „aukso amžiui“, lydima raginimų veržtis... į praeitį.

Kažkada šeimos buvo stiprios, o jose gyveno dori, sąžiningi ir jautrūs vieni kitiems žmonės. Kada toks laikotarpis buvo? Na, pavyzdžiui, mūsų močiučių ar prosenelių laikai. Kam neteko matyti kokios nors močiutės, liūdnai linguojančios galvą, jog jos laikais esą vaikų ir tėvų santykiai buvo visai kitokie, auklėjimas buvo kitoks – neabejotinai geresnis, vaikai gerbė tėvus, pastarieji mylėjo ir rūpinosi vaikais, šeimose vyravo harmonija ir susiklausymas, neištikimybės atvejai buvo labai reti ir juos sutartinai aplinkiniai smerkdavo..

Beveik neabejoju, kad šių močiučių močiutės joms yra sakiusios tą patį. Kitas dalykas, kai paskaitai Žemaitės ar kitų lietuvių rašytojų kūrinius apie anuometines šeimas, moralizuojančios močiutės pasakojimas tampa vis menkiau įtikinamas. Veikiau galima sakyti, kad kiekviena karta turi savų problemų ir savų iššūkių.

Populiaru kalbėti apie labai dievotus viduramžius, tačiau išsamios istorinės studijos apie tų laikų žmonių santykius liudija, kad problemų žmonių tarpusavio santykiuose tikrai netrūko.

Kitas dalykas – industrinėje visuomenėje, kai praktiškai visose srityse įsivyravo instrumentinė logika, kai daug kartų išaugo visuomenės mobilumas ir profesinė įvairovė, įprastiems gyvenimo stiliams iškilo pavojus, formavosi nauji santykiai, taip pat ir šeimose.

Prasideda seniau nematyta konkurencija tarp šeimos ir profesijos. Taip pat nepamirškime, kad spartus technologijų tobulėjimas keičia kartų santykius. Profesinėje srityje tėvai nustoja būti vaikų autoritetais bei ugdytojais. Paprastai vaikai, daug geriau įvaldę naujas technologijas nei tėvai, pradeda žvelgti į tėvų bei senelių išmintį iš aukšto. Lankstumas, sugebėjimas kurti naujoves pradedamas vertinti labiau nei patirtis. Taip pat verta paminėti vis stiprėjantį jaunystės kultą ir matysime, kaip radikaliai pasikeitė kartų santykiai.

Taip pat nuolat keičiasi ir sutuoktinių santykiai bei darbų pasidalijimas. Didelė dalis šių pokyčių kelia nerimą. Kaip pabrėžia Zygmuntas Baumanas: „Šiandien santykiai dažnai užmezgami tik dėl pasitenkinimo. Tai vienintelis jų tikslas. Kažkada seniai partnerystės buvo laikomos neišardomos bendruomenės ir visuomenės plytomis. Negali paprasčiausiai išimti vienos plytos, nes jei tą patį padarys ir daugiau žmonių, galų gale pastatas gali sugriūti ir po griuvėsiais palaidoti visus.“ Pasak šio iškilaus sociologo, vis labiau įprantame žvelgti vienas į kitą kaip į daiktą, kurį vartojame, o kai atsibosta ar pajuntame bet kokį nepasitenkinimą, numetame.

Kita vertus, būtų neteisinga visus pokyčius vertinti vien kaip blogybes. Popiežius Jonas Paulius II ne kartą ragino, jog turėtume vertinti didėjantį dėmesį žmogaus orumui, didesnę sutuoktinių partnerystę, sprendžiant socialines ir ekonomines šeimos problemas.

Natūralu, kad šeimos keičiasi, nes keičiasi sąlygos, kuriomis jos gyvena, keičiasi iššūkiai, su kuriais susiduria. Tai nereiškia, kad turime sveikinti visus pokyčius ir nepripažinti, jog daugeliu atveju šeimos institucija atsidūrė gilioje krizėje. Tačiau esminis dalykas – jei norime šią krizę įveikti, turime giliai apmąstyti iššūkius ir aiškiai matyti, kur pokyčiai labiausiai reikalingi, o ne bandyti paprasčiausiai restauruoti praeities pavidalus.

Galima pasakyti ir kitaip, kai patenkame į krizę, absurdiška konservuoti situaciją ir kovoti su bet kokiomis permainomis. Kaip tik toje situacijoje reikalinga drąsa keistis. Ją, beje, ir matome įvairiuose šeimų sąjūdžiuose, kurie neužsiima moralizavimu, negedi praeities, bet stengiasi atgaivinti bendrystės ir gyvybės kultūrą čia ir dabar.

Šiandien mums reikia ne visas jėgas mesti į šeimos įvaizdžio gerinimą, bet būtina iš naujo atrasti šeimą, kaip jos narius gaivinančią ir praturtinančią bendruomenę. Todėl labai sveikintinos tokio pobūdžio iniciatyvos kaip „Šeimų universitetas“ ar įvairūs šeimų centrų organizuojami bendravimo ugdymo kursai sutuoktiniams. Turime pripažinti, kad būti sutuoktiniu, būti tėčiu ar mama – labai sudėtinga profesija, kurios reikia atsakingai mokytis ir skirti jai gana daug laiko.

Puikus rusų mąstytojas Sergejus Averincevas rašė, jog nūdienos pasaulyje neįvertinama, koks didžiulis iššūkis yra gyvenimas šeimoje. Čia susitinka du skirtingi pasauliai, turintys įvairių patirčių, pasaulėjautą, gyvenimo istorijas. Čia iš esmės atkartojamas pasaulio kūrimo slėpinys, o Santuokos sakramentas nėra lengvo ir paprasto gyvenimo pažadas, bet sustiprinimas sudėtingos kelionės pradžioje.

Z. Baumanas rašo: „Su meile nesielgiama kaip su gatvėje rastu daiktu, kuriam praradus patrauklumą iškart jį išmeti, nes gatvėje mėtosi daugybė daiktų. Meilė yra toks dalykas, tiksliau – kūrinys, kurį reikia atgaminti kiekvieną dieną beveik nuo nulio. Tai nuolatinis vargas. (...) Jos kūryba pernelyg sunki ir svarbi, kad būtų galima, iškilus pirmiems sunkumams ar nepasitenkinimui, paprasčiausiai išsiskirstyti – kiekvienas praranda pernelyg daug.“

Deja, nėra įprasta vaikus ruošti šiam iššūkiui, o sutuoktinių santykiai pernelyg suvedami į seksualinį ryšį. Per mažai kalbama ir apie tai, kad santuoka – tai kūryba, o ne paprasčiausia širma, už kurios galima pasislėpti nuo pašaliečių akių ir naudotis vienas kitu, kol nepabos.

Kitaip sakant, šiandien turime ieškoti ne kelių sugrįžti atgal į „tvirtos šeimos rojų“, bet kantriai ir drąsiai brautis į priekį, nesusigundant autentiškų santykių kūrybinę įtampą pakeisti iš išorės patraukliomis šeimų iškamšomis.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą diskusijoje „Santuokos ir šeimos įvaizdis viešojoje erdvėje". Diskusiją organizavo viešoji įstaiga „Bernardinai.lt.“ Diskusiją rėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.