Šių metų spalio 22 – lapkričio 2 dienomis Kretingos Pranciškonų gimnazijos moksleiviai, mokytojai, pranciškoniškojo jaunimo nariai ir kiti, su pranciškonais susiję žmonės, keliavo į Italiją, piligriminę kelionę, kurios tikslas – pažinti šv. Pranciškų. Brolis Paulius Vaineikis (OFM), kelionės vadovas, pirmąją dieną sakė: „Mūsų kelionė bus tikras kino filmas – bus ir siaubo, ir melodramų, ir nuotykių, ir dokumentikos elementų.“ Tai girdėdami, visi juokėsi, tačiau vėliau suvokė, jog brolis kalbėjo visišką tiesą!

Daugybė su Pranciškumi susijusių vietų – šv. Pranciškaus bazilika (kurioje yra šventojo kapas), Šv. Klaros bazilika, Grecio miestelis, La Vernos kalnas (kuriame Pranciškus gavo stigmas) – leido pajusti pranciškoniškąją dvasią. Visos šios vietovės įsikūrusios nuostabioje didingų kalnų apsuptyje. Gamta, esanti aplinkui, atima žadą. Žmogus, atsidūręs ten, pamato, koks jis yra menkas ir trapus prieš Kūrėją, pajunta didelę pagarbą Dievui ir visa savo siela tyliai Jį šlovina.

Viena įsimintiniausių kelionės dienų buvo piligriminė kelionė iš Grecio miestelio į Fonte Colombo vienuolyną, esantį maždaug už 25 kilometrų. Tą atstumą kiekvienas galėjo įveikti pasirinktinai – vienas arba su žmonių grupe, svarbiausia – kad tai nebūtų vien tuščias ėjimas, o turėtų savo prasmę. Kelias vagojosi per miškus, kalnus, nuostabaus grožio slėnius, o nuorodos buvo ne visai aiškios, tad daugiau nei pusė piligrimų pasiklydo. Kiekvienas patyrė tai, ką Dievas asmeniškai jam paruošė. Kai kas susižeidė, kai kas paklydo kalnų glūdumoj... Nuostabi akimirka buvo vakare, kai nerimaujantis būrys piligrimų pagaliau sulaukė brolio Pauliaus, kuris atėjo paskutinis.

Visa piligriminė kelionė simbolizavo atsisakymą patogumų, reikėjo susitelkti į save, savo vidų. Ryškūs kontrastai tarp nakvynės keturių žvaigždučių viešbutyje ir šaltoje vienuolyno salėje, ant grindų, kiekvienam pateikė savotiškų išbandymų ir apnuogino vidų – leido pamatyti, kokie išlepę, kaprizingi ir nedėkingi mes kartais būname. Maldos šventose vietose taip pat buvo be galo veiksmingos, mat dauguma jų buvo išklausytos dar kelionėje. Tai yra įrodymas, jog šv. Pranciškus mus globojo. Juk ar žinojote, jog Pranciškus – turbūt vienintelis žmogus, kurio visos svajonės išsipildė?

Dalyvauti tokioje kelionėje buvo tikrai verta. Ne tik dėl to, jog visi tapo tarsi viena šeima, susibičiuliavo. Dar ir dėl to, kad kiekvienas, sugrįžęs iš tokios kelionės, užauga dvasiškai, pamato savo trūkumus ir pasiryžta ką nors keisti savo gyvenime. Suvokia daugelio dalykų laikinumą ir ima skirti daugiau dėmesio amžinosioms vertybėms.