Laiškai plaukiantiems prieš srovę (VI). Pasaulyje, bet ne iš pasaulio
Įvairios tarptautinės apklausos ar gyventojų surašymai leidžia teigti, kad islamas yra sparčiausiai šių laikų pasaulyje plintanti religija. Nors kai kur, ypač Vakaruose, islamas vaizduojamas kaip agresyvi, nepakanti ir patriarchalinė religija, vis daugiau Europos ir JAV gyventojų ryžtasi tapti musulmonais.
Kodėl būtent islamas? Nesinori šios religijos, beje, šaknimis įaugusios į Senąjį Testamentą, labai gerbiančios Jėzų Kristų (tiesa, tik kaip didį pranašą) ir jo motiną Mariją, apriboti schemų rinkiniu, tačiau panašu, jog dauguma musulmonų naujatikių Alachas traukia savo griežtumu, reiklumu ir gana aiškiomis kasdienio gyvenimo taisyklėmis.
Skamba kiek paradoksaliai, bet neribotos laisvės pabūgęs, prieš viską maištaujantis šiuolaikinis žmogus ilgisi griežto Tėvo, nurodančio aiškias elgesio ribas. Nenuostabu, kad sparčiausiai daugėja radikaliu krikščionių bendruomenių – sekmininkų, o ne prie pasaulio madų bandančių prisitaikyti krikščioniškų bendruomenių. Klysta teigiantieji, jog Katalikų Bažnyčios populiarumas gerokai padidėtų, jei tik ji laikytųsi „švelnesnės“ pozicijos moterų kunigystės ar lytiškumo klausimais.
Nepaisant arogantiškų pastangų gyventi, tarsi Dievo nėra, šiuolaikiniai žmonės jaučia stiprų kitokios tikrovės alkį. Įsižiūrėkite įdėmiau į pašaipas, kurios dažnai laidomos principingų tikinčiųjų atžvilgiu, ir išvysite jose pavydo ar net pagarbos (kurios besišaipantis pats sau nedrįsta pripažinti) krislus.
Kitas dalykas – būtų absurdiška teigti, kad religijos populiarumas yra svarbiausias jos tikslas. Aš tikiu Dievu ne todėl, kad juo tiki taip pat ir mano kaimynas, kad tai populiaru, kad tai sveika ar kad todėl esu geresnis žmogus. Aš tikiu, nes tai tiesa.
Pavojų estetizuoti ar moralizuoti tikėjimą puikiai suprato danų mąstytojas Sorenas Kierkegaardas, kuris knygoje „Baimė ir drebėjimas“ siūlo dar kartą apmąstyti Abraomo išbandymą. Viešpats iš jo reikalauja sūnaus gyvybės ir šio reikalavimo nėra kaip pateisinti, pagrįsti ar pagražinti. Tai – parbloškiantis smūgis, sutraiškantis visus racionalius ar pragmatinius sapaliojimus. Lieka vienintelė atrama – Dievo valia, kuri kartu yra ir visos gyvybės šaltinis.
Tikime, nes tai tiesa, o ne todėl, kad tikėjimas mums gali duoti kokios nors naudos. Tikėjimas niekada negali būti priemonė. Jis yra dovana, gyvenimą keičiantis susitikimas. Kitas dalykas, kad Viešpats yra mylintis tėvas ir kiekvienam iš mūsų nori gero. Deja, mes patys prisigalvojame daugybę kvailysčių, kas mums gera, ir tada tenka apraudoti, kai esą Viešpats griauna mūsų sumanymus, sujaukia planus. Daug išminties teiginyje, jog turime dėkoti Dievui, kad Jis neišpildo visų mūsų prašymų, nes būtume labai nelaimingi žmonės.
Mes džiaugiamės kiekvienu nauju Bažnyčios nariu, tačiau ne todėl, kad narių skaičius yra Bažnyčios stiprybė. Mus skatina džiaugtis meilė artimui, o ne įsivaizdavimas, kad Bažnyčia – tai Viešpaties rekrutų kariauna, kurios užduotis – įveikti priešininkus. Taip, mes iš tiesų turime stiprų priešininką – nuodėmę, tačiau ji įveikiama ne jėga, bet Viešpaties malone. Jei Viešpats su mumis, nesvarbu, kokios gausios mūsų gretos – mes vis vien nenugalimi. Vienintelė Bažnyčios jėga – ištikimybė Viešpaties valiai. Todėl ir sprendimai Bažnyčioje priimami ne balsų dauguma, skaitant laiko ženklus, bet kartu prisimenant, jog esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio.
Krikščionis yra raginamas save suvokti kaip homo viator (keliaujantis žmogus). Pasitelkę žymaus sociologo Maxo Weberio pasaulinių religijų klasifikaciją, galime teigti, kad, kai kalbama apie pasaulio vertinimą įvairiose religijose, krikščionybei tenka tarpinė padėtis tarp pasaulį visiškai priimančio konfucianizmo (archajinės Kinijos religijos, kurioje ypatingas vaidmuo tenka protėvių kultui) ir pasaulį atmetančio budizmo.
Konfucionizmas tvirtina, kad nėra anapusybės, visa, kas svarbu, vyksta čia ir dabar. Todėl svarbiausias žmogaus uždavinys esąs atrasti deramą vietą šiame pasaulyje. Budizmas, priešingai, teigia, kad pasaulis esąs iliuzija ir kančios vieta. Svarbiausias žmogaus tikslas – išsivaduoti iš pasaulio, pasiekti nirvaną.
Krikščionybė savo ruožtu skelbia, kad žmogaus tikslas – išskleisti įgimtą Dievo paveikslą. Tai galima pasiekti ne šalinantis pasaulio, bet neriant į jo gelmę. Žmogus neturi vengti pasaulio ar susitapatinti su juo, bet stengtis jį perkeisti. Krikščionys save suvokia kaip gyvenančius šiame pasaulyje keleivius, laukiančius, kol sunoks Dievo Karalystė. Pastaroji suvokiama ne kaip šio pasaulio priešprieša, bet kaip tikrasis šio pasaulio išsiskleidimas, išsivadavimas iš nuodėmės.
Krikščionio buvimas pasaulyje pažymėtas įtampos ženklu. Viena vertus, krikščionis yra tremtinys, keliaujantis į Pažadėtąją žemę. Kita vertus, jam, kaip teigiama Pradžios knygoje, patikėtas šis pasaulis.
Gyvenimo tikslas – ne išsilaisvinti nuo pasaulio, bet išsilaisvinti nuo nuodėmės. Pasaulio įveikimas, pirmiausia suvoktinas kaip nuodėmės įveikimas. Krikščionio tikslas yra perkeisti, puoselėti jam padovanotą pasaulį. Tai – tarsi sodininko užduotis prižiūrėti jam patikėtą sodą. Kita vertus, laimė, kurios siekia kiekvienas žmogus, tobulu pavidalu įmanoma tik eschatologiniame lygmenyje, t.y. į laiką įžengiančioje Dievo Karalystėje. Šiame pasaulyje ji įmanoma tik kaip neryškus amžinosios laimės šešėlis.
Abejingumas aplinkai, abejingumas šalia esantiems žmonėms krikščionybės požiūriu yra nuodėminga puikybė. Neįmanoma mylėti Dievo, kurio nematai, jei nemyli artimo, kurį matai.
Judaizmas suaugęs su hebrajų kalba ir žydų kultūra, o islamas yra neatsiejamas nuo arabų kalbos ir arabiškos kultūros ar gyvenimo būdo. Krikščionybė labai išsiskiria tuo, kad ji laikosi ne tam tikro kultūrinio tipo paskelbimo pamatiniu, bet įkultūrinimo principo. Kitaip sakant, nei graikų, nei lotynų, nei kuri kita kalba krikščionybėje nėra įvardijama kaip dieviška. Jėzus, spėjama, kalbėjo aramėjiškai, tačiau norint sekti Jėzų visiškai nereikia mokytis aramėjų kalbos. Krikščionybė nesuteikia privilegijų jokiam kultūriniam pavidalui, bet veikiau kalba apie būtinybę žmonėms keistis iš vidaus, kartu iš vidaus keičiant ir kiekvieną kultūros pavidalą. Krikščionybė neišrauna vienų kultūros formų ir nepasodina jų vietoje kitų, bet veikiau siūlo elgtis kaip sodininkui, kuris įskiepija sodinuką nauju skiepu ir taip perkeičia jį iš vidaus.
Bičiuliškai,
Andrius Navickas
„Ateitis“ 2010, Nr. 8
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Ko taip nepagarbiai apie islamą, anpa? :)
Juk faktų, kad islamas plinta pasaulyje greičiausiai, nenuneigsi. Tai paradoksalus reiškinys, įvertinant tai, kad islamo šalys neturi tokio centro kaip Vatikanas, nefinansuoja ir nesiunčia misionierių į krikščioniškąsias šalis. Daug visokiausių "misionierių" esu sutikęs, "tikėjimo žodžio", jehovistų, mormonų, vaišnavų, bet neatsimenu atvejo, kad būtų pasitaikęs koks musulmonas ir agitavęs priimti islamą.
Gal tikrai pereiti į islamą? Kaip koks Rene Genonas. Šitokios perspektyvos- 20 sugulovių po mirties laukia! :))))
gana eklektiškas plaukikų trenerio straipsniukas. Jei būčiau aš redaktorius, liepčiau pakoreguoti, trumpinti ir išryškinti vieną pagrindinę temą, o ne šokinėti per daugelį atskirų minčių. Bet, kai pats ilgai redaktoriauji - matyt, su laiku, savikritiškumo jausmas nusilpsta (-:
Kaip matoma - didelė nostalgija ir pavydas toms religijoms, kaip Islamas,kurios tiesiai šviesiai nurodo savo avims ir avinams kaip reikia gyventi, elgtis ir mąstyti. Šiaurės Korėja būtų idealus tokio privalomo tikėjimo komunizmo idealais pavyzdys - visi alkani, basi ploja rankom, nors trečdalis tupi kalėjimuose už neteisingas ir neaprobuotas vado mintis. Mano karta dar prisimena tokio ,,tikėjimo" pasekmes ir esmę iš vidaus. Alacho pasekėjai taip pat žino, kad susprogdinę kapitalistų dangoraižius ir lėktuvus, gaus rojų ir dvidešimt sugulovių debesyse. Tad jie ir stengiasi uoliai tą daryti. O išdrįsę turėti savo nuomonę ir kryptį - rizikuoja būti užmėtyti akmenimis. Vėliau, pagal klasikinius komunistinio ateizmo dialektikos principus paaiškinama, kad krikščionybė yra ideali tarpinė tikėjimo doktrina tarp budizmo ir konfucionizmo. Dar vėliau kažkodėl paminimas judaizmas, bet nutylimos šiuolaikinės tikybos srovės. Taigi nelabai supratau, kur tas įskiepio, perkeičiančio asmenį iš vidaus buvimas. Juk tikėjimas ir lieka tik akla nuostata iki tol, kol ją pakeičia žinojimas. Bet kokia religija, besiremianti subjektyviu ir dažnai naiviu tikėjimu to žinojimo ribų nesiekia. Jas tegali pasiekti tik pats žmogus, išdrįsęs peržengti visų iš visuomenės ir religijos pusės primestų doktrinų ribas. Ir tas peržengimas reiškia drąsą pažinti patį save. Jeigu autorius tai mato krikščionybėje, tai aš tokį vidinį perkeitimą matyčiau tik savo sąmoningumo plėtroje. Arba, tiksliau išsireiškiant, savistaboje, atskiriant proto minčių kuriamą ,,realybę" nuo subjekto (kitaip tariant, sielos), kuri visa tai stebi. Toks ,,perkeitimas" ir yra žmogaus sąmoningėjimo pradžia. Tikrasis dvasinis įskiepis. Tuomet nebereikia tuščiai plakti vandenį ir eikvoti jėgas, plaukiant prieš srovę - užtenka pasinerti Dievo reiškinių upės srovėje ir plaukti, atsipalaidavus, pasroviui, laiks nuo laiko lengvu rankos mostu pakoreguojant plaukimo kryptį pagal savo širdies vedimą (-:






















Broliai kapucinai





















> Jei pastebėjote mano komentarus, aš per daug pagarbos jokioms religijoms nereiškiu vien todėl, kad vietoj tikro dvasinio maisto jos žmogui pakiša dirbtiną pakaitalą, kaip kad žindyti nelinkus motina savo vaikui įgrūda guminį čiulptuką. Kad tasai bent laikinai nurimtų. Taigi ši sąlyginė ir laikina tyla, kurią vadiname tikėjimu, realiai dvasinę tuštumą užpildo tik trumpam, jei žmogaus siela nelieka įkalinta prievartaujančios valios būdu. O musulmonai ir nepirš savo tikėjimo - jie tiesiog užtvindys senstančią Europą dėl savo vislumo ir moters vaidmens vyro gyvenime. Jau dabar Anglijoje vienas miestas yra pilnai musulmoniškas, kur patys anglai bijo pasirodyti, jau nekalbant apie kitų ES didmiesčių tam tikrus rajonus. Va tuomet ir atsitiks taip, kad rašytojus, kaip Rušdį turės slaptoje vietoje saugoti VSD, laikraščių karikatūristai slapstytis, kaip Danijoje, o komentatorius ANPA arba užtilti arba kitu atveju gan greitai smagintis debesyse su sugulovėmis (-:
Kaip patvirtinimas tų minčių, kurias dėstau - ką tik pasirodęs naujas pranešimas bernardinuose, kad už Mahometo įžeidimą Pakistane mirtimi nubausta eilinė krikščionė pakistanietė.....