Ilona Balsytė dar vaikystėje daug laiko praleisdavo scenoje: dainuodavo, grodavo, šokdavo. Dabar ji – trijų vaikų mama, „Keistuolių teatro“ aktorė ir vaikučių mokytoja. Apie antrus mokslo metus pradėsiančią savo muzikos mokyklėlę ji sako: „Žaidimu ir muzika aš vaikus mokau gyvenimo.“

Daug kam studijos – įsimintinas ir gražus gyvenimo etapas. O Jums?

Mes savo gyvenimuose turime keletą etapų ir, manau, kiekvienam žmogui visi šie laikotarpiai yra svarbūs. Taip ir studijų laikotarpis negali būti neypatingas, nes tai yra gyvenimo dalis, kuri niekada nepasikartos. Jei analizuoju, kuo jos įsimintinos, galiu pasakyti, kad lyginant su kitais, tuo metu besimokančiais studentais, mes negalėjome vadinti savo gyvenimo „studentišku“. Studentai galėdavo pasilinksminti, pasijausti laisvi. Mes, savo studijų metu su tamsa įėję į auditoriją, su tamsa ir išeidavome, nežinodami, kas apskritai vyko tą dieną. Būdavo, kad po 6-8 valandas dirbdavome mokomąjame teatre. Studijas atsimenu kaip sunkias, bet įdomias, labai koncentruotas ties žiniomis ir gyvenimo suvokimu. Mūsų studentiškas gyvenimas buvo neįprastas, nors kartu ir sunkus bei atsakingas.

Studijavote aktorystę. Kuo sužavėjo ši specialybė?

Aš nesirinkau aktorystės. Į atvirų durų dieną važiavau norėdama stoti į teisę, bet nuvažiavusi į universitetą supratau, kad teisės aš nesimokysiu. Labai nuliūdau supratusi, kad tai tikrai ne mano kelias.

Daug laiko buvau praleidusi scenoje: šokau, dainavau, grojau. Gyvenimas buvo scenoje. Bet norint būti šokėja, mano šokių patirties buvo per mažai, norint būti dainininke – su balsu turėjau problemų. Tad nusprendžiau studijuoti aktorystę. Nebuvo taip, kad aš pasirinkau aktorės profesiją, turbūt ji mane pasirinko.

Kokie geriausi atsiminimai iš studijų metų?

Buvo labai daug visko: žinių, pasaulio suvokimo, profesijos prasmės ieškojimo. Atradau daug dalykų, kurių nežinojau. Vaikystėje perskaitydavau po grožinės literatūros knygą per parą. Labai mėgau skaityti Ibseną. Dar būdama moksleivė perskaičiau visas jo dramas. Iš tikro domėjausi aktoryste, tik pati to nesuvokiau. Neįvertinau, kad noriu būti aktorė. Į tai ėjau, tik nesupratau. Atrodė, aktorius – kažkas ypatingo, o aš tai kas? Niekas. Iš tikro aktorius – toks, kaip ir visi. Tai, kuo domėjausi iki studijų, buvo viena, tai, kas man atsiskleidė studijų metais – kita. Psichologijos paskaitos, dailės istorija man buvo be galo įdomu. Aš nesigailiu, kad buvo tiek daug tų bemiegių naktų, daug skaitymo. Nesigailiu, nes tai praturtino mano gyvenimą.

Mano dukra šiemet yra pirmakursė ir džiaugiuosi, kad ji taip iš karto kibo į mokslus. Ir jai sakau, jog paskui neprisiversi (studijuoti – aut. past.) – tik dabar, kol jauna. Žmogus iš prigimties yra tinginys ir, jei bus galimybė, visada atidės. Vis dėlto manau, kad žingeidumas yra labai svarbi ir reikalinga žmogaus savybė.

Kokia buvo „Keistuolių teatro“ pradžia?

Pati idėja kilo pirmame kurse. Profesorė Irena Vaišytė, mūsų kurso vadovė, mums pasakė, jog galime įkurti teatrą. Tuo metu tai atrodė visiškai neįmanoma ir nerealu. Buvo tik valstybiniai teatrai, tik valstybė galėjo teatrą įkurti, bet ji tikėjosi, kad ministerija patvirtins projektą. Norėjo įkurti miniatiūrų teatrą Lietuvoje, koks tuo metu buvo Maskvoje. Ministerijai ji jau buvo pranešusi, kad kursim, tačiau santvarka griuvo, profesorės sveikata sušlubavo. Tad ji mums tartum „įdavė vėliavą“ įkurti teatrą ir mes ją nešėme. Po studijų praėjus 3-4 metams ir įkūrėme.

„Keistuolių teatras“ dažniausiai buvo ir yra siejamas su vaikais. Kaip kilo mintis vaidinti vaikams?

Iš tikrųjų nebuvo tokios įdėjos kurti vaikams. Tai išėjo natūraliai, savaime. Gyvenime daug dalykų mes turime padaryti. Tarsi angelai mus pastumia ir viskas įvyksta, kaip turi būti. Mane po baigimo pakvietė vietoje tetos Betos vesti laidą „Labankt, vaikučiai“ ir aš pasakiau, kad teta Beta buvo tokia stebuklinga vaikų laidų vedėja, jog aš niekada jai neprilygsiu. Pasakiau, kad tikrai viena to nesiimsiu. Taip mes trise: aš, Giniotis (Aidas Giniotis – aut. past.) ir Jačėnas (Sigutis Jačėnas – aut. past.) pradėjome kurti tas laideles. Vėliau nusprendėme įsteigti teatrą. Iš tų pasakėlių, kurias darėme, sukūrėme spektaklį. Pastatėme ir spektaklių suaugusiems. Bet mes nesivadinome „Keistuolių teatru“. Mes nenorėjome taip vadintis, tačiau laidelėje buvome „Keistuoliai“. Kur mes bevažiuotume, bevaidintume – buvome tokie populiarūs tarp vaikų, kad jie šaukdavo: „Keistuoliai“ atvažiavo.“

„Keistuolių teatras“ Jums yra…

Aš, kaip mama, turiu tris vaikus, tačiau sakau, kad turiu keturis. Tai dar vienas mano vaikas. Ir šio teatro gyvenimas kaip vaiko: kai jam buvo 5 metai – spektakliai vaikams. Kai teatrui buvo 10 metų – jautėsi moksleiviška branda. Kai teatrui buvo 15 – tai buvo paaugliškas teatras, ir pernai mes šventėme teatro 20-metį, teatras suaugo, tapo savarankiškas, jau teka savo vaga.

Prisidėjote prie naujos „Keistuolių teatro“ kartos ugdymo?

Taip, mokiau. Kai mokiau, šiek tiek prisidėjau, o ką jie paėmė iš manęs – nežinau. Dabar jie pakankamai savarankiški, suaugę. Jau nebepamokysi. Aš esu tos nuomonės, ir mokyklėlėje tą darau, kad mokytis galime tik patys iš savęs. Kad jie mokytųsi iš mūsų – jie turi patys, būdami saugę, savarankiški, stebėti, kaip kas yra, ir mokytis iš klaidų. Aišku, mes mokomės iš savo klaidų, bet yra labai išmintinga mokytis ir iš kitų.

Koks Jūsų vaidmuo jums buvo pats mieliausias?

Turbūt kiekvienas aktorius pasakys, kad jei imuosi kokio nors vaidmens, turiu jį pamilti. Vienas gali būti reikšmingesnis, kitas – aktorine prasme stipresnis, bet kiekvienas vaidmuo svarbus – tu jį susišildai, kad jis tau būtų brangus.

V.Morozovo nuotrauka

Aktorystė. Ką ji Jums davė?

Mūsų profesorė I.Vaišytė sakė: „Atsiminkite, kad aktorystė – tai ne profesija, tai gyvenimo būdas.“ Tai nėra darbas, į kurį tu atėjai, išėjai, uždarei duris ir viskas, tu jau kitas. Aktorystėje taip nėra. Aš einu gatve, stebiu reiškinius. Aš dirbu. Žmonės gyvenime daug vaidina, aktoriai – nevaidina. Tu gyvenime negali vaidinti, nes dirbi savo darbą visą laiką. Ką man davė? Davė gyvenimą, nes kitaip turėčiau kitokį gyvenimą, būčiau kitos profesijos žmogus. Dar vienas dalykas, ką tikrai galima pasakyti, ką duoda aktorystė: aktoriai – mažiausiai kompleksuoti iš visų žmonių.

Neseniai pradėjote mokyti vaikučius muzikos. Ar tai reiškia, kad Jus mažiau matysime teatro scenoje?

Aktorystė yra visam gyvenimui. Galima turėti daugiau vaidmenų, mažiau vaidmenų, tačiau ir mokyklėlės, kurią turiu, pamokų principas yra aktorinis. Savo pamokose aš darau tą patį, ką darydavome pirmuose spektakliuose su „Keistuoliais“. Iš tiesų tai yra „žaidimas“. Mūsų spektakliai „Keistuolių teatre“ tuo ir išsiskyrė, nes mes nevaidinome, o žaidėme. Dabar tą patį aš darau su vaikais.

Truputį plačiau papasakokite apie mokyklėlę. Kuo ji ypatinga?

Ji ypatinga tuo, kad paprastu žaidimo principu ir muzika aš vaikus mokau viso gyvenimo. Mokomės ir muzikos, ir skaičiuoti, ir spalvų. Mokomės, iš kur atsiranda pienas, aiškinamės, kad ne iš parduotuvės. Iš ko padarytas balionas? Mes mokomės visko, nes vaikai nieko nežino.

Kokia buvo mokyklėlės pradžia?

Mokiausi skaitydama muzikologų, pedagogų darbus. Lankiau seminarus, studijavau programas, kurios yra naudojamos dirbant su vaikais. Žiūrėjau ir bandžiau suprasti, kas geriausia. Tai nebuvo koncentruotas mokymosi periodas, kurį turėjau studijų metais. Tai daugiau išplėstinės studijos su tikslingu ėjimu.

Kokio amžiaus vaikus mokote savo mokyklėlėje?

Dirbu su 3–7 metų vaikais. Galėčiau dirbti ir su kūdikėliais, bet nenoriu blaškytis. Viską reikia daryti po truputį. Be to, darbas su mažesniais yra ir darbas su tėvais. Pamokėlėje turi būti mama arba tėtis ir prie vaiko tu prieini per tėvus. 3–4 metų vaikai jau kalba, su 5–6 metų vaikais yra tekę dirbti individualiai. Man su jais labai įdomu. Su jais jau galiu kalbėti kaip su suaugusiais.

O mokyklėlė – tai dar vienas Jūsų vaikas?

Tai daug mano vaikų.

Turite tris vaikus, „Keistuoliu teatre“ vaidinote vaikams, dabar juos mokysite muzikos. Turbūt labai mylite vaikus?

Jūs man pasakykite, vilkas, avis ar višta, kuri turi viščiukus – argi jie nemyli vaikų? Juk kiekvienas gyvas padaras negali jų nemylėti. Aš manau, kad visi myli vaikus, tik gal kiti nedrįsta to parodyt.

Kokie ateities planai?

Darbo teatre nenorėčiau atsisakyti, nes vis dėlto buvimas scenoje, kaip vienas mano pažįstamas aktorius pasakė, yra tarsi narkotikas. Jis negali ilgą laiką nevaidinti. Jis jaučia poreikį eiti į sceną. O mokyklėlėje – pradžia, daug grandiozinių planų: norėčiau ją plėsti, dirbti su neįgaliais vaikais. Lietuvoje tai – apleista sritis. Surengiamas labdaros koncertas, „užsidedamas pliusas“ ir viskas tuo baigiasi. Įdėjų ir planų yra daug, bet reikia ir angelų paramos.

Toma Vidugirytė