Žvilgsnis pro Dačiūnų sodybos namo langą

Menotyrininkų Aistės Paulinos Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius.

Šiuo metu Lietuvoje, ypač regionuose, mažėja objektyvios informacijos apie kultūros procesus. Kiekvienas Lietuvos miestas gyvena atskirą, pakankamai uždarą kultūrinį gyvenimą. Nesuvokdama konteksto miestų bendruomenė tampa dar uždaresnė, mažėja kultūrinė tolerancija. „Kritikos maršrutai“ skatina žvelgti į Lietuvoje vykstančius kultūrinius įvykius bei procesus kaip į visumą.

Kelionė laiko mašina

Rokiškyje ir jo apylinkėse gausu įvairiausių kultūros, istorijos paminklų ir šiaip įdomių vietų. Kai kurios jų šiurpokos – kad ir garsioji Rokiškio psichiatrinė ligoninė, kurioje priverstinai gydomi teismo nepakaltinamais pripažinti nusikaltėliai. Taip pat – Skemų psichoneurologinis pensionas. Tiesa, Rokiškyje dar stūkso įspūdingi 1801 metais statyto dvaro rūmai, čia galima pamatyti ir Liongino Šepkos medines skulptūras, didžiulę neogotikinę bažnyčią. Neoklasicizmo formų paveikta senoji miesto dalis laikoma vertingu lietuviškosios architektūros paveldu. Mes, penketas Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojų, šių metų rugsėjo pabaigoje patraukę Rokiškio kryptimi, turėjome konkretų kelionės tikslą. Tačiau nostalgiški, pilki rudens peizažai, siurrealistiškai tušti keliai ir pro automobilio langus šmėkščiojantys nematyti vaizdai ir objektai vertė akylai žvalgytis... Štai Obelių kaime aptinkame didžiulį pramoninių pastatų kompleksą. Viena jo dalis – romantizmą, neostilių klestėjimo laikus menantis akmenų mūras, kita – pilki sovietmečio griozdai. Tai Obelių spirito varykla, AB Vilniaus degtinė filialas. Štai mūsų link, greta „kontrolės punkto“ žioplinėjančių atvykėlių, atskuba varyklos „apsauginis“. Teiraujamės, kaip rasti Dačiūnų vienkiemį. Purto galvą – nežino...

Paminklinė lenta Justinui Vienožinskiui. Dačiūnų sodyba.

Įdėmiai apsižvalgome, it pasakos herojai. Nes tenka rinktis – skirtingomis kryptimis čia išsišakoja trys žvyrkeliai. Viename – jų romiai, išdidžiai kaip egiptietiška statulėlė tupi rainas kaimo katinas. Jaučiame, kad reikia sukti čia... Netrukus paaiškėja – „nuoroda“ teisinga. Pravažiavę apleistų fermų pastatus, atsiduriame ties keistos sodybos vartais: kieme priversta žemės ūkio padargų, kažkokių agregatų ir jų dalių. Boluoja plastmasinių bakelių rietuvės, iš jų sukrauti kalnai ir bokštai. Tarp viso „gėrio“ sukiojasi neaiški žmogysta. Pasirodo, šios sodybos gyventojai – artimiausi Aldonos ir Vinco Vienožinskių kaimynai. Dačiūnai, Justino Vienožinskio gimtoji sodyba visai šalia. Nors kryptį mums nurodė katinas, žinojome, kad kadaise kažkur čia būta rodyklės su užrašu „Justino Vienožinskio gimtinė“. Nežinia, ar ji dėl kokių nors priežasčių buvo pašalinta, ar savaime sunyko.

Neatstiktinai dėlioju tokią lankytinų, „egzotiškų“ Rokiškio ir jo apylinkių objektų seką. Informacijos apie sodybą galime rasti internete. Tačiau ji gana šykšti – sužinome tiek, kad sodyboje įsikūręs jauniausias tapytojo sūnus Vincas Vienožinskis bando atgaivinti sodybą ir įrengti joje tėvui skirtą memorialinį muziejų. Tuo tarpu ši vieta – neatsiejama nuo garsiojo tapytojo, profesoriaus, dailės kritiko, Kauno meno mokyklos įkūrėjo Justino Vienožinskio biografijos, viso gyvenimo kūrybos. Jos apylinkės įamžintos dailininko peizažuose, čia buvo sukurti daugelis žinomų menininko kūrinių.

Dačiūnų sodyba

Dačiūnų vienkiemis – Rokiškio dvaro palivarkas. Čia būsimojo dailininko šeima apsigyveno XIX a. pabaigoje, anuomet tai buvo gana didelis kaimas. J. Vienožinskis labai brangino Dačiūnus, skubėdavo čia, kai tik turėdavo tokią galimybę. Šioje sodyboje vienas praleido rūsčius Pirmojo pasaulinio karo metus, kai Vienožinskių šeima saugumo sumetimais kuriam laikui pasitraukė iš Lietuvos. 1948 metais sovietų valdžia sodybą nacionalizavo, t. y. atėmė. Pasak Dalios Ramonienės, monografijos „Justinas Vienožinskis“ (2004 m.) autorės, tai buvęs labai skaudus smūgis dailininkui.

Svarbu, kad sodyba šiandien gyva. Dabartiniai jos šeimininkai, Aldona ir Vincas Vienožinskiai, į Dačiūnus persikėlė iš Vilniaus, supratę, kad jei nebus skubiai imtasi priemonių, neprižiūrimi sodybos pastatai tiesiog sunyks: sovietmečiu namas buvo apleistas, pakeista vidaus erdvių struktūra. Abu sutuoktiniai – žinomi geologai. Sulaukę garbaus amžiaus, jie nepabūgo imtis sizifiško darbo. Beveik viską čia daro patys, beveik be jokios rimtesnės finansinės pagalbos iš šalies. Šiandien tvarkyti sodybą labai padeda Vienožinskių dukra Nijolė, neretai į darbus čia kimba ir visa giminė. Tiesa, moralinio valdžios palaikymo būta ne sykį – dar 1992 m. Rokiškio valdžia palamino memorialinio muziejaus Dačiūnuose steigimą. Sodybos šeimininkai tebesaugo diplomatišką, aptakų raštą, kuriame konstatuojama, kad muziejus čia gali veikti, tačiau palaikomas privačios iniciatyvos...

Justino Vienožinskio sodyboje

Šią kelionę ne veltui kiek banalokai sugretinome su laiko mašina. Įžengus į erdvų medinį pastatą, apėmė nenusakomas jausmas, tarsi būtum atsidūręs kitoje laiko juostoje, kitoje erdvėje... Kelių šeimos kartų dvasia sodyboje tokia stipri, kad, regis, sugebėjo nukenksminti sovietmečio apnašas. Pakitusi, tačiau beveik ta pati šiandien tebėra ir sodybos aplinka – kieme telkšo tvenkinys, tebežaliuoja senas sodas. Medinis namas svetingai pasitinka didžiulės verandos langais, tos pačios, greta kurios ne kartą yra įsiamžinusi Vienožinskių šeima...

Atvykus į sodybą, šeimininkai pakvietė mus į didįjį trobos kambarį, kuriame nuolat burdavosi Vienožinskiai. Pasak jų, ir šiandien per didžiąsias metų šventes suvažiavę vaikai ir anūkai čia susėda prie stalo. Kambaryje jauku ir tylu. Iš švelnios, mieguistos prieblandos apgaubto kambario, pro siaurus senoviškus medinius langus žvalgomės į kiemą. Už langų plyti dar vešlūs žolynai, vėjas šiurena kūdros meldus... Vartome šūsnis senų nuotraukų, dailininko eskizų bloknotus. Daugelį jų galime išvysti monografijoje „Justinas Vienožinskis“; pasak V. Vienožinskio, knygos autorė praleido daugybę valandų Dačiūnuose, studijuodama čia saugomą dailininko archyvą.

Iš J. Vienožinskio eskizų aplankų

Apie tai, kad čia gyveno ir kūrė Justinas Vienožinskis, byloja paminklinė lenta ant namo sienos. Kiti ženklai – ne tokie materialūs. Juk sodyba iki šiol neturi muziejaus statuso. Čia ne kartą lankėsi prof. Arvydas Šaltenis, yra vykę VDA studentų vasaros plenerai, vietos dailininkų susibūrimai. Juokas pro ašaras – šeimininkai susilaukia ir kitokių „lankytojų“ – Skemų pensiono gyventojų... Sovietmečiu jo gyventojai buvo izoliuoti nuo pasaulio. Tuo tarpu dabar jie kartais ateina kaulyti „smulkių“ buteliukui. Būna ir tokių, kurie pasiklysta, neberanda kelio atgal į pensioną...

Su A. ir V. Vienožinskiais kalbėjomės, kad sodybai labiausiai reikia ne vienadienių renginių, o muziejaus, veikiančios institucijos. Kalbant apie memorialinį muziejų, aišku, kad jame svarbu ne tik tai, kas eksponuojama, bet ir erdvė, aplinka, architektūra, gamta etc. Taip ši unikali vieta galėtų tapti daugiafunkcine kultūros erdve. Pagaliau, tenkintų ir banalesnius poreikius – aktyvaus poilsio, turizmo. 2011 m. bus pažymimos Justino Vienožinskio 135-osios gimimo metinės. Taigi, puiki proga pasirūpinti Dačiūnų sodybos ateitimi. Gražu, kad asmeninis rūpestis, iš kartos į kartą perduodamos vertybės šioje šeimoje tokie stiprūs ir tvirti, tačiau šiuo atveju būtinas valstybės dėmesys ir parama.

  Aldona ir Vincas Vienožinskiai

Esu įsidėmėjusi Povilo Ričardo Vaitiekūno mintį apie mokymą ir mokymąsi. Pasak menininko, jis su savo studentais dažniausiai dailės istoriją „pereidavęs“ tarsi atvirkščiai (priešingai tradiciniam chronologiniam dėstymui), nuo nūdienos, aktualiausių dalykų, keliaujant laiku atgalios. Tikiu, kad jauki, žinomo žmogaus atmintį tebesauganti, gyva terpė dailės specialybių studentams, moksleiviams kaip tik ir galėtų tapti akstinu atsigręžti į istoriją. Juk tikra asmeninė patirtis – tai ne faktų „zubrinimas“ ar naršymas virtualioje erdvėje.

Ir dar – mažutis prašymas Rokiškio rajono valdžiai. Gal galima būtų susitarti su tuo mielu katinu, kad jis reguliariai budėtų ties keliu, vedančiu į Dačiūnus? Kad būtų lengviau surasti gimtąją Justino Vienožinskio sodybą...