Lapkričio pradžioje Milano arkivyskupija paminėjo šv. Karolio Baromiejaus (1538 - 1584) keturių šimtų metų kanonizacijos jubiliejų. Milano arkivyskupija yra viena didžiausių ir seniausių vyskupijų katalikų Bažnyčioje, o šv. Karolis Baromiejus vienas iškiliausių jos ganytojų.

Popiežius Benediktas XVI sveikino dabartinį Milano arkivyskupą kardinolą Dionigi Tettamanzi ir visą vyskupijos bendruomenę su jubiliejumi, savo sveikinimo laiške aprašydamas Karolio Baromiejaus figūrą, o per tai – ką reiškia šventumas ir tarnystė Bažnyčioje.

Pasak popiežiaus, XVI amžiaus antroji pusė, kurios metu šv. Karolis Baromiejus vadovavo Milano arkivyskupijai, buvo sudėtingi laikai katalikų Bažnyčiai. Buvo daug netvarkos ir klaidų, kurias reikėjo pataisyti; daug struktūrų, kurias reikėjo atnaujinti.

Šv. Karolis Baromiejus, didis reformatorius, Bažnyčios reformą pradėjo nuo savęs. Jis buvo kilęs iš kilmingos ir turtingos šeimos. Po netikėtos vyresniojo brolio mirties galėjo pats tapti šeimos galva, o apsisprendęs būti dvasininku – gyventi prašmatnų gyvenimą be sielovadinių rūpesčių. Tačiau šventasis buvo atidus Viešpaties kvietimui.

Daugelio išbandymų, doktrininės sumaišties ir pasidalijimų, blogo įvairių Bažnyčios žmonių pavyzdžių aptemdytu laiku, Karolis Baromiejus neapsiribojo kitų peikimu ar linkėjimu pasikeisti, tačiau ėmė reformuoti savo gyvenimą, atsisakė patogumų ir turtų, pradėjo atgailos ir maldos gyvenimą. Jis suprato, kad rimta Bažnyčios reforma turi prasidėti nuo pačių ganytojų, naudojant tradicinius Bažnyčios šventumo šaltinius: Eucharistiją, Kryžiaus dvasingumą, sakramentus, Dievo Žodžio skaitymą, ištikimybę Šventajam Sostui, bažnytinės vienybės garantui.

Baromiejus pasižymėjo kaip nuostabus Dievo Tautos vedlys, genialus organizatorius, išmintingas įstatymdavys. Tačiau visa tai vaisingumą ir jėgą gavo iš jo paties asmeninio šventumo ir atgailos gyvenimo. Šio šventumo srovė pasklido visoje vyskupijoje.

Šv. Karolio Baromiejaus šventumas neatskiriamas nuo meilės – pirmiausio gero ganytojo, pasiryžusio atiduot gyvybę už jam patikėtuosius, meilės, neieškant asmeninių patogumų ir interesų, tačiau vykdant pareigas. Todėl ne kartą vyskupas apkeliavo didelę Milano vyskupiją, aplankydamas atokiausius jos kampelius.

Jis buvo tikras vargšų tėvas – steigė įvairios pagalbos institucijas, alkstančių, ligonių, stokojančių labui ištuštino nuosavus namus. 1576 metais, slenkant baisiai maro bangai, arkivyskupas liko su savo ganomaisiais, drąsindamas ir gindamas juos su maldos, meilės ir atgailos ginklais. Jo itin griežtos asketinės praktikos buvo skirtos ne tik asmeniniam tobulumui, bet taip pat nusidėjėlių užtarimui ir atvertimui.

Spindintis šv. Karolio Baromiejaus pavyzdys šviečia ir jaunimui. Šio didaus vyskupo istorija yra nulemta kai kurių drąsių „taip“, ištartų jam esant dar labai jaunu. 24 metų jis apsisprendė atsiliepti į Viešpaties kvietimą, atsisakydamas šeimos reikalų. 27 metų pradėjo vadovauti Milano arkivyskupijai, visiškai atsiduodamas šiai tarnystei.

Savo jaunystės metais, rašo popiežius Benediktas XVI, Karolis Baromiejus suprato, kad šventumas yra įmanomas ir kad jo atsivertimas gali įveikti kiekvieną priešingą įprotį. Savo jaunystę pavertęs meilės Kristui ir Bažnyčiai dovana, tapo visų laikų šventumo gigantu.