Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Broniaus Vertelkos nuotrauka

Lapkričio 4 d. Kaune buvo atsisveikinta su Panevėžio vyskupu emeritu Romualdu Krikščiūnu. Vyskupas Jonas Kauneckas dalijasi mintimis apie velioniui tekusį nelengvą gyvenimo kelią itin sudėtingomis aplinkybėmis.

Kokia jūsų pažintis su velioniu vyskupu?

Praktiškai nepažinojau jo, kai jis buvo Panevėžio vyskupas, nes tuomet dirbau Telšių vyskupijoje. Šiek tiek teko bendrauti mokantis Kauno kunigų seminarijoje. Buvau priimtas 1972 metais, o jis dėstė dar iki 1973-iųjų. Tuomet kun. Romuladas Krikščiūnas buvo Kauno ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinio administratoriaus Matulaičio Labuko generalvikaras. Žinojau, kad Romoje studijavęs, kad apgynė daktaro disertaciją su pagyrimu, kad parašė ją lotyniškai.

Koks jis buvo žmogus?

Buvo išties nemenkų gabumų žmogus, nors šiaip niekuo ypatingu neišsiskyrė. Panevėžyje buvo paskirtas tik tituliniu vyskupu, apaštaliniu administratoriumi. Dirbo ten dešimt metų. Šešeri metai buvo labai gražūs, tačiau paskui jis pradėjo stipriai sirgti.

Sakydamas laidotuvių Mišių homiliją minėjau, kad susargdino jį tarybinė sistema. Vyskupas juk įpareigotas rūpintis vaikų katecheze – tarybinė valdžia tai draudė; vyskupas įpareigotas steigti bibliotekas – tarybinė valdžia tai draudė; vyskupas turi nuolat važinėti po parapijas, lankyti žmones – jis visada privalėjo derinti tai su religinių reikalų įgaliotiniu; vyskupas turi skirti tinkamų kunigų – tą vėl trukdė... Galutinį žodį, tiek klieriką priimant į seminariją, tiek kunigą paskiriant visada tardavo religinių reikalų įgaliotinis, už kurio stovėjo saugumas. Tokiomis sąlygomis jis dirbo.

Jis pats yra prasitaręs, kad saugumas jį labai atakavo, nes tada buvo dedamos pastangos Lietuvos Katalikų Bažnyčią atskirti nuo popiežiaus, kaip tai įvyko Kinijoje. Jis buvo tam kurstomas, jam žadėjo visokią paramą ir pan. Jis nesutiko. Tada atakavo, kad atsisakytų vyskupystės, kunigystės.

Ir turėjome pavyzdžių: Lietuvos reformatų superintendentas Adomas Šernas, kurio pareigos prilygsta vyskupui, nuo Bažnyčios atsiribojo. Tad ir klausiu: argi reikia stebėtis, kad jis susirgo?

Kaip atsitiko, kad gūdžiais tarybiniais metais jis galėjo išvykti studijuoti į Romą?

Ne vienas išvažiavo – buvo tokia banga. Išvažiavo P. Vaičekonis, J. Pranka, V. Butkus, išvažiavo ir R. Krikščiūnas. Ir J. Pranka gana jaunas mirė, ir V, Butkus, – P. Vaičekonis, kiek vyresnis... Dabar jau žinoma, kad ir studijų metu jie turėdavo kartą per savaitę prisistatyti tarybinėje ambasadoje ir pateikti ataskaitą Buvo ypač sunkūs laikai.

Tapo vyskupu labai sudėtingu Bažnyčiai laikotarpiu. Kaip klostėsi jo santykiai sau valdžia? Koks jo vaidmuo Bažnyčioje?

Žinoma, jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą daugeliui tikinčiųjų, įšventino kunigus – per tuos 6 metus vyskupijoje padarė daug, kiek buvo įmanoma. Dar turėkite omenyje, kad kai pradėjo dirbti, buvo norima visai izoliuoti Bažnyčią Lietuvoje, buvo reikalaujama įsteigti parapijose bažnytinius komitetus, kurių narius parinkdavo valdžia. Buvo raginama neklausyti klebono, esą dabar komitetai viską tvarko.

Jis buvo baigęs studijas Romoje, 10 metų dėstė, dalyvavo Vatikano II Susirinkime. Jis puikiai žinojo, kas ten buvo nutarta. Prieš pat jo vyskupystės šventimus buvo išleisti Vatikano II dokumentai lietuvių kalba. Taip pat ir dekretas apie vyskupo tarnystę, kuriame rašoma, kad vyskupas privalo užtikrinti tikybos dėstymą mokyklose, o kaip tą prievolę įvykdyti tarybiniais laikais, kai neleido vaikų mokyti net bažnyčiose? Juk už tai buvo teisiama: vyskupas J. Steponavičius, V. Sladkevičius – ištremti, kunigai P. Bubnys, J. Zdebskis, A. Šiškevičius įkalinti. Kiek vienuolių, kiek pasauliečių buvo suimta už tai, kad bandė vaikus ruošti Pirmajai komunjai!

Buvo prašoma, kad kunigai ruoštų vaikus sakramentams trejus metus. Kunigai teigdavo, kad katekizuoja patys tėvai, o kunigai turi teisę patikrinti vaikų žinias. Tačiau joks vyskupas negalėjo įsakyti žmonėms, kad organizuotų katechezę, nes būtų buvę iškart įkalinti. Tarybinė valdžia skelbė religijos laisvę, bet draudė mokyti. Draudė net teikti labdarą – jei būtų išryškėję, jog kunigas padėjo šeimai, jis būtų baudžiamas.

Tad negalima vienareikšmiškai teigti, kad vyskupas R. Krikščiūnas kolaboravo su to meto valdžia?

„Kronika“ rašo, kad kolaboravo. Jis juk turėjo diplomatiškai elgtis su valdžia. Pavyzdžiui, studijuoti į užsienį išvyko. Tačiau tuo metu nebuvo galima net dovanų savo nuožiūra nuvežti. Saugumo ataskaitoje religinių reikalų įgaliotiniui jis dėkoja, kad leido gintaro gabaliuką Berlyno vyskupui nugabenti, paskui smulkią ataskaitą pateikia apie savo veiklą Romoje. Šitai „Kronika“ laiko kolaboravimu.

Visi tuo metu buvo kontroliuojami. Tą žinodamas, Vatikanas nė vieno neskyrė pilnateisiu vyskupu, o tik vyskupijų administratoriais, kad apsaugotų Bažnyčią.

Kaip tarybiniais metais buvo parenkami vyskupai?

Tai labai sudėtingas dalykas. Kažkas Lietuvoje turėdavo rekomenduoti. Tie, kas rekomendavo vyskupą Romuladą Krikščiūną, dabar jau visi mirę. Vatikanas tikriausiai taip pat to neviešintų. Mes to jau nesužinosime.

Manau, kad vyskupo nebuvo įmanoma paskirti nesuderinus su valdžia. Juk, man regis, vyskupas V. Sladkevičius, kuris gavo šventimus slapta, pareigose neliko nė metus laiko. Slapta įšventinti kunigai negaudavo leidimo gyventi, nebūdavo priregistruojami. Taip ir važinėdavo visą laiką, slapta išpažinčių klausydavo. Aš pats priimdavau pas save kun. P. Našlėną. Ir dabartinis vyskupas J. Boruta buvo slapta įšventintas.

Kalbėjosi Saulena Žiugždaitė

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.