Š.m. lapkričio 3 dieną Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino bažnyčioje vyks Šv. Huberto dienos minėjimas:

19.00 valandą  - Žodžio liturgija, kuriai vadovaus Mažesniųjų brolių ordino provincijolas br. Astijus Kungys.

Minėjimo metu gros saksofonistas Petras Vyšniauskas, giedos operos solistai Vytautas Kurnickas ir Gražina Skinderytė-Kurnickienė.

20.00 valandą - vaišės medžiotojams, minėjimo aptarimas, susitikimas su bendraminčiais.

Šv. Huberto minėjimo tradicija sena, jau nuo VIII a. Europoje, ypač Belgijoje, Nyderlanduose, ėmė plisti šio šventojo kultas. Pagal Vakarų Europos Bažnyčios tradiciją, jis tapo medžiotojų globėju. Šv. Huberto diena Vilniuje minima nuo 2007 metų.

 Pasak pranciškono Astijaus Kungio: "Norisi, kad medžiotojai atkreiptų dėmesį į savo globėją. Ir tai nereiškia, kad jei yra globėjas, galime daryti, ką norime, galime daryti negerus darbus, nes jis mus užtars. Šiais laikais šv. Hubertas ypač reikalingas, ir būtent medžiotojams, kad jie geriau suprastų, kokią atsakomybę jie turi mūsų krašte – ne vien puoselėti gražias krikščioniškas medžioklės tradicijas, bet ir rūpintis gyvūnais, dėkoti Dievui už kūriniją, už gamtą, už žvėris ir suprasti, jog tai yra Dievo dovana mums, kad mes turime ateiti ne kaip žudikai, o kaip Šventajame Rašte pasakyta – kaip kunigaikščiai, nes Viešpats sako – eikite ir užvaldykite gamtą, nes gamta ir žvėrys turi tarnauti žmogui. Bet nepamirškime, kad reikia žvelgti meilės akimis, juk per meilę einame į Dievo sukurtą pasaulį.

Šv. Huberto istorija iš tiesų tokia. Gyvenęs VIII a., kilęs iš kilmingos šeimos, buvo pašėlęs jaunuolis. Vėliau tapo labai aistringu medžiotoju. Tačiau medžiodavo kaip žudikas, medžioklėje išliedavo savo pyktį ant žvėrių. Vieną Didįjį penktadienį, tą dieną, kai minima Kristaus Nukryžiavimo, Kančios diena, ir kai visi žmonės ėjo į bažnyčią, Hubertas išvyko į medžioklę žudyti. Būtent tuo metu jam pasirodė apreiškimas – elnias, kurio tarpuragyje - baltas kryžius. Įvairūs istorikai, jo biografai teigia, kad taip Viešpats prabilo į Hubertą. Hubertas buvo sukrėstas. Tuomet jis nuvyko pas Mastrichto vyskupą Lambertą, kuris jį nuoširdžiai priėmė; ėjo atgailos kelią į Romą, galiausiai grįžo ir buvo įšventintas į vyskupus (jo žmona tuo metu jau buvo mirusi, jis atidavė visus turtus jaunesniam broliui, kuriam pavedė auginti ir auklėti savo mažametį sūnų). Tapęs vyskupu, Hubertas atsidavė Evangelijos skelbimui. Jis buvo tikrai įdomi asmenybė, stiprus, karingas vyras; jam mirus, daugelis žmonių patyrė įvairių malonių. Karių būriai, grupės pasivadindavo šv. Huberto vardu, vėliau ir medžiotojai, kol galiausiai susiklostė tokia tradicija, kad šv. Hubertas medžiotojams turi būti pavyzdys medžioklėje. "

Brolis Astijus taip pat pabrėžė, kad anksčiau medžioklės visad prasidėdavo malda - kad Dievas palaimintų medžiotojų misiją, kad kreiptų jų žingsnius į gera. Tad ir mūsų laikais vienas pagrindinių dalykų yra, kad žmonės sugrįžtų prie krikščioniškų šaknų, o per šv. Hubertą medžiotojai po truputį įeina į Dievo vaikų gyvenimą. Dabar tai labai aktualu, nes po sovietmečio laikų neliko jokių krikščioniškų tradicijų, viskas buvo sunaikinta, sugriauta, ir štai kai kas iš naujo ima megztis. Šv. Huberto dėka per kūriniją atsigręžiama į patį Kūrėją. Galima sakyti, kad toks atsigręžimas ir yra savotiškas atsivertimas.

Šv. Huberto bendrijos inf.