Neseniai pasirodė iliustruota „Katalikų pasaulio leidinių“ knyga „Bičiulystė su Jėzumi“, kurioje pateikiami vaikų, priėmusių Pirmąją Komuniją klausimai popiežiui Benediktui XVI. Siūlome jos ištrauką.

Vie­ną sau­lė­tą po­pie­tę bū­rys vai­kų nu­vy­ko į Ro­mą ap­lan­ky­ti po­pie­žiaus Be­ne­dik­to XVI.

Su­si­rin­ko šim­tai su sa­vo ma­mo­mis, tė­čiais, se­se­ri­mis, bro­liais ir se­ne­liais.

Jie va­žia­vo au­to­bu­sais ir met­ro. Ėjo siau­ro­mis, ving­rio­mis Ro­mos gat­ve­lė­mis į Va­ti­ka­ną, ku­ria­me gy­ve­na Šven­ta­sis Tė­vas. Kal­bė­da­mie­si, juok­da­mie­si ir dai­nuo­da­mi jie su­si­rin­ko aikš­tė­je prie­šais Šv. Pet­ro ba­zi­li­ką.

Bū­tent šio­je aikš­tė­je, la­bai ar­ti tos vie­tos, ku­rio­je pir­ma­sis po­pie­žius šv. Pet­ras pa­au­ko­jo sa­vo gy­ve­ni­mą Jė­zui, vai­kai lau­kė. Šie­met jie vi­si pri­ėmė Pir­mą­ją Ko­­mu­ni­ją. To at­švęs­ti at­vy­ko pas Šven­­tą­jį Tė­vą, ku­ris da­bar se­ka šv. Pet­ro pė­do­mis.

Bu­vo pui­ki die­na! Kar­tu su vai­kais pra­leis­ti dieną po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI at­vy­ko ap­si­ren­gęs bal­tais dra­bu­žiais, ku­riuos dė­vi kas­dien. Jie kar­tu pa­si­mel­dė ir pa­gie­do­jo.

Be to, dar ir kal­bė­jo­si.

Vai­kai Šven­ta­jam Tė­vui už­da­vė klau­si­mų. Tei­ra­vo­si apie po­pie­žiaus Pir­mą­ją Ko­mu­ni­ją. No­rė­jo su­ži­no­ti dau­giau apie tai, kaip Jė­zus at­ei­na pas juos Ko­mu­ni­jo­je. Jiems rūpėjo sužinoti ir daugybę kitų dalykų.

Tai­gi ke­le­tas vai­kų at­si­sė­do su Šven­tuo­ju Tė­vu ir ėmė kal­bė­tis.

An­drė­ja ne­se­niai pri­ėmė Pir­mą­ją Ko­mu­ni­ją. Ka­dai­se po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI ir­gi bu­vo vai­kas, to­dėl An­drė­ja pa­klau­sė:

– Bran­gu­sis po­pie­žiau, ką pri­si­me­na­te iš sa­vo Pir­mo­sios Ko­mu­ni­jos die­nos?

– Tai bu­vo prieš daugelį metų, gra­žų 1936 me­tų kovo sek­ma­die­nį. Sau­lė­ta die­na, baž­ny­čia at­ro­dė nuo­sta­biai, skam­bė­jo mu­zi­ka... Pri­si­me­nu la­bai daug pui­kių da­ly­kų. Bu­vo­me apie 30 ber­niu­kų ir mer­gai­čių iš ma­žo ma­no kai­me­lio, ku­ria­me gy­ve­no ne dau­giau kaip 500 gy­ven­to­jų.

Pri­si­me­nu ir dar vie­ną da­ly­ką – pa­tį džiaugs­min­giau­sią ir nuo­sta­biau­sią... Su­pra­tau, kad Jė­zus įžen­gė į ma­no šir­dį. Jis iš tik­rų­jų ap­lan­kė ma­ne. O su Jė­zu­mi ir pats Die­vas bu­vo su ma­ni­mi. Su­vo­kiau, kad tai yra mei­lės do­va­na, tik­rai ver­ta dau­giau nei vi­si ki­ti da­ly­kai, ku­riuos tei­kia gy­ve­ni­mas.

Kaip ma­nai, ką tu pri­si­min­si iš sa­vo Pir­mo­sios Ko­mu­ni­jos die­nos?

Li­vi­ja paklausė:

– Šven­ta­sis Tė­ve­li, prieš pri­im­da­ma Pir­mą­ją Ko­mu­ni­ją aš at­li­kau iš­pa­žin­tį. Iš­pa­ži­nau nuo­dė­mes ir ki­to­mis pro­go­mis. No­rė­jau Jū­sų pa­klaus­ti: ar prieš pri­im­da­ma Ko­mu­ni­ją kas­kart tu­riu at­lik­ti iš­pa­žin­tį? Klau­siu, nes su­pran­tu, kad ma­no nuo­dė­mės vi­sa­da to­kios pat.

– Mū­sų nuo­dė­mės vi­sa­da to­kios pat. Bet juk nors kartą per sa­vai­tę va­lo­me sa­vo na­mus, kam­ba­rius, net jei nešva­ru­mai vi­sa­da to­kie pat. Tai pa­de­da mums gy­ven­ti šva­riai ir pra­dė­ti vis­ką iš nau­jo. Ki­taip ne­pa­ma­ty­tu­me, kaip kau­pia­si nešva­ru­mai.

Kažkas pa­našaus nu­tin­ka ir sie­lai. Pa­vyzdžiui, jei­gu aš nie­ka­da ne­atlikčiau iš­pa­žin­ties, ma­no sie­la bū­tų ap­leis­ta, ir ga­liau­siai vi­sa­da bū­čiau sa­vi­mi pa­ten­kin­tas. Ta­da ne­be­su­pras­čiau, kad tu­riu la­bai steng­tis pa­si­tai­sy­ti ir da­ry­ti pa­žan­gą.

Kaip jau­tie­si, kai po iš­pa­žin­ties ta­vo nuo­dė­mės yra at­leis­tos?

An­drė­ja pa­si­do­mė­jo:

– Ka­te­che­tas, ruošda­mas ma­ne Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai, sa­kė, kad Jė­zus yra Eu­cha­ris­ti­jo­je. Bet kaip tai ga­li bū­ti? Aš Jo ne­ma­tau!

Dailininkė Ann Kissane Engelhart

– Taip, mes Jo ne­ma­to­me, bet juk mes ne­ma­to­me dau­ge­lio da­ly­kų, ku­rie eg­zis­tuo­ja ir yra svar­būs... Tar­ki­me, ne­ma­to­me elek­tros sro­vės, bet ži­no­me, kad ji yra – ma­to­me vei­kian­tį mik­ro­fo­ną ir švie­sas. To­dėl, nors ir ne­ma­to­me la­bai svar­bių da­ly­kų, ku­rie pa­lai­ko gy­vy­bę ir pa­sau­lį, ma­to­me ir jau­čia­me, kaip jie vei­kia. Tai tin­ka ir elek­trai – elek­tros sro­vės ne­ma­to­me, bet ma­to­me švie­są.

Taip yra ir su Pri­si­kė­lu­siu Jė­zu­mi – sa­vo aki­mis Jo ne­ma­to­me, bet pa­ste­bi­me, kad ten, kur yra Jė­zus, žmo­nės kei­čia­si, tam­pa ge­res­ni...

Dėl to, nors ir ne­ma­to­me Vieš­pa­ties, pa­ste­bi­me, kaip Jis vei­kia, ir su­pran­ta­me, kad Jis yra. Ir, kaip mi­nė­jau, bū­tent ne­ma­to­mi da­ly­kai yra pa­tys gi­liau­si ir svar­biau­si. Tai­gi ei­ki­me pa­si­tik­ti šio ne­ma­to­mo, bet ga­lin­go Vieš­pa­ties, ku­ris pa­de­da mums gy­ven­ti ge­rai.

Ką sa­kai Jė­zui, kai pri­imi Jį Šven­to­jo­je Ko­mu­ni­jo­je?

Ju­li­ja teiravosi:

– Jū­sų Šven­te­ny­be, vi­si mums sa­ko, kad sek­ma­die­niais svar­bu da­ly­vau­ti Šven­to­sio­se Mi­šio­se. Mie­lai da­ly­vau­tu­me, bet tė­ve­liai daž­nai mū­sų ne­nu­ve­ža, nes sek­ma­die­niais jie mie­ga. Ma­no drau­go tė­vai dir­ba par­duo­tu­vė­je, o mū­sų šei­ma ne­re­tai vyks­ta į kai­mą ap­lan­ky­ti se­ne­lių. Ar ne­ga­lė­tu­mė­te jiems ką nors pa­sa­ky­ti, kad jie su­pras­tų, jog svar­bu kar­tu da­ly­vau­ti sek­ma­die­nio šv. Mišio­se?

– Ma­nau, kad taip. Ži­no­ma, di­džiai my­liu ir ger­biu ta­vo tė­ve­lius, jie tik­rai tu­ri daug dar­bo. Bet kaip ger­bian­ti ir my­lin­ti tė­ve­lius duk­ra tu jų ga­lė­tum pa­pra­šy­ti: „Bran­gi ma­my­te, bran­gus tė­ve­li, mums vi­siems, net ir jums, svar­bu su­si­tik­ti su Jė­zu­mi. Su­si­ti­ki­mas su Jė­zu­mi mus pra­tur­ti­na. Tai svar­bi mū­sų gy­ve­ni­mo da­lis. Ras­ki­me tru­pu­tį lai­ko sau ir ra­si­me iš­ei­tį.“

Ką ga­li pa­da­ry­ti, kad ta­vo šei­ma ga­lė­tų šv. Mišio­se džiaug­tis eu­cha­ris­ti­niu Jė­zu­mi?

Alek­san­dras už­da­vė klau­si­mą:

– Ko­kios nau­dos kas­die­ni­am gy­ve­ni­mui gau­na­me da­ly­vau­da­mi šven­to­sio­se Mi­šio­se ir pri­im­da­mi Ko­mu­ni­ją?“

– Tai su­tei­kia gy­ve­ni­mui gai­res. Gy­ve­na­me ap­sup­ti dau­gy­bės da­ly­kų. O žmo­nės, ku­rie ne­si­lan­ko baž­ny­čio­je, ne­ži­no, kad jiems trūks­ta bū­tent Jė­zaus. Ta­čiau jau­čia, kad jų gy­ve­ni­me kaž­ko trūks­ta. Jei­gu ma­no gy­ve­ni­me trūks­ta Die­vo, jei ma­no gy­ve­ni­me trūks­ta Jė­zaus, ta­da ja­me trūks­ta ir va­do­vo, ge­riau­sio drau­go, di­džiau­sio džiaugs­mo, stip­ry­bės, rei­ka­lin­gos, kad aug­čiau kaip žmo­gus, kad įveik­čiau sa­vo ydas ir bręs­čiau kaip žmo­giš­ko­ji bū­ty­bė.

Kaip tau kas­dien pa­de­da drau­gys­tė su Jė­zu­mi? (...)

Kai vai­kai ir Šven­ta­sis Tė­vas bai­gė kal­bė­tis, pra­si­dė­jo Eu­cha­ris­ti­jos ado­ra­ci­ja.

Ad­ria­nas pa­klausė:

– Šven­ta­sis Tė­ve, mums sa­kė, kad šian­dien bus ado­ruo­ja­ma Eu­cha­ris­ti­ja. Kas tai yra? Kaip tai da­ro­ma? Ar ne­ga­lė­tu­mė­te mums pa­aiš­kin­ti?“

– Ado­ruo­da­mas pripa­žįstu, kad Jė­zus yra ma­no Vieš­pats ir Jis man ro­do, ku­riuo ke­liu ei­ti. Tai man pa­de­da su­pras­ti, kad ge­rai gy­ven­siu tik ta­da, jei žino­siu ke­lią, ku­rį man ro­do Jė­zus, ir ei­siu ta­ku, ku­riuo Jis ma­ne ve­da...

Ado­ruo­ti reiš­kia sa­ky­ti: „Jė­zau, aš Tavo. Sek­siu Ta­ve sa­vo gy­ve­ni­me. Ne­no­riu nie­ka­da pra­ras­ti šios drau­gys­tės, šios vie­ny­bės su Ta­vi­mi.“ Dar ga­lė­čiau pri­dur­ti, kad ado­ra­ci­ja iš tik­ro yra ap­si­ka­bi­ni­mas su Jė­zu­mi, kai Jam sa­kau: „Aš Ta­vo, prašau nie­ka­da ma­nęs ne­ap­leis­ti.“

Jei­gu da­bar Eu­cha­ris­ti­jos ado­ra­ci­jo­je mels­tu­mei­si Jė­zui, už ką Jam pa­dė­ko­tum?

Iš knygos Amy Welborn, Ann Kissane Engelhart „Bičiulystė su Jėzumi“

Vertė Irma Milevičiūtė