Nuotrauka: eFoto.lt

Jau kelerius metus nerimsta diskusijos dėl vilkų populiacijos būklės Lietuvoje. Kartais netgi diskusijomis sunku jas pavadinti. Veikiau tai panašu į apsižodžiavimą. Kad padėtis taptų aiškesnė, o ir galbūt atsirastų daugiau taikos, pakalbinome Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėją, daugelio straipsnių ir knygų apie gamtą autorių Selemoną Paltanavičių.

Šiais metais Lietuvoje leista sumedžioti 60 vilkų. Praėjusiais metais jų sumedžiota 40. Kodėl taip stipriai per keletą metų išaugo ši kvota?

Šį sprendimą priėmėme atsižvelgę į mokslininkų rekomendacijas ir į vietos bendruomenių, daugiausia iš Šiaurės Lietuvos, Biržų rajono, gaunamus raštus. Minėtas skaičius yra susijęs su šiandienykšte vilkų populiacijos apimtimi Lietuvoje. Pagal vasario mėnesį Gamtos tyrimų centro atliktą apskaitą šiuo metu vilkų skaičius Lietuvoje siekia 250. Taip pat buvo įvertintas ir prieauglis – kiekvienais metais vilkų populiaciją turėtų papildyti 200–250 jauniklių.

Ar įmanoma tiksliai apskaičiuoti vilkų populiacijos dydį?

Tam ir yra mokslo tyrimo institucijos. Mes remiamės dviem pagrindiniais šaltiniais. Atsižvelgiame į medžiotojų atliekamą apskaitą ir mokslininkų tyrimus. Žinoma, įvertinti gyvūnų gausą yra nelengvas dalykas, tačiau remiantis tam tikrais metodais, įvertinus daugiametę populiaciją, jos atkūrimo galimybes, galima gauti apytikres žinias. Pavyzdžiui, visi žino, kad kanopinių patelės atsiveda vieną ar du jauniklius, o plėšrieji – keletą ar netgi keliolika. Vilkas 4–6, vidutiniškai – 5.

Neseniai išplatintame Aplinkos ministerijos pranešime, rašoma, kad Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 250 vilkų, ir tai esąs optimalus skaičius. Kaip reikėtų suprasti sąvoką „optimalus”?

Tai vėlgi mokslininkų nustatytas dydis. Tai toks populiacijos dydis, kai populiacijai nėra grėsmės. Jei vilkų Lietuvoje būtų kiek Latvijoje, iki 1000, kiltų kito lygio problemų. Kai reikėtų ne reguliuoti gyvūnų skaičių, o juos naikinti.

Kaip Lietuvoje vyksta vilkų apskaita?

Kaip jau minėjau, apskaita yra atliekama keliais lygmenimis. Pirmiausia ją atlieka medžiotojų kolektyvai, tada nustatyta tvarka į darbą įsitraukia ir mūsų rajonų agentūros. Pastarąjį tyrimą, kaip jau minėjau, atliko Gamtos tyrimų centras.

Ar negalėtų medžiotojai norėti „popieriuje“ padidinti jų rajone gyvenančių vilkų skaičiaus, kad gautų didesnę kvotą medžioklei?

Visko gali būti, tačiau, kaip ir sakiau, mes įvertiname tiek medžiotojų, tiek mokslininkų duomenis. Kita vertus, kodėl turėčiau jais nepasikėti? Visą informaciją gaunu oficialiai iš mūsų struktūrinių padalinių. Ir jeigu gaunu oficialią informaciją, negaliu būti įtarus, tai būtų tiesiog neetiška. Noriu pasakyti štai ką: mes tikrai nedarome nieko blogo, ir man išties nemalonu, kai mane ir mano kolegas, paprastai kalbant, maišo su purvais.

Beje, manymas, kad kažkas labai trokšta nušauti vilką, vien dėlto, kad jis – vilkas, yra pasaka. Sistemoje dirbu jau 31 metus, pažįstu begalę žmonių ir specialiai klausiau medžiotojų: ar jie nori nušauti tą gyvūną? Apie pusė jų pasakė, kad nešautų. Visi galvoja, kad medžiotojai – tai negailestingi žvėrių šaudytojai. Pasikeitė mūsų medžiotojai, pasikeitė, nors, žinoma, pasitaiko visokių, kaip visur. Daugelis jau net į stirnas nešauna, išeina stirna, sako: „Nenoriu aš į ją šaut,“ Žmonės ne dėl to važiuoja medžioklėn, dalyvauja šiame brangiai kainuojančiame malonume.

Kodėl taip ilgai trunka jūsų ir jūsų institucijos konfliktas su kai kuriomis nevyriausybinėmis organizacijomis? Ir pabaigos jam nematyti. Galvoji sau, na, kodėl gi jie, tokie patys gamtos mylėtojai negali susitarti, juk interesas vienas.

Norint susitarti, reikia tartis. Nevyriausybininkams reikėtų nuvažiuoti į normalius medžiotojų kolektyvus ir su jais pasišnekėti. Galbūt jų požiūris ir pasikeistų? Man lygiai taip pat rūpi gyvūnų reikalai. Nežinau, kodėl taip yra, kodėl toks puolimas... Kalbant paprastai, žmonės dabar yra pikti, nervingi ir ne visada sugeba suprasti oponentą, įvertinti jo poziciją. Jei kas nors pateikia duomenis, iškart sakoma, kad duomenys netikri. Tokiu atveju galime iškart sakyti, kad diskusija neįvyko.

Akivaizdu, kad konfliktą išspręsti sunku dėl atsiradusio abipusio nepasitikėjimo: ar matytumėte racionalumo savo oponentų argumentuose? Ir ar jie pastebėjo racionalumo jūsiškiuose?

Kaip jau minėjau, tik tariantis galima suprasti vieniems kitus. Mes, aplinkosaugos specialistai, visada argumentuojame savo sprendimus ir niekaip negalime suprasti siūlymų vilką įrašyti į Raudonąją knygą. Man atrodo, kad bent kiek išmanantys Lietuvos gamtos dinamiką tokių siūlymų galėtų teikti, pavyzdžiui, dėl briedžių, nes jų populiacijos nuo 1990 m. labai sumažėjo. Tačiau niekas apie tai nekalba. Ir apie lūšis, kurios populiacija visai mažutė, kuriai mes skiriame daug dėmesio. Beje, ir apie kitas rūšis…

Įsivaizduokime, kad nuo rytojaus uždraudžiame medžioti vilkus ir nemedžiotume jų 10 metų. Kaip Lenkijoje. Kas įvyktų? Ir, kaip siūlo nevyriausybininkai, išdalijame žmonėms specifinių rūšių šunis, aptveriame tvoras, t. y. pasirūpiname jų saugumu.

Tokį eksperimentą būtų galima daryti, jei turėtume apsitvėrę Lietuvą. Gyvūnai valstybių sienų nepaiso. Latvijoje vilkų yra apie tūkstantį, po dauginimosi sezono būna dar daugiau. Todėl ir šiauriniai Lietuvos rajonai labiausiai kenčia. Kai sakau „kenčia“, turiu galvoje gyvulių augintojus. Jei per metus vilkai papjauna 50 ūkininko avių, galite įsivaizduoti, koks tai nuostolis. Turėtume pasitelkti klasikinę ekologiją, tuos dėsningumus ir tyrimus, kurių daugiausia daryta Šiaurės Amerikoje. Manykime, kad vilkų populiacija augtų ir augtų labai stipriai. Ir yra sunku pasakyti, kur būtų ta riba. Galbūt iki tūkstančio. Na, o po to galbūt atsirastų savireguliacijos mechanizmas. Koks jis būtų, sunku prognozuoti.

Beje, iš daugelio rajonų medžiotojų šiemet gauname žinių, kad šernės vaikšto vienos, pagal spenius matyti, kad jos žindė, tačiau šerniukų nėra, jie yra vilkų sumedžioti. Sumedžiojus šiuos gyvūnus, liktų lengviausiai pasiekiami naminiai gyvūnai. Turint galvoje, kad vilkas labai adaptavosi prie antropogeninės aplinkos. Jo nebaido transportas, nebaido šviesa, garsai – jis juos girdi nuolat. Bent jau grybavimo metu jis žmones girdi bemaž 14 valandų. Todėl jis gali ateiti ir prie namų, įprasti lįsti į aptvarus. Taigi pagal ekologinius klasikinius dėsnius populiacija, netekusi maisto, turėtų pradėti mažėti. Jei nebūtų naminių gyvūnų, vilkų populiacija sugrįžtų į gamtiškai natūralų lygmenį.

Tačiau noriu pabrėžti štai ką. Šiandien Europos gamta yra iš esmės pakeista. Ir negalima kalbėti apie natūralų ekologinį modelį. Todėl neimčiau idealizuoti jokios aplinkinės valstybės, nei tų, kurios medžioja, nei tų, kurios nemedžioja. Vargu ar kur nors būtų pateisintas toks eksperimentas. Beje, įrodymų, kad žalą visad daro vilkai – taip pat nėra. Štai Punioje buvo papjautos 6–7 avys, nuvažiavę specialistai ištyrė pėdsakus. Jie buvo šunų. Važinėjant miškais, pamiškėmis kartais gali pamatyti sulaukėjusių šunų grupelių. Jie yra netgi plėšresni už vilkus ir daug aktyviau medžioja. Maža to, jie nebijo žmogaus, žino, kaip patekti į naminių gyvulių aptvarus ir pan.

O kaip dėl pasiūlymo žmonėms išdalyti šunis ir ištiesti „elektrinius piemenis“? Galbūt taip apsaugotume gyvulius ir būtų surastas kompromisas? Mažiname kvotas, tveriame tvoras, dalijame šunis, šviečiame visuomenę toks būtų mano pašaliečio pasiūlymas.

Visos šios priemonės, be abejo, padės spręsti vilkų daromos žalos prevenciją. Kai kas, kaip kartu su avimis laikomi bandšuniai, pas mus yra naujovė, ir dar reikia sulaukti atgarsių apie jos veiksmingumą. Tačiau kiekviena priemonė, galinti mažinti konfliktą ne tik tarp gyvūnų ir žmonių, bet ir tarp žmonių ir žmonių, yra veiksminga ir laukiama. Žmonėms pasakoti visą tiesą apie vilkus būtina. Man atrodo, kad šiandien ne tik vilką, bet ir kitus gyvūnus, jų biologiją žmonės supranta vis mažiau, nes bendras informacijos srautas yra didelis, o gamtinėms, ekologinėms žinioms dėmesio ne visada jame pakanka.

Beje, kaip vertintumėte mūsų visuomenės ekologinį raštingumą? Ar nėra taip, kad kasdienybėje žmonės demonizuoja vilką. Ir, užuot ėmęsi priemonių, – juk tam ir duotas mums mąstymas, – skundžiasi ir kviečia į pagalbą medžiotojus? Galbūt latviai šioje srityje raštingesni, juk vilkų Latvijoj – tūkstantis?

Vilkų problemos, bent jau apibendrintai, visuomenė nesprendžia. Lietuvoje gyvūnija yra valstybės nuosavybė, jos priežiūrą vykdo valstybinės institucijos. Kaip jau minėjau, šiandien vilką gali demonizuoti (ar bent jau nepelnytai sureikšminti) ne visuomenė, o jai neteisingai pateikta, tendencinga informacija. Štai bandoma pateikti informaciją, kad Lenkijoje vilkai nemedžiojami, todėl gyvuoja labai gerai. Tačiau nutylima, kad ten populiacija (apie 600 žvėrių) santykinai yra daug mažesnė nei Lietuvoje – juk Lenkija yra beveik 5 kartus didesnė už Lietuvą. O Latvijoje – miškų gerokai daugiau, kasmet vilkų sumedžiojama iki 200, bet ir žala yra didelė. Kai kuriuose šios šalies rytiniuose regionuose gyventojų tankumas mažesnis, todėl vilkų poveikis naminiams gyvūnams nėra didelis.

Ir dar dėl visuomenės. Medžiotojams žmonės skundžiasi retai, paprastai jie kreipiasi į savivaldos ar valdžios institucijas, ir tik tada, kai kyla tikrų problemų, kai patiriama žala. Šiaip niekas nesvarsto – gerai ar blogai, kad jų miške gyvena vilkai.

Jaučiu, kad žmonės, kurie kovoja už vilkų išlikimą, draudimą juos medžioti, yra vedami ir tam tikro sentimento. Sentimento tam gražiam ir įdomiam gyvūnui.

Tačiau juk niekas į nieką nesikėsina! Vilkų, kaip ir briedžių, tauriųjų elnių ar stirnų medžioklė yra limituota. Patikėkite, grėsmės vilkų populiacijai šiuo metu nėra. Jei pavyks gauti lėšų – tai nėra taip paprasta – ir leis gamtinės sąlygos, vasario mėnesį pasistengsime vėl juos suskaičiuoti. Beje, rezultatai vienais ar kitais metais gali skirtis. Pavyzdį pateiksiu iš plėšriųjų paukščių. Štai suopis. Kai pelinių graužikų, kuriais jis maitinasi, būna palyginti nedaug, lizde gali būti vienas jauniklis, kai graužikų gausu – keli. Panašiai ir su vilkais. Jei jų populiaciją suskaičiuosime nepalankiu metu, atrodys, kad populiaciją ištiko katastrofa, tačiau po dvejų metų padėtis gali visiškai pasikeisti. Daugelis plėšrūnų labai reaguoja į maisto gausą. Pavyzdžiui, mangutai. Jei maisto gausu, arba jeigu populiacija toje vietoje yra daugiau reguliuojama, patelės gali atvesti po 15 jauniklių. Su vilku panašiai. Jei mažame plote gyvens dvi vilkų šeimos, jos ves po du jauniklius, jeigu viena šeima – bus atvesti penki. Tačiau suma liks tapati.

Taigi, jūsų manymu, nevyriausybininkai persergsti ir triukšmą kelia šiek tiek be reikalo?

Prieš porą metų jie man ir Gamtos apsaugos departamento direktoriui Laimučiui Budriui buvo atnešę šermenų vainikus su gedulo juostomis, kuriose buvo įrašytos mūsų pavardės. Dėl to, kad tuo metu padidinome limitą nuo 20 iki 30. Na, jie yra užsibrėžę tikslą. Sveikinu šį tikslingumą, bet būtų gerai, kad jis būtų labiau pasvertas. Siūlyčiau jiems daugiau diskutuoti, galų gale kartu dalyvauti tyrimuose. Kodėl jie negalėtų važiuot į apskaitas kartu? Juk reikia reikalą išmanančių žmonių. Ir barjerai ištirps. Štai Gamtos tyrimų centro generalinio direktoriaus pavaduotojas, hab. dr. Linas Balčiauskas, tiriantis šią rūšį, yra vienas stipriausių ekspertų. Rūpinimasis gamta yra visas jo gyvenimas ir sakyti, kad žmogus dirba tam, kad naikintų kokią nors vieną rūšį... Nematau čia jokios logikos.

Tad kur priežastis? Kaip pašaliniam stebėtojui, gamtos mylėtojui, kuris gerbia ir Andrių Gaidamavičių, ir Selemoną Paltanavičių, visa tai suprasti?

Sakoma, kad atsakymo reikia ieškoti savyje. Jei eidamas gatve būsi nusistatęs, jog aplink tave – vien blogi žmonės, gal tikrai tą blogį ir pamatysi. Tačiau gali eiti gatve šypsodamasis ir pamatysi, kad ir kiti žmonės šypsosi. Nesuprantu, kodėl visur reikėtų ieškoti blogio?

Kalbino ir susirašinėjo Zigmas Vitkus