Vilniuje, šalia Šv. Rapolo bažnyčios naujai suformuotame skverelyje, šiandien atidengtas ir pašventintas paminklas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Dvasininką primins ne tik granitinis  lauko riedulys, inkrustuotas metaliniais žolynais, bet ir paminklinė lenta, kurioje primenama, kad Šv. Rapolo bažnyčioje 1975–1989 m. monsinjoras gyveno ir dirbo.

Gausiai į paminklo atidengimą susirinkę kalbinti žmonės sakė puikiai pamenantys mons. K. Vasiliauską, jo darbus ir nuolankią širdį. Kiti sakėsi jį pažinoję asmeniškai, artimai bendravę, tad toks jo atminimo įamžinimas Vilniaus centre esąs gražus ir reikalingas žingsnis. Pagarbą Monsinjorui atiduoti atėjo ir nemažai žinomų visuomenės veikėjų.

Zenekos nuotrauka

Apie tai, kad pats monsinjoras būtent taip įsivaizdavo savo atminimo įamžinimą priminė ir geras jo bičiulis, Monsinjoro K. Vasiliausko paramos fondo pirmininkas poetas Justinas Marcinkevičius: „Išpildome turbūt patį paskutinį Monsinjoro nedrąsiai pareikštą norą ir valią, kurią jis išsakė paskutiniame interviu, sakydamas, kaip jis įsivaizduoja savo kapą. Tuomet jis paminėjo, kad norėtų matyti prie savo kapo paprastą laukų riedulį, akmenį. Įvykdom šią valią praėjus beveik dešimtmečiui nuo mons. K. Vasiliausko mirties ir galbūt ne toje vietoje, kur jis galvojo, tačiau akmuo yra. Yra tas akmuo, apie kurį tada jis išsitarė: akmuo sunkus ir pilkas - mano gyvenimas...“

Poetas taip pat priminė, kad mons. K. Vasiliauskas visus visada kvietė atsigręžti į didžiąsias dvasines vertybes, jas puoselėti ir neužmiršti, todėl „norėdami iš tiesų įvykdyti jo didijį norą ir paskutinę valią turime susitelkti prie šių vertybių. Mes dar turime padaryti tiek daug, kad ir meilė, ir broliškumas, ir ištikimybė, ir visos kitos didžiosios vertybės išliktų“.

Zenekos nuotrauka

Prisiminimais apie mons. K. Vasiliauską dalijosi ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė: „Monsinjoras buvo tas žmogus, kuris niekada nebuvo piktas, visada norėjo girdėti ir girdėjo šalia esantį, norėdavo jam padėti. Vienam pamoksle jis yra pasakęs, kad Dievo ir žmogaus artumas turi lydėti visą žmogaus gyvenimo kelią. Tas, kas neina su Dievu, praranda ir kito žmogaus artumą. Turbūt šiandien mums to itin stinga. Stinga artumo, žmogiškos bendrystės, gero žodžio. Tebūna šis skveras ir šis akmuo vieta, į kurią galėsime ateiti ir pajusti bendrystę su visų mūsų mylimu K. Vasiliausku“.

K. Vasiliauskas gimė 1922 metų balandžio 9 dieną Biržų apskrityje. Jis baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1946 metais buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru seminarijose.

1949-aisiais buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti "kaip ypač pavojingas nusikaltėlis". Bausmę atliko Intos ir Vorkutos darbo stovyklose.

Į Lietuvą K. Vasiliauskas grįžo 1956-aisiais, tačiau netrukus buvo ištremtas į Latviją.

1968-aisiais grįžo į Lietuvą ir gavo paskyrimą į Varėną. Vėliau K. Vasiliauskas buvo Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios vikaras adjutorius, Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, dirbo Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. Prieš mirtį jis buvo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas.

K. Vasiliauskas buvo apdovanotas Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Santarvės fondo premija.

Monsinjoras mirė 2001 metų spalio 15-ąją.

Monsinjoro atminimo akmenį sukūrė skulptorius Jonas Gencevičius, skverą vienoje iš judriausių sostinės vietų netoli Žaliojo tilto suprojektavo architektas Tauras Budzys.

Pasak idėjos autorės Ramunės Sakalauskaitės, projektas valstybei nekainavo nė lito ir pastatytas išimtinai privačiomis lėšomis. Didžiausiems rėmėjams ir tiems, kurie prisidėjo prie informacijos apie projektą sklaidos, įteikti padėkos raštai.