Filosofai sako, kad vienintelis tikros asmeninės laimės šaltinis yra meilė, kylanti iš santykio su kitu asmeniu. Didžiąją savo gyvenimo dalį mes praleidžiame dirbdami su kitais žmonėmis. Ar galime tad tuo metu mes būti laimingi, t. y. ar meilė/laimė ir darbas yra suderinama?

„Banalūs“ sunkmečio rūpesčiai

Neseniai vienas pažįstamas papasakojo šiems sunkmečio laikams banalią istoriją. Įmonėje, kurioje jis dirba, teko ir vėl mažinti atlyginimus. Jį apniko rūpestis: dabar savanoriškai susimažinsiu atlyginimą, o netrukus gal teks mane atleisti?

Kadangi jau seniai dirbu šioje įmonėje, tai po atlyginimo sumažinimo įmonė sutaupys nemažą sumą išeitinei kompensacijai, o aš tai prarasiu. Todėl aš galiu sutikti, kad atlyginimas būtų mažinamas, tik prašau man užtikrinti, jog dėl to man nesumažės išeitinė kompensacija, jeigu vėliau būčiau atleistas.

Įmonės vadovas žodžiu patvirtino mano bičiuliui, kad sutinka išlaikyti esamas socialines garantijas, tačiau, kai reikėjo pasirašyti darbo sutarties pakeitimą su papildomu prierašu dėl išeitinės kompensacijos skaičiavimo, kilo kažkokių formalių kliūčių įrašyti šią sąlygą.

Vadovas pradėjo raminti mano bičiulį: „Tai negi netiki mano žodžiu, argi aš kada nors neištesėjau savo pažado?“

Tuo tarpu bičiulis tyliai sau svarstė: „Taip, tu visada laikeisi savo žodžio, galbūt mūsų santykius net galima būtų pavadinti draugyste, tačiau ar aš galiu būti tikras, kad visada taip bus; gal tave patį rytoj atleis iš darbo, tai kas tada man įvykdys tavo pažadą; o gal tu susirgsi ar pakliūsi į nelaimingą atsitikimą ir žūsi; o gal atsitiks taip, kad tiesiog nebus lėšų mokėti išeitinėms kompensacijoms, ir įmonės akcininkai pareikalaus, jog tu mokėtum atleidžiamiems darbuotojams tik tiek, kiek jiems formaliai priklauso pagal galiojančias darbo sutartis, kitaip pats būsi atleistas, tai negi rizikuosi pats vien dėl to, kad tesėtum šį pažadą man; jeigu tu esi toks sąžiningas ir teisingas man, tai kodėl mane vargini, versdamas rizikuoti, kad tavo pažadas gali būti neišpildytas, nors raštiškas patvirtinimas tau juk neturėtų sukelti didelių nepatogumų; negi nesupranti, jog aš rizikuoju ne vien savo asmenine, bet ir savo šeimos gerove; galų gale jeigu tu iš tiesų toks sąžiningas ir garbingas, negi negalėjai pagalvoti ir pats pasiūlyti, kaip padidinti tavo pažado įvykdymo garantijas, užuot vertęs dabar mane išpažinti tikėjimą tavo nuoširdumu ir garbe?"

Bičiulis man sakė, kad labai norėjosi visa tai išsakyti garsiai, tačiau jis susilaikė ir nutylėjo: kas žino, kaip reaguos viršininkas; gal tai jam labai nepatiks, nes bus užkabintos jo slaptos, neįsisąmonintos baimės? Taip liko daug neišsakytų žodžių, ir jų našta prisidėjo prie kitų sunkumų, kurių ir taip apstu kiekvienoje įmonėje šiais laikais.

Jaučiame, kad tokie žodžiai – kaip nuoširdumas, garbė, draugystė, o gal net ir meilė – kažką reiškia mūsų santykiuose su bendradarbiais, nors kiekvienos įmonės pagrindinis tikslas tiesiog „daryti pinigus“.

Ar tikrai taip yra? Ar galime sąmoningai suvokti šių žodžių veikimo ribas, kai formuojami santykiai tarp bendradarbių? Turbūt daugelis girdėjo patarimą, kad „jeigu nenori prarasti draugo, tai neturėk su juo dalykinių santykių". Ar tikrai pasirinkimo tarp draugystės ir dalykinių santykių dilema yra neišsprendžiama? Tokie klausimai retai aptariami garsiai, bet greičiausiai rūpi daugeliui.

Įmonė – asmeninio ir bendrojo gėrio derinimo bei kovos laukas

Įmonės kuriamos tam, kad skirtingų gebėjimų ir talentų turintys žmonės kartu galėtų padaryti daugiau ir geriau, negu kiekvienas žmogus atskirai. Kai įmonės tikslai nedideli, dažnai susiburia vienos šeimos nariai. Kai tikslams ir vizijoms įgyvendinti reikia daugiau darbuotojų, įmonėje pradeda dirbti iki tol visiškai nepažįstami žmonės, steigiami įmonės padaliniai kitose valstybėse, žemynuose, ir bendradarbiais tampa labai skirtingi žmonės.

Kol įmonėje tėra vienas darbuotojas, jo asmeninis gėris – tai, kas padėtų žmogų padaryti laimingą – visiškai sutampa su tuo, kas gerai jo įmonei.

Žinoma, ne visada tai, kas įsivaizduojama kaip asmeninis gėris, toks iš tiesų ir yra. Jeigu absoliučiu asmeniniu gėriu laikoma – kuo greičiau uždirbti milijoną, o tokiam gėriui pasiekti reikia nužudyti arba apvogti kitą žmogų, tada toks įsivaizduojamas asmeninis „gėris" greitai nuvils. Visgi vieno žmogaus įmonės atveju tik jis pats sprendžia, klysta, klumpa ir keliasi, ieškodamas savo asmeninio gėrio.

Tuo tarpu kai įmonėje yra bent keletas darbuotojų, kurie, būdami laisvos, nepakartojamos ir unikalios asmenybės, turi savo unikalų ir vienintelį asmeninį gėrį, atsiranda įtampa tarp atskirų darbuotojų asmeninio gėrio ir vadinamojo bendrojo gėrio, kuris atspindi tai, kas yra tinkamiausia įmonės kaip visumos klestėjimui.

Kad ir koks būtų kilnus ir nuostabus komercinės įmonės bendrasis gėris, tačiau atskiram darbuotojui jo asmeninis gėris visada bus vertingesnis ir svarbesnis.

Šiame konflikte bendrajam gėriui visada atstovauja koks nors kitas konkretus įmonės darbuotojas ar jos akcininkas, kurio asmeninis gėris tuo metu geriausiai atitiks įmonės bendrąjį gėrį, nors vėlgi tas asmuo gali klysti ir pasirinkti ne tai, kas yra geriausia įmonei ir jam.

Taip kiekviena įmonė daugiau ar mažiau persmelkiama nuolatinės darbuotojų tarpusavio konkurencijos dėl įdomesnio darbo, didesnio užmokesčio, pripažinimo ir galiausiai išlikimo, kai tenka ką nors atleisti.

Kita vertus, įmonės jėga ir stiprybė yra jos darbuotojų bendradarbiavimas ir asmeninė kiekvieno darbuotojo motyvacija kuo geriau realizuoti savo gebėjimus dėl įmonės tikslų. Tuomet kaip galima būtų išspręsti arba bent sumažinti konfliktą tarp asmeninio atskirų darbuotojų ir bendrojo visos įmonės gėrio?

Organizacijų vystymo konsultantų receptas paprastas: darykite taip, kad kuo didesnės darbuotojų dalies asmeninis gėris kuo geriau sutaptų su įmonės bendruoju gėriu, tada įmonė sėkmingai dirbs. Praktinių patarimų pavyzdžiai gali būti kad ir tokie:

ü atskleiskite kiekvieno darbuotojo talentus ir aistras (pašaukimą) ir duokite jiems daryti tai, kas geriausiai atitinka šį pašaukimą, objektyviai įvertinkite kiekvieno darbuotojo gebėjimus ir indėlį,

ü nuolat tobulinkite motyvacijos sistemą, kad ji darbuotojus skatintų kuo entuziastingiau siekti įmonės tikslų,

ü stiprinkite tokias vertybes kaip pasitikėjimas, pagarba, pasiaukojimas, užuojauta, atidumas, rūpinimasis darbuotojų sunkumais. Tokios vertybės mažins vidines įtampas, klaidų tikimybę, skatins dalytis informacija,

ü nuolat atnaujinkite įmonės ateities viziją ir tikslus, kad jie įkvėptų darbuotojus būti lojalius įmonei.

Visi šie patarimai kalba pirmiausia apie vertybes, kurių reikia įmonės darbuotojų tarpusavio santykiuose ir darbuotojų santykiuose su įmonės savininkais bei užsakovais. O gal čia paminėtos vertybės yra nuoroda į tokį fundamentalų dalyką kaip meilė?

Filosofinis požiūris: įmonė – asmenų bendradarbiavimo meilėje vieta?

Šiuo metu labai populiarus žodis draugas/-ė. Susipažinome su kitu žmogumi ir jau turime naują draugą? Užsiregistravome Facebook'e, ir štai turime iš karto porą šimtų draugų?

Tik ar turime tarp jų bent vieną, su kuriuo palaikome santykius visiškai be jokio išskaičiavimo gauti materialinės naudos, paties įvairiausio jausminio pasitenkinimo ar malonumų. Šv. Tomas Akvinietis turbūt pirmasis pavartojo terminą „draugystės meilė“ – tai yra draugystė tarp dviejų asmenų, nesiekiant jokios naudos iš kito asmens, kuri dėl to tampa tikra ir asmeniška. Tokia draugystė kartu tampa tobula meile.

Žodis „meilė“ mums dažnai asocijuojasi su jausmingumu paremtu santykiu, kai kitas asmuo tampa patrauklus ir geidžiamas staiga ir visiškai to nesitikint. Tada jaučiame išorinį mums primestą troškimą, kurio negalime laisvai atsisakyti arba vėl prisišaukti.

Draugystės meilė arba tobula meilė yra peržengusi jausminę meilę, nes yra paremta laisvu abiejų asmenų pasirinkimu palaikyti tarpusavio ryšį. Draugystė meilės terminas atitinka graikų kalbos žodį „philia“.

Apie draugystės meilę šiais laikais vėl labai įtaigiai prabilo Marie-Dominigue Philippe, filosofas, teologas ir mistikas, Šv. Jono kongregacijos steigėjas.

Tokios draugystės pagrindas yra suvokimas, jog mano draugas yra mano gėris – tai yra jis visada trokš elgtis taip, kad šis elgesys atitiktų man svarbiausią mano asmeninį gėrį. Vartoju žodžius „trokš elgtis“, bet ne žodį „elgsis“, nes visiškai aišku, kad, būdami riboti, turėdami savo asmeninį gėrį, kuris skiriasi nuo draugo gėrio, ne visada galėsime taip elgtis.

Tada žinoma kyla klausimas: ar draugystės meilė gali egzistuoti ir kartu būti tobula meile? Reikia nepamiršti, kad kiekvieno iš mūsų elgesys pasąmonės lygmeniu gali būti sąlygojamas mūsų sielos žaizdų, neurozių, silpnybių, kas irgi bus rimta kliūtis draugystės meilės santykiui. Tačiau jeigu mes negalime iki galo tobulai trokšti kitam asmeninio gėrio gal bent galime trokšti, kad mūsų troškimas būtų tobulas?

O gal verta ieškoti draugystės meilės nors ir dėl kelių greitai praeinančių akimirkų, kai jaučiame, jog santykis yra tobulas?

Ar per tokias akimirkas giliai širdyje įsirėžusi patirtis vėliau netampa mums kertiniu akmeniu atsiremti, kai užgriūva gyvenimo negandos, nes širdies gilumoje rusena viltis, jog gal kada nors vėl pavyks išgyventi tobulo santykio džiaugsmą? Tokius pasvarstymus apie tai, kas mums yra iš tiesų vertinga ir gera, T. Philippe savo filosofinėse studijose suformuluoja labai aiškiai – vienintelis tikros laimės šaltinis yra asmeninis meilės santykis. Kuo šis santykis tobulesnis, tuo didesnis laimės pojūtis.

Bendruomenės filosofijoje (komercinės įmonės priskiriamos kaip viena iš bendruomenės formų) t. Philippe kalba apie abipusę asmeninę meilę, kuri kyla iš pasitikėjimo, būtino bendradarbiauti.

Bendradarbiaujantys asmenys dėl atsiradusio meilės santykio rūpinasi ne vien vienas kito gėriu, bet ir gėriu trečiajam asmeniui, tam, kuriam yra skirtas įmonės veiklos rezultatas, – užsakovui ir įmonės savininkui.

Šį gėrį galime pavadinti bendruoju įmonės gėriu. Tačiau, kaip minėta, t. Phillipe pabrėžia, kad asmeninė žmogaus laimė yra asmeniška, ji negali rastis iš bendrojo gėrio. Pastarasis gali sudaryti sąlygas laimei, tačiau negali jos suteikti tiesiogiai, negali būti jos tiesioginis šaltinis. Asmuo tikrąją savo laimę tegali surasti meilės santykyje su kitu asmeniu.

Taigi, be draugystės meilės, bendradarbiavimas su kitais tėra priemonė patenkinti materialinius poreikius. Pastarųjų ignoruoti irgi negalime, nes materialinė stoka dažnai tampa kliūtimi pasijusti laimingam. Tačiau, apsiribodami tik jais, jaučiame, kad negauname sau to, kas svarbiausia – asmeninės laimės. Kartu galime paklausti: ar gali nelaimingas žmogus dirbti veiksmingai ir kūrybiškai šiuolaikinėje įmonėje.

Vergovinėje epochoje rezultatą buvo galima pasiekti ir ignoruojant darbuotojų laimės poreikį. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jau viskas kitaip. Taip atsirado jau minėti organizacijų konsultantų pasiūlymai, skirti įmonių veiksmingumui gerinti, kurie tiesiogiai to neįvardydami kalba apie priemones darbuotojų laimės jausmui sukurti. Tačiau pažvelgus dar giliau, visos šios priemonės skatina vienokį ar kitokį meilės santykį tarp bendradarbių.

Taigi peršasi išvada, kad draugystės meilė – viena iš kilniausių meilės rūšių – yra ne tik suderinama su darbu komercinėje įmonėje, bet netgi yra būtina tam, kad įmonė dirbtų veiksmingai ir būtų naudinga visuomenei. Draugystės meilės stoka arba jos ribotumas ir yra pagrindinė įmonės vidinių ir išorinių problemų priežastis.

Kartu meilės santykis nuolat yra išbandomas reikalavimu kurti kuo didesnį bendrąjį gėrį, be kurio yra neįmanomas organizacijos egzistavimas ir atskirų darbuotojų būtinų materialinių poreikių patenkinimas.

Draugas ir bendradarbis: kaip tai sutaikyti?

Tarkim, nutariau pakviesti savo gerą draugą, kurį žinau esantį labai gerą specialistą, dirbti į savo vadovaujamą padalinį. Tačiau po kiek laiko paaiškėja, kad mano draugas netinkamai atliko savo pareigas arba dar blogiau – dėl kokių nors aplinkybių turi būti netgi atleistas iš darbo. Ką gi daryti?

Jeigu atleisiu, galiu netekti draugo, tai apie kokią draugystės meilę galime kalbėti; jeigu neatleisiu – tai dėl to gali tekti atleisti gal ne vieną, o jau kelis kitus darbuotojus, kils vidinių įtampų tarp darbuotojų, kiti darbuotojai praras motyvaciją, nes vadovas elgiasi neatsižvelgdamas į bendrąjį įmonės gėrį ir taip yra ignoruojamas daugumos darbuotojų gėris.

Taigi norisi išvengti tokių dilemų ir tada galvoji: „Nors ir geras jis specialistas, bet kas ten žino, kaip viskas klostysis, geriau priimsiu tą kitą, kurio nepažįstu, tai viskas bus paprasčiau.“ Greičiausiai panašiai galvojame ir bendraudami su savo bendradarbiu: „Atrodo, jis puikus žmogus, galėtume artimiau susipažinti, pasidalyti savo rūpesčiais, gal atrastume daug ko bendro; tačiau jeigu teks su juo rytoj konkuruoti, tarkim, dėl to, kuriam bus paskirtas naujas projektas, tai kaip bus tada su mūsų draugyste?"

O visgi jeigu pabandžius surizikuoti ir tarti sau: „Kiek gi aš galiu kankintis šitoje intrigų, melo, konkurencijos atmosferoje; gal verta surizikuoti ir pabandyti užmegzti nuoširdžią draugystę bent su keletu kolegų; juk taip trūksta sunkią minutę gero žodžio, nuoširdaus palaikymo, supratimo; gal turėdamas artimesnius, atviresnius santykius geriau jausiuosi ir galėsiu daugiau nuveikti?"

Bet kaip tada gali derėti draugystės meilė su asmeninio draugo gėrio, nors ir daliniu paaukojimu dėl bendrojo įmonės gėrio?

Manau, kad svarbiausia sąlyga – atvirumas ir aiškumas. Taip, mes trokštame būti draugais, nesiekdami iš to asmeninės naudos, tačiau labai aiškiai turime vienas kitam pasakyti:

ü Kada mūsų sprendimai vienas kito atžvilgiu gali neatitikti asmeninio mūsų draugo gėrio, dėl to, kad kaip darbuotojai esame susaistyti įsipareigojimo siekti bendrojo įmonės gėrio?

ü Kada mano ir draugo asmeniniai interesai gali prieštarauti vienas kitam, kaip tada mes turėtume elgtis, kad sprendimas atitiktų įmonės bendrąjį gėrį ir mažiausiai prieštarautų mūsų asmeniniam gėriui?

ü Kad mes vienas kitą galime skaudinti to nesuvokdami dėl savo vidinių žaizdų ir netgi gali būti taip, jog ir suprasdami, kodėl kitas mus skaudina, negalime jam to atskleisti ne vien dėl to, kad jis to dar negalės suprasti, bet netgi ir dėl to, jog jis negalės priimti visos tiesos apie save – vienas mistikas pasakė, kad Dievas mums atskleidžia, kas mes esame iš tiesų tik tiek, kiek mes gebame pakelti tuo momentu.

ü Kad mes vienas kitam sakysime visą tiesą apie tai, kaip jaučiamės, jeigu kuris nors iš mūsų elgsis nederamai.

ü Kad mes vienas kitam sakysime apie savo klaidas, dėl kurių gali nukentėti kitas, ir lygiai taip pat nuoširdžiai pripažinsime kito pasiekimus, indėlį į įmonės bendrąjį gėrį. Kai yra žaidžiamos, tarkim, futbolo rungtynės, treneris labai gerai mato ir gali įvertinti, kiek kuris žaidėjas klydo ir kiek prisidėjo prie pergalės. Įmonės viduje viskas gali būti daug sudėtingiau.

Jeigu vadovo nuomonę galima lengvai paveikti įvairiais psichologiniais triukais, ir vadovas nenori ar negali objektyviai įvertinti kiekvieno darbuotojo indėlio, atsiranda didelė pagunda priskirti sau kitų pasiekimus ar suversti savo klaidas niekuo dėtiems kolegoms. Dar lengviau tai daryti, kai įmonės darbuotojai yra įvairiose šalyse ir nuomonei įtaką daro nesąmoningas tautinis solidarumas ar antipatijos.

Kita sąlyga – tai jau minėtas santykis be išskaičiavimo. Rodos, vieną kartą dėl to apsisprendus vėliau problemų neturėtų būti. Tačiau nepamirškime, kad viskas keičiasi. Gal šiuo metu nuo tavo draugo sprendimo priklauso tik nedidelio priedo prie tavo atlyginimo arba įdomesnio projekto skyrimas? Tačiau rytoj gal jo sprendimas lems, ar tu padarysi svaiginamą karjerą, ar ne – ar tada irgi sugebėsi bendrauti su juo nieko nesitikėdamas sau asmeniškai?

Todėl kai tik keičiasi aplinkybės, visada verta apie tai kalbėti su savo draugu. Jeigu dėl suprantamo žmogiško silpnumo mes širdies gilumoje jaučiame, kad nepakanka jėgų perlipti per tas naujas aplinkybes, gal tada tiesiog verta apie tai pasakyti ir tada sąmoningai kartu su draugu nutariama bent kuriam laikui atsitraukti toliau vienas nuo kito?

Trečia labai svarbi sąlyga – tai užsiimti tuo, kas tikrai patinka. Tai yra atrasti savo asmeninį pašaukimą – tau skirtą gyvenimo kelią. Kartais yra painiojama: darymas to, kas patinka, ir pareigos. Tarkim, jeigu esi įmonės padalinio vadovas, vadybininkas, ar tikrai tau turi patikti viskas, ką turi daryti eidamas šias pareigas? Gal tau labiausiai patinka ieškoti naujų verslo idėjų ir užsakovų, bet visiškai nepatinka kiekvieną dieną kontroliuoti savo pavaldinių darbo?

Jeigu taip, tai būk ir toliau vadovu, tik susirask sau pavaduotoją, kuriam patiktų daryti tai, kas tau nelimpa, o jam tai gali visiškai atitikti jo pašaukimą. Manau, kad tik darymas to, kas patinka, suteikia pakankamą vidinės energijos kiekį judėti pirmyn. Kartu toks jausmas mažina asmeninį nesaugumą – galbūt vieną iš pagrindinių kliūčių atvirumui ir nuoširdumui bendraujant, nes atsiranda įsitikinimas, kad jeigu ir prarasiu darbą vienoje įmonėje, tai vis tiek surasiu būdų, kaip daryti vėl tai, kas patinka kitur.

Visų paminėtų sąlygų tobulai niekas negali įvykdyti. Tačiau, kaip jau minėjau, bent troškimas jas vykdyti jau bus prielaida tegu ir netobulos, bet vis tiek draugystės meilės santykiui.

Taip pat yra labai svarbu turėti viltį, kad tai, kas netobula santykiuose su bendradarbiais, visada gali keistis į gerąją pusę. Mintis, kad pasitikėjimas ar pagarba santykiuose su bendradarbiu niekada neperžengs kažkokios žmogiškos patirties nubrėžtos ribos, yra tarsi vilties, įkvepiančios judėti į priekį, nužudymas. Ar nekyla tada mintis: ak gaila, kad tik tiek tepavyko mums kartu nukeliauti; ką gi būkime toliau šalia vienas kito, tačiau aš turiu susirasti naują viltį, kuri vėl uždegs mano širdį.

Yra ir kita tokių santykių medalio pusė. Aukštai pakelta vertybių kartelė mus padaro labai atvirus ir pažeidžiamus. Praeities žaizdos gali tiesiog neleisti mums peržengti tam tikros ribos santykiuose su kitu žmogumi, netgi jeigu ir nežinome kokių nors aplinkybių, liudijančių, jog rytoj galime būti išduoti ir vėl sužeisti. Tačiau giluminis mūsų troškimas vis aukščiau kelti vertybių kartelę niekur nedingsta.

Manau, jog šis troškimas, kad ir kaip giliai paslėptas, išlieka net ir didžiausio nusikaltėlio širdyje iki paskutinės gyvenimo minutės. Taigi, nubrėždami galutinę ribą santykiuose su bendradarbiu, patys savo valios pastangomis priimame sprendimus, kurie neatitinka mūsų esminių giluminių troškimų. Ar toks vidinis prieštaravimas ir nėra jausmo „aš nelaimingas“, dvasinių neurozių, depresijos, asmenybės suskilimo viena iš pagrindinių priežasčių?

Vadovas – draugas: gal dar viena utopija?

Ar galima galvoti apie tokius santykius tarp vadovo ir pavaldinio? Kodėl ne? Kadangi pavaldinys yra labai priklausomas nuo savo vadovo, tikros draugystės santykiai patiria dar didesnių išbandymų. Juk nelengva būti atviram su savo vadovu kalbant apie savo problemas ir silpnas vietas, nes žinai, kad dėl to tu, o ne tavo kolega gali būti pirmiausia atleistas iš darbo, kai ateis sunkūs laikai.

Todėl draugystės meilės santykiui sukurti šiuo atveju pirmiausia vadovas turi dėti labai daug pastangų, pats parodydamas nuoširdaus, atviro ir bendravimo be išskaičiavimo pavyzdžius.

 Kita vertus, jeigu nebus bandoma bent iš dalies palaikyti tokius santykius, tai aukščiausi įmonės vadovai, nuo kurių daugiausia priklauso visos įmonės bendrasis ir atskirų darbuotojų asmeninis gėris, liks vieniši ir izoliuoti, turintys labai menką supratimą apie tai, kas vyksta įmonės darbuotojų širdyse, ir svarbiausia – negaunantys tos papildomos įkvepiančios energijos, kuri užgimsta draugystės meilės santykyje.

Grįžkime prie mano bičiulio istorijos apie jo atlyginimo mažinimą. Argi ne iš vadovo kylanti draugystės meilės nuostata jo vadovaujamos įmonės darbuotojų atžvilgiu būtų ta stebuklinga priemonė, leidusi vadovui pagalvoti, kaip, mažinant atlyginimą, sukurti kuo mažiau papildomų rūpesčių darbuotojams.

Tada ta energija, kurios nereikėtų naudoti papildomų naštų tampymui, bei papildoma energija, kuri atsirastų dėl pojūčio, kad įmonės vadovas tikrai supranta savo darbuotojų interesus – jų asmeninį gėrį – galėtų būti skirta taisyti įmonės finansinę padėtį. Kitu atveju turime uždarą spiralę žemyn: mažiau energijos tiesioginiam darbui – blogėjanti įmonės padėtis – dar daugiau energijos tenka naudoti dėl išaugusiu vidinių įtampų ir t. t.

Negailestinga realybė...

Viskas atrodo puiku. Tačiau ką daryti, kai į draugystės meilės nuostatą tavo kolega atsako melu, manipuliacija, savanaudiškumu? Labai tikėtina, kad mūsų atviras ir nuoširdus elgesys su tokiu žmogumi bus labai greitai panaudotas prieš mus pačius. Ar tada mes turime atsisakyti šios nuostatos ir pradėti žaisti pagal pasiūlytas naujas taisykles? Kita vertus, ar visada tikrai žinome kito žmogaus elgesio motyvus?

Gal jis turi tokią patirtį, kad kitokių tarpusavio santykių net negali įsivaizduoti? Jeigu, kaip jau minėjau, idealaus santykio su kitu giluminį troškimą turi kiekvienas žmogus, tai gal ilgesnį laiką rodant šiam bendradarbiui kad ir nedidelių ženklų, nurodančių į mūsų troškimą formuoti kitokius santykius, vieną dieną viskas gali pradėti keistis?

Manau, kad visa ko pradžia yra aiškiose vertybinėse nuostatose, tarp kurių turbūt pagrindinė yra pagarba kitam kaip asmeniui ir reikalavimas, kad tokia pati pagarba būtų išlaikyta ir Jūsų atžvilgiu. Taigi nieko daug neišradinėdami vėl grįžtame prie tų vertybių, kurias siūlo diegti organizacijų konsultantai. Kad ir kokie būtų pragmatiški ir laukiniai vidaus santykiai įmonėje, šiais laikais jau tampa gero tono ženklu bent išorėje formuoti draugiškos ir socialiai atsakingos įmonės įvaizdį.

Teko matyti vieno prekybos tinklo reklamą apie tai, kad jų parduodamą pieną duoda „laimingos“ karvės. Tuo tarpu anksčiau į viešąją erdvę prasprūdo informacija apie tai, kokiais drastiškais, nepagarbiais darbuotojams metodais tame tinkle yra taupomos išlaidos atlyginimams. Suprantama, jog, nesutvarkius vertybių įmonės viduje, reklamuoti „laimingas“ karves yra paprasčiausia melagystė ir dviveidiškumas.

Tačiau tokie pavyzdžiai kalba apie tai, kad ir didžiausi „blogiukai“ širdies gilumoje, dažnai to net nesuvokdami, svajoja apie kitokius santykius su aplinkiniais ir įmonės viduje. Žinoma, jog tvirtai ir bekompromisiškai reikalaujant pagarbos vertybių, netiesiogiai vis priminsime savo bendradarbiams apie jų pačių tokios vertybės stoką.

Kadangi savo trūkumus priimti ir išgyventi yra labai sunku, tai vieną dieną gali būti nutarta atsikratyti tokio vadovų trūkumų „pranašo“, ir jūs galite būti atleistas dažnai nesąmoningai prisidengiant kokiu nors visai su tikrąja atleidimo priežastimi nesusijusiu pretekstu. Vėlgi visada galima aiškiai parodyti savo nuostatą dėl pagarbos jums pačiam, tačiau nėra būtina iš karto stengtis „išgydyti“ kitus.

Taip pat reikia prisiminti, kad tikra draugystės meilė atsiranda, kai ji būna abipusė. Tol kol tik viena pusė to trokšta, neišvengiama, jog santykiuose bus nutylėjimų, atsitraukimų. Tačiau visada svarbu, kad kitas jaustų jūsų tvirtą nuostatą, nepaisant visko, kas įvyko praeityje, vieną dieną užmegzti draugystės meilės santykį. Taip jūsų širdyje esanti kibirkštėlė gali vieną dieną sušildyti ir įplieksti liepsną ir kitoje širdyje.

Draugystės meilė santykiuose su užsakovu

Ar galime tikėtis draugystės meilės santykiuose su išoriniais verslo partneriais, užsakovais. Čia atrodo viskas labai aišku ir paprasta: jeigu aš gausiu ar išleisiu mažiau pinigų, tai ir bus man naudingiausia. Tuo tarpu kitos pusės interesai visiškai priešingi.

Labai dažnai netgi vienam akcininkui priklausančioje įmonių grupėje tarpusavio verslo santykiai gali tapti žiauresni negu su išoriniais partneriais. Tada praranda bet kokią prasmę įmonių plėtra, jų globalizacija. Tačiau, nepaisant šio atrodo neįveikiamo prieštaravimo, manau, jog draugystės meilė, nors ir netobula, egzistuoja ir tokiuose santykiuose. Priešingu atveju kiekvienas santykis su užsakovu tampa kančia, nes mums toks santykis visiškai neduoda laimės jausmo. Tada kyla natūralus klausimas: ar tikrai mums yra svarbūs užsakovai, kurie daro mus nelaimingus?

Ar tikrai suvokiame meilės vertę ir didingumą?

Apie meilę galima kalbėti labai daug, tačiau visi žodžiai yra beprasmiški, jeigu mes juos priimame tik protu, o širdis lieka nepaliesta. Todėl pabaigai norėčiau priminti žodžius, kurie gaivina daugelį jau beveik 2000 metų: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia" (1 Kor 13, 4–8)

Padėka. Dėkoju Šv. Jono kongregacijos broliui Pranciškui Ksaverui už patarimus ir pagalbą rengiant šį straipsnį.