Neišmetu televizoriaus. Svarstau, ką kaimynai pasakys, kaip reaguos namo bendrijos valdžia, ar pasipiktinę, kad kažką galiu traumuoti, vyrai ir moterys neiškvies policijos. Vakare televizorių įjungiame, jeigu nerodo krepšinio arba neįkyriai ciniško, nuspėjamai monotoniško „Daktaro Hauso“, žiūrime informacines ir diskutuojančių galvų laidas a la burbulas, kartais – reklamų pridusintus filmus. Kažkur turėtume eiti ir kažką įsigyti? Betgi mes nenusiteikę. Išskleidžiame sofą-lovą, patogiai išsidriekiame, tarp žmonos ir dukros, kur galėtų būti ir mano vieta, įsispraudžia šuo. Ką regėję negirdėję, ką girdėję neregėję žaibiškai užmirštame, tačiau toks pasibuvimas, atsipalaidavimas pusiau prisimerkus tapo įpročiu. Svarbu garsiai nešnopuoti, neužknarkti, netrikdyti namiškių. Rankoje – distancinio valdymo pultelis, ant stalelio – sumuštiniai, žolelių arbata, bičiulio iš Anykščių krašto atvežti obuoliai.

Prieš keletą dienų kitas bičiulis, paklaustas, kaip sekasi po atostogų, atsakė: „Gerai, jau pajutau kasdienybės rutiną.“ Kažką numykiau, o jis net ir per telefoną pajuto mano nuostabą ir paaiškino: „Kai žinai, ką ir kada reikia padaryti, kai privalomas užsiėmimas yra neišvengiamas, rutina nebaugina, tokia rutina – gerai.“

Išėjęs pasivaikščioti su šuneliu ir merdinčių kaštonų gailaudamas supratau, kad mane kasdienybė irgi prisijaukino; dirbu pagal išgales, skurstu kaip užsispyrimo bei sveikatos emigruoti neturintis tautietis, kartais virkauju, bet negarsiai – esu per silpnas paimti už gerklės oligarchinius kankanus trypiančius įvairių svarbumų valdininkus. Brangstančius maisto produktus perku, kad gyvenčiau, o pasisavinęs kalorijas ir visus žalingus papildus, susivokęs esąs gyvas, džiaugiuosi, kad vis dažniau įsigyju ir protingų, pavakaroti kviečiančių knygų, kurios pinga greičiau negu krenta šalnų pagniaužyti klevų lapai. Turėčiau pagailėti skurstančių autorių, leidėjų bei pardavėjų, bet godotina valstybė per dvi dešimtis metų geležiniu kumščiu įkalė, kad manęs, blusai neįžiūrimais atlygio minimumais nustekento bei mokesčiais smaugto neužsmaugto piliečio vidutinioko nėra, todėl kiekvienas mano išsisakymas – bebalsis. Neverta aušinti burną, dar dantys skeldėti pradės. Tačiau ne tokie mes jau vargų talžomi, neįmatomi niekiai, jeigu tiek televizijos programų nepaliaudamos linksmina, kraupina, ašaras spaudžia.

Dulkė prie dulkės, gerklė prie gerklės, gaida prie gaidos, žiū, jau ir muzikėlė. Nuo muzikėlės iki šokio, kaip nuo LNK iki TV3-jų; tokia lipni konkurencija, programų bendrystė. Lyg ir kitaip, bet būtinai – vienodai. Koks šokėjų apdarų dailumas, spalvingumas! Koks panelių ir ponių kojų gražumas, ponaičių ir ponų raumenų seksualumas, koks it televizijos bokštas debesų link besitempiančių nugarų tiesumas! Jeigu ne trikdantys, lengvai nuspėjami vedėjų ir vertinimo komisijų narių nupezėjimai bei vulgarios niektauzos, galima būtų bent gražios muzikos pasiklausyti. Bet argi pasnausi, žmogau, kai koks nors menų nuilsintas balerūnas pradeda bliūvauti: „Dievo žodis! Klausykis, tauta!“ Krūpteliu, atsimerkiu, persižegnoju, ogi ekrane – aptukęs diedukas spazmiškai kilnoja koją, lyg šunelis stulpo beieškąs, ir aiškina, kad šokti reikėtų būtent taip. Cha. Jeigu pritariate – dar kartą: cha!

„Įdomu, – klausiu žmonos, – ar tikrai žiūrime, ką norėtume, ar čia ne kokio Seimo posėdžio vakarinis pakartojimas?“ Smalsauju, nes, kad ir kokią programą įsijungtum, visur šmėkščioja seimūnai: vieni sukasi valso ritmu, kiti šlovės minutes skaičiuoja, o malonaus balso savininkė, ta, kuri per rinkimus prisipažino Konstitucijos neskaičiusi, ekrane žydėte žydi. Ką jau čia knygelės...

Neprastai jaučiasi ir turtuolis lovelasas, ir visose televizijose eksšeimos patalus pravėdinusioji, ir per plenarinius posėdžius užsieniuose mergikes kirkinęs, ir už jį balsavęs, ir policininkų neklausęs, ir... Paprasti, ydų prifarširuoti tautos išrinktieji, nors ir raišai nepataikantys į žingsnį, akivaizdžiai apsimetinėjantys, bet didelio piktumo nekelia, žmogiškai juos suprantu – pasiekčiau lovį, tikriausiai irgi gudriai čepsėčiau...

Vieną vakarą atrodo, kad ištisos seimūnų-šoumūnų ordos, apžlibusios nuo prožektorių, išėjimo iš televizijų studijų neberanda, kitą vakarą savo tingų nepastabumą nugnybęs pamatai – tie patys ir dar kartą tie... Skaičiuok neskaičiavęs, iš 141 Lietuvos Respublikos Seimo nario labdaringai (sic!) ir atsidavusiai šou verslams tarnauja tik keliolika. Keliolika, bet kokių! Šurmuliuoja taip, lyg pergalingai koją trenktų pulkų pulkai. Ir neklausinėkime vieni kitų, nediskutuokime, ką tyleniai veikia, nespėliokime, kodėl nesilaužia į mūsų gyvenimus per televizorių ekranus, radijo bangas, laikraščių puslapius, interneto svetaines, kodėl netrikdo mūsų laisvalaikio, neprimena esą, nes jie patys kalti – išmuš rinkimų valanda, supras žiopliai buvę.

Kas, prisipažinkite garsiai, iš mūsų skaitome įstatymus, kam rūpi, kas ir kada juos surašė? Klausimas kitas – norėtųsi, kad įstatymų kūrėjai bent pakenčiamai gyventi netrukdytų. Šoumūnams šitai sekasi, šoumūnai su manimi, piliečiu, tiesiogiai bendrauja, bičiuliškai linksminasi, atlaidžiai mojuoja rankelėmis: klystu aš, klysti tu, klystame visi! Gražios pamokėlės, kaip įstatymus į mazgelius suraišioti ir po pagalve šalia paslaptingai šiugždančių milijonų pakišus netrukdomai snausti. O laikrodžiai nesustoja, tiksi, mes, kaip minėjau, po darbų tysome, seimūnai-šoumūnai pluša iki išnaktų – šoka, dainuoja, diskutuoja, net prakaitas per jų išmintingas kaktas ritasi.

Jeigu pamenate, stebėjomės, kad politikai pluša be atlygio. Kaip čia pasakius, iš kurios pusės paršelį apžiūrėjus... Niekam ne paslaptis – kad tvirtai įsikirstum į oligarchijos kailį, kietus, kibius nagus reikia užsiauginti. O kada nagučiai greičiausiai auga? Greičiausiai, gerbiami rinkėjai, politikų nagučiai auga kiurksant TV ekrane. Nelengva politikams storai nupudruotiems kentėti, bet smagu, kai pasimaivius pudra ant rinkėjų smegenų krenta. Krenta kaip sunkiai nupurtomas užkratas. Įdirbis visagalis! O vaisių gardumas... Išmuš diena, kai rinkimų dieną nekelsime kojos iš namų, bet sėsime prie kompiuterio, balsuosime internetu. Jau senokai šoumūnai prie politikos katilo gardžius kvapus uodžia, o tada tai jau iki soties prisisrėbs pergalės barščių, nes rinkėjo ranka automatiškai paukštukais pažymės X partiją, Y pavardę. Televizorius ir kompiuteris, šoumūnas ir rinkėjas, – visi patapsime broliais. Ir gyvensime kaip pasaka prisako: visi lygūs, tačiau šoumūnai – lygesni.

Regis, taip neseniai, nors jau praėjo dvidešimt metų, gavę laisvadienių Rusijos bolševikinio perversmo metinėms pažymėti, su žmona nusipirkdavome kopūstų ir juos neskubėdami, smulkiai, su dideliais virtuviniais peiliais sukapodavome, supjaustydavome, tada pasišnekučiuodami pritarkuodavome morkų, įberdavome kmynų, druskos, trumpai pasakant – užraugdavome.

Kai pabraškėjusi patraškėjusi griuvo sutręšusi bei sušvinkusi Sovietų Sąjunga, lapkričio pradžioje oficialiai paminime Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas, o po jų atsipeikėjęs pokšteliu sau per kaktą: „Vos neužmiršau... Į turgų! Kopūstų!“ Ir, patikėkite, jokia nostalgija bolševikmečiui toks elgesys neatsiduoda. Įprotis, ir tiek. Kopūstų galvos, kopūstų galvų, kopūstų galvoms... Seimūnai-šoumūnai žino, ką daro. Tereikia rinkimus į savivaldybių tarybas ir Seimą perkelti į lapkričio mėnesį, jie be vargo taps, kuo panorėję: per politiką – į ministrus, komisijų ir komitetų narius, per politiką – į aitvarų globojamus piniguočių klubus. Kažkas sakė, kad politika yra scena, kurioje geriausiai girdisi suflerio balsas, kažkas įžvelgia politikos ir prostitucijos bendrumų. Tepatvirtina arba paneigia reikalą išmanantieji. Iš to, kas pasakyta, sufleris būtų televizija, o šoumūnų turėtų neįskaudinti kekšiukų vardas, lieka susitarti, koks atlygis tektų rinkėjams, įsigyjantiems nupigintas politikų paslaugas.

„Kelkis, tėvai, – purto už peties dukra. – Eik miegoti į lovą.“

Pusryčiaujant pasakoju, kad sapnavau Gajų Julijų Cezarį. Sėdi imperatorius ir valgo raugintus kopūstus. Opozicionierius Brutas galanda peilį, paskui įneša įjungtą televizorių, piktai niurna: „Vėl apie visuomenę ir valstybę. Šoka ir balsuoja, dainuoja ir balsuoja...“ Nustebusi mieguista duktė klapsi blakstienomis, nesupranta, ką paistau. Turėčiau paaiškinti? Gajų Julijų Cezarį, kuris buvo galingas, Romos valstybę sutvėręs valdovas, Brutas nudaigojo, bet gerumo anuomet neįvyko – netekus rimto karvedžio ir rašytojo, valstybėje prasidėjo dar didesnė suirutė. O kas, pasvarstykime, kokių nors politinių pokyčių pastebėtų Lietuvoje, jeigu seimūnus-šoumūnus rinkėjai pervestų į jų tikrąją darbo vietą televizijoje?

Nors, kai gerai pagalvoji, jeigu tądien atpigtų kopūstai...