2010-aisiais sukanka lygiai 10 metų, kai buvo atstatyti didieji VU Šv. Jonų bažnyčios vargonai. Ta proga VU Kultūros centras vargonų muzikos mėgėjus kviečia į jubiliejinius didžiausių Lietuvos vargonų dešimtmečio renginius. Lapkričio 6 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje koncertuos vargonininkas Bernardas Vasiliauskas ir sopranas Aušra Liutkutė. Artėjant šiam koncertui, kuris bus skirtas ir Roberto Schumanno 200-osioms gimimo metinėms paminėti, maestro Bernardą Vasiliauską kalbina Vidas Pinkevičius.

Kokie ankstyvieji patyrimai paskatino Jus pradėti groti vargonais?

Susidomėjimas vargonais atsirado labai vėlai. Tiesa, pažintis įvyko ankstyvoje vaikystėje – Kaune, Žaliakalnyje, mažutėje Prisikėlimo bažnyčiukėje. Ten kartais su tėveliu užlipdavau ant „viškų“, bet daugiau įsiminė ne vargonai, o piktas, kaip man atrodė, vargonininkas B. Šulcas.

Artimesnė pažintis – Operos ir baleto teatre, kur pradėjau dirbti sulaukęs 15 metų. Grojau vargonų partijas Ch.Gounod „Fauste“, „Romeo ir Džuljetoje“, G.Puccini „Toskoje“ ir kituose pastatymuose. Trečias pažinties etapas – tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje apie 1960 metus, kai ten atsirado elektrinė fisharmonija ir atsinaujino L. Digrio vadovaujama vargonų klasė. Buvau tik ką baigęs fortepijono klasę ir panorau pasimokyti vargonuoti, visai negalvodamas apie koncertinę veiklą. Kiek vėliau Konservatorijos Didžiojoje salėje buvo suremontuoti Bernackio firmos pneumatiniai vargonai, ir, matyt, čia užsimezgė tikroji pažintis ir draugystė su vamzdiniais vargonais.

Kuo įdomus darbas Arkikatedroje bazilikoje? Kokie šio darbo privalumai ir trūkumai?

Negalvojau, kad tapsiu bažnyčios vargonininku. Studijų metais buvau orientuojamas į koncertinius vargonininkus. Tai buvo sovietmetis, buvome perspėti, kad už grojimą bažnyčioje laukia griežta bausmė. Ir štai 1989 m. monsinjoras K. Vasiliauskas mane kviečia vargonuoti tik ką grąžintoje Arkikatedroje.

Vargonininko darbas Arkikatedroje gerokai skiriasi nuo darbo mažesnių miestų bažnyčiose. Turime šešis chorus, kiekvienas iš jų turi savo vadovą. Todėl man belieka minėtiems chorams paakomponuoti per Mišias (na, dar kartais ir repetuoti). Tiesa, dar turiu įpareigojimą koordinuoti chorų giedojimus, pasitariame ir dėl repertuaro, padiskutuojame dėl atlikimo muzikinių problemų, dėl bendro meninio lygio. Džiaugiuosi, kad turiu gerą kvalifikaciją ir galvoju, kad savo grojimu Arkikatedrai gėdos nepadarau. Tačiau jaučiu ir neigiamą (man) šio darbo pusę. Pavadinčiau ją monotonija. Nuolat kartojasi tos pačios giesmės, Mišios. Chorai, nors labai gero lygio, yra ne profesionalūs. Paruošti naujus kūrinius jiems reikia nemažai laiko. Pasigendu bendravimo su Didžiąja muzika. Turiu pripažinti, kad klasikinė ir šiuolaikinė muzika dėl įvairių priežasčių sunkiai skinasi kelią į bažnyčią. Sakralinė muzika, nors ir turinti daug šedevrų, yra tik dalelytė Didžiosios muzikos lobyno. Grįžtant prie mano darbo privalumų, turiu pasidžiaugti, kad turiu galimybę vargonuoti, repetuoti, rengti koncertines programas bene geriausiais Lietuvos vargonais. Tai didelė likimo dovana…

O gal tai yra pašaukimas, ne vien tik darbas?

Man tai nėra pašaukimas, greičiau likimas. Jokiu būdu juo nesiskundžiu. Noriu pasakyti tik tiek, kad kartais norisi likti vienam akis į akį su Didžiąja muzika. Bet ir akomponuoti labai mėgstu. Tai didelis menas (ir didelis džiaugsmas) pajusti partnerį ir bendrom pastangom siekti tobulo atlikimo. Anksčiau turėjau galimybę pasirinkti gyvenimo ir veiklos kelią: tapti pianistu ar vargonininku, atlikėju ar pedagogu, solistu ar koncertmeisteriu, muziku ar vargonų restauratoriumi. Reikėjo nemažai laiko, kol supratau, jog apžergęs kelis kelius toli nenueisiu, kad, norint pasiekti aukštesnį tikslą, vienas iš takelių turi tapti pagrindiniu, o kitus galima tik retkarčiais aplankyti.

Kokie yra smagiausi Jūsų prisiminimai apie vargonus ir koncertus?

Mano ryšys su vargonais dvejopas. 25 metus dirbau vargonų restauratoriumi (intonuotoju). Ši veikla davė nepaprastai daug. Tai pažintis su vargonų konstrukcija ir vargonų bei jų vamzdžių remonto įgūdžiai. Tai artima pažintis su daugeliu Lietuvos vargonų (mano „sąskaitoje“ per 50 vargonų, kuriuos teko tvarkyti – intonuoti, derinti, reguliuoti ir t. t.). Tai pažintis su daugeliu Lietuvos vargonininkų, jų veikla ir gyvenimu. Tai pažintis su bažnytiniu vargonavimu ir bažnytinės muzikos padėtimi Lietuvoje.

Tuo pat metu stengiausi neapleisti ir atlikėjo vargonininko veiklos. Vargonai man atvėrė akis į dar nepažintą muzikos pasaulį. J. S. Bacho vargoninių kūrinių natas pirmą kartą į rankas paėmiau jau baigęs fortepijono studijas Konservatorijoje. Buvau apstulbintas jų didybės ir meistriškumo. Vargonai atvėrė man kelius į pasaulį ir tiesiogine žodžio prasme. Mano koncertinių kelionių „geografija“ – nuo Sibiro tolių iki JAV ir Kanados ar Izraelio didmiesčių. Buvo visko – šilto ir šalto, juodų ir džiaugsmingų dienų. Jei jau kalbėti apie kuriozus, tai – nepamirštama kelionė į Malmę (Švedija). Nuvykus ten, koncerto organizatoriai taip ir nepasirodė, prisiskambinti taip pat nepavyko. Pagyvenęs porai dienų užsakytame puikiame viešbutyje, grįžau namo. Linksmiausia yra tai, kad šią „ekskursiją” organizatoriai atlygino, įskaitant ir gražų honorarą (dar ir atsiprašė…).

Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria vargonų menas Lietuvoje? Kokia yra vargonų ir vargonų muzikos būklė mūsų šalyje?

Matau nemažai įvairių prieštaravimų. Prieš 40 metų turėjome tik kelis atlikėjus, 2–3 tinkamus koncertuoti vargonus, bažnyčių durys koncertuojantiems vargonininkams buvo uždarytos, bet vargonų koncertais ir vargonų muzika visuomenė domėjosi. Dabar, kai užaugo jaunų, talentingų vargonininkų karta, kai turime puikių instrumentų, kai koncertams atsivėrė bažnyčios, visuomenės dėmesys vargonams tarsi dingo. Užgeso kompozitorių entuziazmas; Vilniaus filharmonija apskritai atsisakė vargonų koncertų, kaip nepelningų, organizavimo; sostinės Rotušės salėje dulka visų pamiršti Rieger-Kloss firmos vargonai ir t. t. Stebina ir kai kurių dvasininkų požiūris – vargonų muzikos koncertai nepageidaujami, liturginėse apeigose vargonus ima išstumti savamoksliai gatvės gitaristai, dėl lėšų ir dėmesio stokos baigia sunykti paminkliniai vargonai. Apmaudu, kad dėl finansinių problemų užsidaro kažkada labai produktyvios vargonų restauravimo ir statybos dirbtuvės.

Tačiau džiugina jaunųjų vargonininkų aktyvumas, išaugęs jų profesinis lygis. Malonu, kad daugelis jų nesikrato liturginio grojimo, tuo įnešdami gaivaus oro į šią apleistą vargonavimo sritį. Norisi tikėti, kad ir mūsų kompozitoriai pabus iš letargo miego... Sveikintinas reiškinys yra vargonininkų konkursai (Jono Žuko, Juozo Naujalio), šen ir ten vykstantys vargonų muzikos festivaliai.

Ką reiktų nuveikti, kad vargonai Lietuvoje užimtų deramą vietą kultūros srityje?

Pirmiausia reiktų pagerinti pačių vargonininkų būklę. Materialinę. Juk ne paslaptis, kad absoliuti dauguma Lietuvos vargonininkų iš pajamų, gaunamų už savo profesinį darbą, pragyventi negali, ir savo brangų laiką jie priversti atiduoti pašaliniams, bet pelningesniems darbams.

Vargonininkų ir Bažnyčios darbiniuose santykiuose daug spręstinų problemų. Norėtųsi, kad Lietuvos Vyskupų Konferencija apsvarstytų ir sunormintų vargonininkų atlyginimų klausimą, atsižvelgiant į jų kvalifikaciją, darbo stažą ir t. t. Aktualu yra taip pat nustatyti vargonininko paslaugų (jungtuvės, laidotuvės) įkainius. Savo ruožtu bažnyčios vargonininkas turėtų būti suinteresuotas kelti savo kvalifikaciją, o tam yra visos galimybės. Visa tai reikalinga tam, kad liturginis grojimas (ir sakralinė muzika) pakiltų į aukštesnį meninį lygį, atitinkantį pasaulinius standartus. Reikėtų siekti, kad bažnytinio vargonininko profesija taptų patraukli jaunimui, įgytų autoritetą. Deja, neretai vargonininkai lieka “aptarnaujančiu personalu” – kaip valytoja, elektrikas ir kiti darbuotojai. Jaunieji vargonininkai turėtų matyti savo pasirinktos profesijos perspektyvą.

Labai norėtųsi, kad ir koncertuojantys vargonininkai galėtų daugiau laiko skirti savo pasirinktai profesijai. Kartu atsirastų galimybė pakelti vargonų muzikos ir vargonų koncertų reitingus. Vargonų koncertai galėtų būti plačiau anonsuojami, reklamuojami, analizuojami. Turėtų prabilti ir muzikos kritikai, įtraukdami į savo dėmesio lauką ir liturginių apeigų muziką.

Taip pat patys vargonininkai privalo savo programomis sudominti klausytojus. Manau, kad kiekvienas koncertas privalo turėti savo idėją, mintį. Dabar paplitęs koncertinių programų šablonas – mišrainė: truputėlis baroko muzikos (dažniausiai J. S. Bachas), keli romantiniai ir vienas kitas šiuolaikinis kūrinys. Ir būtinai solistas (dažniausiai su F. Schuberto „Ave Maria“), tarsi „nepilnavertei“ vargonų muzikai reikia dar kažkokių priedų (kaip prieskonių sriubai…).

Kokiais žodžiais galėtumėte paskatinti jaunimą rinktis vargonininko profesiją?

Manau, kad jaunimas ateis neskatinamas, jei bus gerbiama ir vertinama vargonininko profesija, jei vargonų muzika ir koncertai taps reikalingi ne tik muzikinei visuomenei.

Praeityje Jūs dirbote prie šiemet dešimtmečio sukaktį švenčiančių didžiausių Lietuvos vargonų – VU Šv. Jonų bažnyčioje. Ar galėtumėte prisiminti tuos laikus? Ką Jums reiškia šie vargonai?

Tai buvo gražiausi ir produktyviausi mano gyvenimo metai. Ir maloniausi prisiminimai. Visi Šv. Jonų vargonų vamzdžiai vamzdeliai (o jų – tūkstančiai) prabilo mano rankose. Kaip žinome, naujai pagamintas vargonų vamzdis apskritai neskamba. Intonuotojo (tokios buvo mano pareigos Vilniaus vargonų dirbtuvėse) darbas – įkvėpti vamzdžiui gyvybę. Tam reikia išpjauti atitinkamo dydžio „burnelę“, „rasti“ garsą, nustatyti optimalų vamzdžio skambesį – tembrą, garsumą, aukštį, subalansuoti jau skambančių registrų (balsų) santykį – jie turi sudaryti visavertį ansamblį. Tai dešimtys įvairiausių operacijų, kurių visuma vadinama intonavimu, ir kurios nulemia vargonų veidą. Gal ne viskas vienodai pavyko, kai ką dabar norėtųsi pakeisti, patobulinti, bet… yra kaip yra. Džiaugiuosi, kad vargonai švenčia pirmąjį rimtesnį gimtadienį ir noriu tikėti, kad jų bus dar daug.

Kuo ketinate nudžiuginti vargonų muzikos mėgėjus koncerte VU Šv. Jonų bažnyčioje?

Savo koncertui pasirinkau Roberto Schumano kūrinius, pagerbdamas jo gimimo 200-ąsias metines. Tai mažai žinomi ciklai „Skizzen“ op. 58 ir „Studien“ op. 39. Lietuvoje, kiek žinau, jie dar nebuvo atlikti (išskyrus vieną kitą pjesę). Tai kompozitoriaus duoklė tuo metu madingam pedaliniam fortepijonui (Pedalflügel). Šie kūriniai pasirodė 1845 metais, kurie laikomi brandžiu ir produktyviu laikotarpiu kompozitoriaus gyvenime. Jau buvo skambėję jo nemirtingi fortepijoniniai ciklai „Karnavalas“, „Simfoniniai etiudai“, fortepijoninis koncertas a-moll ir kt. Beje, tuo laiku pasirodė ir pirmieji lemtingos ligos požymiai, bet kompozitorius stebino naujų kūrinių gausa. To laikotarpio Schumano muzika yra tarsi priešprieša tuščiam ir beprasmiui virtuoziškumui, bet iškeliamas emocionalusis pradas.

Dar koncerte skambės Schumano vokalinis ciklas „Dainų ratelis“ (Liederkreis) op. 39, kurį atliks dainininkė Aušra Liutkutė. Nors ciklas sukurtas balsui ir fortepijonui, bet bandysiu akomponuoti vargonais (tai rizikai mane paskatino nesenai girdėtas vokalinis ciklas „Moters meilė ir gyvenimas“, kurį atliko O. Kolobovaitė, o fortepijono partiją – Vilniaus kvartetas; skambėjo įtikinamai!).