Aušra Matulevičiūtė gimė nuošaliame Rokiškio rajono vienkiemyje. Baigė lietuvių kalbos, o vėliau ir žurnalistikos studijas. Prieš septynerius metus emigravo į Prancūziją, gyvena Paryžiuje, publikuoja savo tekstus įvairiuose periodiniuose ir interneto leidiniuose (tarp jų ir Bernardinai.lt). Šį rudenį A. Matulevičiūtė pristatė debiutinį novelių romaną „Ilgesio kojos“, tyrinėjantį „svetimo“ situaciją šiuolaikiniame Europos katile.

Rašytoją apie gyvenimo emigracijoje patirtis, literatūrines ir tapatybės paieškas kalbina Lina Žukauskaitė.

Pagrindinė Jūsų knygos veikėja Inesa skaudžiai išgyvena nesuvaldomą gimtosios kalbos grimzdimą į užmarštį. Eseistė Dalia Staponkutė, fiksuojanti vienas įdomiausių egzistencijos svetur patirtis lietuvių literatūroje, yra prasitarusi: „Rašyti stipriausiai pastūmėjo baimė. Baimė netekti meilės jausmo, tokio kokį jį turiu: gimtoji kalba, tėvynė ir meilė manyje yra nedalomas vienis, kurį vadinu Šviesa arba Prasme“. Ar galėtumėte teigti, kad Jus rašyti taip pat paskatino savotiška praradimo baimė?

Nepaisant mokslininkų ištirto fakto, esą kuo toliau, tuo geriau mums sekasi emigracijoje gyventi, man lieka artima A. Camus mintis: „Mes negalime būti laimingi egzilyje arba užmarštyje.“ Ar šis jausmas jau savaime yra praradimas? Jei tai tiesa, vadinasi, nebereikia bijoti prarasti...

Pritariu visiems sakantiems, kad kūryba – atminties išsaugojimo būdas. Ji mesteli aukščiau fakto, ženklo, simbolio. Kol kas mane tam stumia ne baimė. Greičiau, poreikis rašant tą atmintį išgyventi. Tiesa, mano knygos veikėjus persmelkusi baimė nutautėti. Jie kenčia, ginasi kaip išmanydami, tačiau tai dar nereiškia, kad nenutautės. Knygoje kaip tik ir kalbama apie tą galimybę. Galbūt rašydama aš pati ją nuo savęs bent trumpai atitolinu?

Būna, kad bekuriant pasidaro neramu. Dėl gimtosios kalbos, kai ji apsimeta dingstanti... Keistas dalykas: užuot visaip ją gaivinusi, puoselėjusi, pildžiusi, imu braukyti žodžius, sakinius, sutrinu iki minimumo frazes, kol lieka karkasas. Tik už jo laikydamasi patikiu tebekalbanti lietuviškai. O kartais kalba visai nelauktai atgimsta, tiesiog užgriūva. Nuostaba būna tokia galinga, kad, regis, nebeištverčiau... Tokiais momentais imu bijoti viso to netekti.

Novelės žanras pastaruoju metu neišgyvena aukso amžiaus. Leidėjų praktika byloja, kad skaitytojai mieliau renkasi romanus, taip tarsi apsidrausdami, kad netrukdomi galės įsibėgėti į pasakojimą. Jūs sėkmingai sujungėte abu šiuos žanrus. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Noveles esu išbandžiusi dar prieš knygą. Ar skaitant, ar rašant – jos mane tiesiog įtraukdavo. Dažnai trumpos, koncentruotos, judrios, nevisad nuspėjamos...

„Ilgesio kojose“ novelės žanro specifika labiausiai tiko ne tik subtiliai ir įtaigiai reikšti emociją (jos plėšomi bene visi knygos veikėjai), bet ir pastarąją tekstu suvaldyti. Pasitaikydavo momentų, kai buvau beišsigąstanti savo novelių ritmo, greičio, to įžodinto jausmo, kuris pasirodydavo bene stipresnis už tikrąjį.

Mano knygoje novelės pristato vis naują istoriją. Jas rašydavau neįpareigota prieš tai sukurtų. Konkreti tekstų visumos forma man nebuvo svarbi. Tik pačioje pabaigoje išryškėjo panašumai į romaną. Tiesa, buvo net keli novelių komponavimo variantai, išlaikant siužetines linijas. Galėjau žaisti su veiksmų chronologija, įtampomis. Nesakau, jog pasirinkta tvarka nuosekliausia, tačiau ji nedraudžia skaitytojui įsibėgėti į pasakojimą kaip tame „tikrame“ romane.

Gana naujas ir netikėtas reiškinys lietuvių literatūroje pasirodė tai, kad „Ilgesio kojose“ tapatybės klausimai apmąstomi ne vien iš lietuviškos perspektyvos. Ar tam pastūmėjo asmeninės patirtys, ar veikiau noras apčiuopti „svetimo“ dilemos universalumą?

Emigravusi keleta metų visa aplink save stebėjau tylėdama. Taigi, mačiau tas kitas perspektyvas. Ko neįžiūrėjau iki galo – įsivaizdavau, perleidusi per asmeninės patirties prizmę. Negaliu teigti, kad ta emigranto patirtimi ir jausmu permirkau tiek, kad visa ėmė lietis per kraštus ir virto knyga. Po dvidešimtmečio apie visa tai turėčiau suprasti dar daugiau...

Emigracijoje imi labiau suprasti kitus ir kitokius. Nes pats toks jautiesi. Kai kitoniškumas nebelaikomas vertybe, kai jo pradedama saugotis, jį neigti, imame kalbėti apie svetimus. Pasak meno kritiko G. Jappolo: „Šiandien kurti reiškia kovoti su kito baime“. Emigrantai – labiausiai matomi „svetimieji“. Be to, jų daug.

Jautiesi svetimas, iškritęs iš visuotinio ritmo. Kai staiga sustoji, išdrįsti protestuoti, nors ir tyliai, nuleista galva. Arba atvirkščiai – bandai prie to ritmo prisiderinti, bet nesi jam gimęs. Viskas dar labiau komplikuojasi, kai pagaliau supranti, kad vienąkart išsimušęs, į senąsias vėžes, kad ir kur jos būtų – gimtoj šaly ar užjūryje, – niekados nebeįsitaikysi.

„Ilgesio kojose“ vaizdavau žmones tarp žmonių. Veikėjai, ne vien emigrantai, bet absoliučiai visi – svetimi. Knygoje neieškoma atsakingų už šį jausmą. Nėra jokių apibrėžimų, nieko gera – bloga, nieko taip. Vien klausimai: ar žmogaus laukia kokia nors ateitis, kurios vardan jis galvotrūkščiais gerina ir gražina savo kasdienybę? gal telikusi tik perspektyva, mūsų sąvokyne pretenduojanti į tobulumo vietą? koks pagaliau tas emigranto rytojus? Knygoje neišgirsite jokių atsakymų – tik įskaudintų, nusivylusių, nustebusių šauksmą.

Į Prancūziją emigravote savo valia. Kaip sekėsi prisijaukinti naują geografinę ir kalbinę erdvę, ir kaip metai, praleisti svetur, keitė Jus pačią?

Ir knygoje, ir gyvenime vengiu bet kokių emigracijos apibrėžimų. Emigracija tam tikra prasme yra būsena. Į ją papuoli nuo pirmos dienos. Natūralu, kad atvykus iš 3,5 milijono gyventojų šalies, Prancūzija pasirodo svaiginamai erdvi. Tai daug ką keičia. Iš pradžių supranti save kaip masę. Tik daug vėliau identifikuojiesi. Net ne taip, kaip iki tol. O gal iki emigruojant tau ir nebuvo prireikę ieškoti savo tapatybės? Juk tas procesas prasideda, kai ima kilti klausimai, kai nebežinai, kas toks esi.

Emigracijoje jau buvau išgyvenusi pusmetį, kai vienas bičiulis man pasakė: „tu dar nemoki kalbos, tačiau šneki kaip prancūzai...“ Jis neklydo: iš pat pradžių puikiai perpratau intonacijas, pasigriebiau jas sekančius gestus. (Visa tai vyko nesąmoningai). Ko gera, būtų pakakę kilstelt antakį, nusiprunkšt stebintis arba dvejojant sustatyti lūpas, ir pokalbis būtų sėkmingai įvykęs!

Gali pasirodyti, kad labai lengvai užsikrečiama nauju būviu... Iš tikrųjų paprasta tik su tais dalykais, į kuriuos nekreipiame dėmesio. Visa kita daug sudėtingiau, ypač kai visus pokyčius emigracijoje patiri ne dalimis, o iškart... Ir dar: svarbu ne pritapimo greitis, o kokybė (beje, tai suprantame toli gražu ne pirmaisiais mėnesiais egzilyje)...

Sunkiausia bent jau man buvo susitaikyti su faktu, kad Vakarų šalyse vis mažiau bereiškia pats žmogus – daug svarbiau jo gebėjimai prisitaikyti, produktyvumas, ištvermė... O ką bekalbėt apie jausmą, kai dūžta iliuzijos, kurių dar prieš emigruodamas prisikuri iš nežinojimo...

Kitos kalbos, gyvenimo eigoje užėmusios tvirtas pozicijas šalia gimtosios, be abejonės praplečia žmogaus matymo ir mąstymo lauką, formuoja kitą, gerokai talpesnį jo portretą. Vis dėlto būtent keliakalbystė neretai priverčia suabejoti savo tapatybe. Ar Jums teko su tuo susidurti?

Esu tikra, kad dvejonių dėl identiteto kyla ir prigimtiniams ir neprigimtiniams keliakalbiams. Tik aspektai gali skirtis. Reikštis kalba – labai subtilus dalykas.

Dar tik šešeri metai užsienyje, o jau pagaunu save mąstant prancūziškai. Kol kas šiuos defektus taisau nedramatizuodama, nes yra atsvara: grįžusi namo, vis dar puikiai šneku aukštaitiškai. Tiesiog stebėtina, kaip ta tarmė manyje dauginasi! Kitaip su bendrine kalba, nes pastarosios visą gyvenimą mokiausi. Esu Prancūzijoje gyvenanti lietuvė – tiek pakanka mano tautinei tapatybei nusakyti.

Ilgesio kojų“ pasakojimas skleidžiasi daugelio romantizuojamame Paryžiuje, tačiau iš tiesų geografinė erdvė čia pernelyg neišryškinama. Vis dėlto – koks yra gyvenimas šiame mieste Jūsų akimis?

Visada žinojau, kad Paryžiaus mitas klaidina – pati buvau juo lengvai apsigavusi! Drįstu spėti, kad jei veiksmas rutuliotųsi, pavyzdžiui, Bankoke, ne tiek daug skaitytojų pasigestų tos geografinės erdvės.

Aš stengiausi nepainioti Paryžiaus. Man norėjosi be tikslių nuorodų – erdvės, laiko – atskleisti aplinkybes, kuriomis, beje panašiomis, gyvena Vakarų Europos imigrantai.

O kokia yra prancūzų visuomenė, stebint ją „svetimo“ akimis?

Pirmaisiais adaptacijos mėnesias, net metais, visa aplink save konstatvau. Man nerūpėjo klausimas, kodėl taip yra? Laikui bėgant aplinką vis mažiau vertinu iš „svetimo“ pozicijų. Ne todėl, kad joje tampu sava. Kartais noras būti „savu“ tėra tik kaprizas. Neva visur privalo būti plačiai atvertos ne tik sienos, bet ir širdys... Be to, galima visą gyvenimą naudotis „svetimo“ jausmu tarsi priedanga. Tai neetiška.

Prancūzija labai reikli save gerbiančiam atvykėliui. Ji išbando, suteikdama aibes galimybių. O visuomenė, kurios dalimi esu ir aš, dažnai sudirgusi, pernelyg atsargi, paniškai bijanti netekti teisių (vadinasi, jaučianti grėsmę). Be to, ji išsisėmusi, pavargusi nuolat būti „parodomąja“ visam pasauliui...

Pastaruoju metu visuomenei keliama daugybė klausimų vien iš smalsumo – tuščiai. Tokiais atvejais, kai atsakymų nėra, tolydžio auga abejingumas.

Grįžkime prie literatūros. Kokie autoriai apsistoję Jūsų knygų lentynoje?

Skaitau įvairius tekstus. Kartais autorius renkuosi, laikydamasi kažkokios tvarkos, kartais chaotiškai. Kai dienos darosi pernelyg tiesmukos, neriu į F.G. Lorca’os poeziją. Pasiilgusi savos kalbos, atsiverčiu Vl. Braziūno eilėraščius, grožiuosi jais ir mokausi lietuviškų žodžių... Mielai tebeskaitau W. Faulknerio noveles. Jau keleta metų man būtinybe tapę P. Virilio esė. Studijų laikais buvo įtraukusi dramaturgija. Iki šiol man daug ką kalba J. Grušo, W. Borcherto, A, Strindbergo, H. Ibseno pjesės.

Nesu knygomis „apsikrovusi“. Mėgstu būti jų užutekiu, bet nestabdau savo lentynose. Geriau, kai jos keliauja iš rankų į rankas, kai gyvena, tampa skaitančiųjų tęsiniais, sąsajomis tarp jų. Emigracijoje taip ir skaitoma!

Esate Prancūzijos lietuvių bendruomenės Knygos klubo vadovė. Gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti apie šią veiklą?

Paprastai emigrantai visa, nuo ko yra atskirti, vertina kaip brangenybę. Džiaugiamės retomis progomis sulaukę rašytojų iš Lietuvos. Jų klausomės tarsi pranašų. Knyga mums ne tik svarbi sąvoka, bet dar ir daiktas, simbolis, - istoriškai susiklosčiusi būtinybė.

Jaučiu, kad į Knygų klubą lietuviai renkasi dėl įvairių priežasčių. Niekada apie tai neklausinėju, nes tuose vakaruose kaip tik stengiamės atitrūkti nuo „statistikos“. Akivaizdu, jog žmonėms norisi pabūti sykiu. Pamatyt save šalia kitų tautiečių, palygint, atpažint, išgyvent bendrus jausmus. Visi sakosi kažko išsiilgę. Gal net ne dėl tų knygų jie ateina. Gal jiems maga tik išgirsti gimtąją kalbą, net nebūtinai patiems apie kažką kalbėti?...

Per „Ilgesio kojų“ pristatymą Vilniuje užsiminėte, kad ateityje veikiausiai neberašysite...

Rašau, nes gyvenu klausimais. Pasitaiko, kad tam kūrybiniam procese vis dėlto niekas nepaaiškėja. Klausimai taip ir lieka kyboti. Būna ir taip, kad to įsivaizduojamo atsakymo negali net sukurti, nes pastangos pasirodo šventvagiškos... Tokiais kartais privalai sustoti. Pavadini visa tai „kūrybinėm prastovom“, ir laikinai tampa ramiau...

Nerašyti kol kas nėra pagrindo. Tiesa, neramu dėl to, kiek ilgai gimtoji kalba leisis valdoma, kada sulaukėjusi nulėks... Galvoju, kaip kūrė K. Bradūnas, A. Škėma, A, Nyka-Niliūnas, H, Nagys?... („Ten mano tėviškė – tiktai per paukščio skrydį,“ - pamenu iš mokyklos laikų. Tada net nenujaučiau, kad šias K. Bradūno eilutes ne tik deklamuosiu, bet jomis ir gyvensiu...).

Taip, prieš septynis dešimtmečius buvo kitoks emigranto statusas, kitas prisitaikymo svetimoje aplinkoje greitis, kita ištvermė... O gal visa galima paaiškinti vien talentu, nesižvalgant į šalutinius veiksnius?

Kai ėmiausi tekstų, nebuvau tikra, kad iš to kažkas išeis. Tiesiog troškau gyventi rašydama – be vaidybos, be jokių reikalavimų aplinkybėms. Tąsyk buvau tikra, nors puikiai suvokiau, kad visa, kas laikinai, be jokių abejonių keisis.

Dažnai apmąstau jaudinančią prancūzų dailininko, meno teoretiko J. Dubuffet mintį: „Menas nesigula į mūsų jam paklotus patalus (...)“. Kūryba laisva. Ji ištinka, ji apleidžia. Laikas parodys, ar pakaks vidinio nerimo, ar tebebūsiu pašaukta, apsėsta, neišsikvėpus...