Pastaruoju metu Vakarų pasaulyje pasipylė diagnozuojamų depresijos ir nerimo sutrikimų lavina. Nors sunku rasti patikimų duomenų apie paplitimą, tačiau, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos atliktais tyrimais, depresija netrukus gali tapti antrąja pagal dažnumą negalios priežastimi, atsiliekanti tik nuo išeminių širdies ligų.

Zenekos nuotrauka

Apytikriais apskaičiavimais daugiau nei 5 proc. Vakarų šalių gyventojų šiuo metu kenčia nuo depresijos ar nerimo sutrikimų. Be to, prognozuojama, jog dar bent 25 proc. žmonių su šia problema gyvenime susidurs. Kyla klausimas: kodėl mes tapome tokie prislėgti ir nerimastingi? Ką galime padaryti, kad tai pakeistume?

Psichinių sutrikimų turbūt labiausiai padaugėjo dėl atsiradusių naujos grupės antidepresantų, SSRI – serotonino reabsorbcijos inhibitorių (angl. Selective serotonin reuptake inhibitor), tarp kurių geriausiai žinomi yra fluoksetinas ar prozakas. Šių vaistų teikiama nauda paskatino gydytojus tam tikras žmogaus būsenas laikyti biologinio pagrindo patologija, o ne skausmingu normalaus gyvenimo patyrimu. Pažanga mokslo srityje ir atkakli antidepresantų rinkodara lėmė ir liberalesnį diagnostinių depresijos bei nerimo sutrikimų kriterijų interpretavimą (tiek diagnostikos vadovuose, tiek medicinos praktikoje, Healy, 2004). Tačiau šis kriterijų liberalizavimas – nebūtinai blogas dalykas, nes yra daugybė žmonių, kuriems antidepresantai padėjo ir leido džiaugtis geresne gyvenimo kokybe.

Per pastaruosius 20 metų situacija visuomenėje pasikeitė ir tapo socialiai priimtina kreiptis į gydytoją dėl psichinių nusiskundimų, susijusių su depresija ar nerimu. Nepaisant tokios destigmatizacijos, sutrikimai taip pat pasikeitė. Žinoma, depresijos bei nerimo sutrikimų esmė išliko tokia pat, kaip ir prieš pasirodant antidepresantams, tačiau dabar jie apima ir savijautos (angl. self-feeling) problemas. Šios problemos anksčiau buvo įvardijamos tiesiog kaip skausmingi žmogaus išgyvenimai, tačiau dabar nurodoma medicininė jų prigimtis.

Atsakyti į klausimą, kas visgi yra depresija ir nerimo sutrikimai, – labai sudėtinga. Tai, kad šie sutrikimai realūs ir nėra išgalvoti ar sukurti diagnostinių vadovų, farmacijos kompanijų ar gydytojų, laikoma neginčijamu faktu. Nepaisant to, įvairių sutrikimų diferencijavimas labai lankstus ir lengvai keičiamas, o tai greičiausiai yra susiję su kultūriniais šio klausimo komponentais. Žmonės (ir ne tik jų smegenys) tampa prislėgti ir nerimastingi, o mūsų vertinimas, ar jie ligoti, ar ne, tėra interpretacija: simptomų supratimą įvairiais būdais nulemia kultūra.

Atsiradus antidepresantams, pasikeitė depresijos ir nerimo sutrikimų įveikimo pobūdis. Ilgą laiką tokiais atvejais pirmenybė buvo teikiama psichoterapijai. Žinoma, šis gydymas dažniausiai yra brangus ir ilgas, todėl dabar verčiau pasirenkamas psichofarmakologinis metodas. Naujųjų antidepresantų pasisekimas prieštarauja pagrindinėms autentiško asmenybės pasikeitimo prielaidoms, kurios yra jau giliai įsišaknijusios Vakarų kultūroje: tam reikia daug jėgų ir darbo su savimi, individas tyrinėja giliausius savo asmenybės klodus (pasąmonę) ir atranda tai, kas jis iš tiesų yra ir koks turėtų tapti. Taigi kokie „senosios“ etikos komponentai turi būti išlaikyti, o kokie palikti nuošalyje, kai kalbama apie naujų farmakologinių galimybių naudą asmenybės pasikeitimui?

Tapimas savimi

Nuo pat pirmųjų atsiliepimų apie prozako pasisekimą tęsiasi ilgai trunkantis įtarimas, jog antidepresantai, skirti gydyti psichinius sutrikimus, turi ir kitų poveikių, kurie galėtų paaiškinti jų populiarumą. Knygoje „Klausantis prozako“ Peteris Krameris, remdamasis savo klinikine patirtimi, iliustruoja, kaip antidepresantai gali paveikti savivoką (mūsų suvokimą, kas mes esame). Kramerio teigimu, kai kurie jo pacientai, vartodami prozaką, išgyveno „tapimo savimi“ patyrimą, tuo tarpu kiti jautėsi „prarandą save“, nors ir jautė bendrą pagerėjimą. Panašus SSRI poveikis yra aptariamas ir kituose tyrimuose (Knudsen et l., 2002). Visgi neaišku, kaip tai galėtų būti interpretuojama, nes nėra visapusiško supratimo, ką sąvoka „savasis Aš“ (angl. self) reiškia. Taip pat kyla klausimas, ar minėti esminiai pokyčiai vyksta jausmų (savijautos) ar minčių (savivokos) lygmeniu. Akivaizdu, jog „savasis Aš“ nusako pagrindinį polinkį jausti, elgtis ir mąstyti savaip (Goldie, 2004). Tuomet kaip įmanoma tai, kad antidepresantai, mažindami depresijos ir nerimo simptomus, gali daryti poveikį šiam pagrindiniam polinkiui?

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Anksčiau publikuotame straipsnyje „Ar antidepresantai paveikia savąjį Aš?“ (angl. Do antidepressants affect the self?; Svenaeus, 2007), remiantis fenomenologais Martinu Heideggeriu (1986) ir Thomasu Fuchsu (2000), buvo stengiamasi parodyti, jog naujųjų antidepresantų poveikis turi būti aptariamas savijautos pasikeitimų kontekste. Autoriaus teigimu, skirtingos kultūros ir visuomenės teikia pirmenybę vis kitaip suderintiems „savojo Aš“ stiliams (angl. self-style), kuriuos laiko tipiškais normalaus ir gero gyvenimo pavyzdžiais. Būtent dėl to SSRI vartojimo populiarumas gali būti paaiškintas ne tik biologiniu pagrindu, bet ir tam tikru kultūrinių normų egzistavimu šiuolaikinėje visuomenėje.

Šiuolaikinėje jausmų filosofijoje dažniausiai jaučiama aiški atskirtis tarp emocijų ir nuotaikų. Emocijos turi savo objektą ir yra grindžiamos įsitikinimais (meile, neapykanta). Tuo tarpu nuotaikos paveikia tai, kaip vieni ar kiti dalykai atrodo subjektui (džiaugsmas, liūdesys). Nuotaikos žmonėms atveria pasaulį, kuriame įvairūs dalykai rūpi nevienodai. Nors mintys nuotaikų tiesiogiai ir nesudaro (kaip tai yra emocijų atveju), tačiau nuotaikos nulemia tai, kokios mintys suksis mūsų galvose. Nuotaikos nėra tai, ką aš, priklausomai nuo mano suderinimo, prijungiu prie savo minčių, kad jos taptų linksmos arba liūdnos; priešingai – nuotaikos, į kurias esu įsitraukęs, sukelia ir paveikia patį minčių kūrimo procesą. Džiaugsmo ir liūdesio jausmai gali sukelti pačių įvairiausių skirtingo turinio minčių. Dėl šios priežasties mintys apie mirtį, kaltę ir beviltiškumą kyla būtent depresijos apimtiems žmonėms.

Jausmai, o ypač nuotaikos, sudaro pagrindą mūsų buvimui-pasaulyje (kuris yra aptariamas Heideggerio fenomenologijoje), kadangi nuotaikos atskleidžia pasaulį kaip prasmingą, turintį reikšmę. Tai pagrindžia Heideggerio požiūrį, jog mes esame tarsi „įmesti“ į pasaulį dar iki pamąstant apie tai ar ką nors nusprendžiant. Mes kartu su kitais žmonėmis randame save pasaulyje jau užsiimančius mums rūpimais dalykais. Būtent šis „rūpestis“ priklauso nuo mūsų susiderinimo – tai yra tokios nuotaikų kokybės, kurią buvimas pasaulyje jau turi savyje. Mes, žinoma, negalime pasirinkti nuotaikų; jos ateina pas mus ir nėra lengvai pakeičiamos. Bent jau taip buvo iki atsirandant naujiesiems antidepresantams.

Psichofarmakologija ir psichoterapija

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tiek psichoterapija, tiek antidepresantai gali lygiai taip pat pagelbėti sėkmingai gydant pacientą. Vienas iš vartojamų antidepresantų – prozakas – žmones paverčia mažiau „neurotiškais“, kalbant nebemadingais Freudo terminais. Jei tikrai naujieji antidepresantai yra nutaikyti ne tik prieš paskirus sutrikimus, tuomet logiška, kad jie lemia ir savijautos pokyčius. Bendras serotonino kiekio padidėjimas smegenyse daro žmones laimingesnius ir padidina jų savivertės lygį. Tai nėra tas pat, kas priversti žmogų jaustis laimingam ar pakylėtam. Tai reiškia, jog žmogaus išgyvenama nuotaikų įvairovė yra pakeičiama pagal antidepresantų diktuojamas charakteristikas. Taigi, viena vertus, nuotaikų spektras yra praplečiamas, nes žmogus pradeda išgyventi ne tik neigiamas nuotaikas,  kita vertus, nutraukiami kraštutiniai stiprių nuotaikų (kaip kad nevilties ar euforijos) svyravimai – tai tarsi savotiškas gyvenimo kreivės išlyginimas.

Šiandien realybė tokia, kad dauguma žmonių verčiau vartoja antidepresantus nei pasirenka psichoterapiją. Daugumoje Vakarų valstybių SSRI išrašymas pusei metų kainuoja mažiau nei viena valanda psichoterapijos seanso. Tai reiškia, kad dauguma žmonių, kurie vartoja antidepresantus, dėl finansinių sumetimų niekada nebūtų galėję sau leisti gydytis psichoterapija, nors ir būtų to norėję. Įvairiose šalyse sveikatos draudimo sistema skiriasi – kai kuriais atvejais psichoterapijos seansus gali apmokėti darbdavys ar valstybė, tačiau gauti tokią lengvatą darosi vis sudėtingiau.

Paciento gydymas psichoterapija bei antidepresantais turi tiek skirtumų, tiek panašumų, tačiau išskiriamos dvi kertinės idėjos. Pirma, vargu ar galima daryti aiškų skirtumą tarp psichinių sutrikimų gydymo ir „savojo Aš“ keitimo – tiek psichoterapija, tiek antidepresantai daro poveikį šioms sritims. Antra, naujųjų antidepresantų atsiradimas paskatino psichinių susirgimų, susijusių su depresija bei nerimo sutrikimais, srities išplėtojimą. Tai lėmė ne tik kitokį požiūrį į gydymą, tačiau ir daugybę pokyčių kitais aspektais, pavyzdžiui, atleidimą nuo tam tikrų darbų arba socialinių pašalpų išmokėjimą. Medikamentiniam gydymui reikia diagnozės: jei turime tabletę, kuri padeda esant tam tikros būklės, tuomet netrukus, kaip kad sistema ir reikalauja, turėsime ir diagnozę. Atvirkščiai negu medikamentiniam gydymui, psichoterapiniam gydymui niekada nereikėjo diagnozės.

Sujungiant šias dvi mintis galima teigti, jog medikamentinis gydymas nėra tolygus sutrikimų gydymui, net jei taip tvirtina diagnostikos vadovai ar gydytojai. Žinoma, mes buvome išmokę taip mąstyti, tačiau šiuolaikinė psichofarmakologija parodė, kad psichiatrai ir kiti gydytojai ateityje gebės atkurti daugybę psichinės sveikatos būklių, kurios yra skausmingos ir nepageidaujamos, tačiau nevadinamos ligomis. Svenaeus požiūriu, naujųjų antidepresantų vartojimas parodė mums, jog vaistai gali daugiau nei gydyti ligas, nors to nepripažįsta šiuolaikinė medicina ir psichiatrija.

Tačiau kai pacientų klausiama, ką jie mieliau rinktųsi – ar medikamentinį, ar psichoterapinį gydymą – dauguma renkasi antrąjį, jei tik šis gali padėti. Problema gali atsirasti tuomet, kai psichoterapija negelbsti arba kai nėra galimybės suteikti psichoterapinį gydymą. Dažnai teigiama, jog idealiausias variantas yra psichoterapijos ir gydymo antidepresantais kombinacija. Kita vertus, įdomu, kas lemia tai, jog žmonės vis tiek teikia pirmenybę ilgai trunkančiam „kalbėjimosi gydymui“. Svenaeus nuomone, psichoterapija, priešingai nei antidepresantų vartojimas, atitinka mūsų kultūroje ir visuomenėje nusistovėjusį asmenybės pasikeitimo modelį. „Savasis Aš“ turi būti keičiamas sunkiu paties žmogaus „darbu“, kuriame atsiskleidžia tikrasis, pasąmoninis „savasis Aš“. Atitinkamai farmakologinis asmenybės pasikeitimas gali būti įvardijamas kaip suklastotas, vien kosmetinis išorinių, o ne giliausių ir esminių asmenybės sluoksnių pasikeitimas.

Istorinės autentiško asmenybės pasikeitimo, nagrinėjant ir stengiantis vis daugiau pažinti „savąjį Aš“, šaknys glūdi kur kas giliau nei Freudo psichoanalizė. Sokratui buvo vienintelis išnagrinėtas gyvenimas, Augustinas kalbėjo apie Dievą mūsų pačių širdyse – visa tai anuomet sudarė vakarietiškos autentiškumo etikos ištakas. Galiausiai XX amžiuje psichoterapija ir gydomasis kalbėjimosi poveikis tapo pagrindine priemone tokiose „savojo Aš“ paieškose. Žinoma, ne kiekvienas tokiu atveju imdavosi psichoterapijos (daugiausia tai buvo išsilavinusio viduriniojo sluoksnio žmonių privilegija), tačiau pati psichoterapija ir jos kertinės metapsichologinės prielaidos įsišaknijo giliai į vakarietišką asmenybės pasikeitimo etiką. Ir nors dabar kitos gydymo formos (ne tik antidepresantai, bet ir įvairios Rytų meditacinės praktikos) yra išstūmusios psichoterapiją, tam tikras asmenybės pasikeitimo modelis, kurį ši buvo įskiepijusi, vis dar tebėra mūsų kultūros dalis. Toliau verta aptarti, kokie šios etikos aspektai turėtų būti išsaugoti ir vystomi toliau, o kokie – palikti nuošalėje.

 Klausantis prozako

"Aš šiandien išgėriau Prozako"

Esminis skirtumas tarp psichofarmakologinio gydymo ir psichoterapijos yra tas, jog pastaroji apima savęs pažinimą ir darbą su savimi kaip pagrindines asmenybės pasikeitimo sudedamąsias dalis. Iš esmės būtent dėl to psichoterapija gali būti vadinama autentiškesne, o kartu ir geresne gydymo forma, nei vaistų vartojimas. Tačiau ar tai tikrai tiesa? Argi „tapimas savimi“ vartojant prozaką taip pat neapima tam tikro savęs pažinimo?

 Savo knygoje „Klausantis prozako“ (angl. Listening to Prozac) Peteris Krameris pateikia vienos 35 metų amžiaus moters, išgyvenusios chaotišką ir skausmingą vaikystę, atvejį. Pacientė augo šeimoje, kurioje ankstyva smurtaujančio alkoholiko tėvo mirtis privertė ją vieną rūpintis depresija sergančia motina bei devyniais jaunesniais broliais ir seserimis. Būdama 17 metų pacientė susituokė su vyresniu vyru ir, apsimesdama savo brolių ir seserų motina, persikėlė į jo namus. Kaip ir iki tol, jauna moteris, nepaisydama girtaujančio vyro, sugebėjo sėkmingai rūpintis visais savo šeimos nariais, kopti karjeros laiptais bei dalyvauti įvairiuose socialiniuose projektuose. Užaugus broliams bei seserims ir jiems išsikrausčius gyventi kitur, pacientės santuoka nutrūko, tačiau ji ir toliau mezgė santykius su tėvo prototipą atitikusiais vyrais. Nuo tada jos psichinė sveikata ėmė blogėti, kol galiausiai moteris puolė į gilią depresiją ir kreipėsi į gydytoją. Pacientei taikytas psichoterapinis gydymas nedavė jokių rezultatų, o kartu paskirtas antidepresanto tofranilo vartojimas tik šiek tiek sušvelnino simptomus. Vėliau moteriai buvo skirtas gydymas prozaku, ir ši neįtikėtinai greitai pasijuto  geriau ir netgi teigė, jog tik dabar iš tiesų pradėjo gyventi. Prozakas lėmė tokius asmenybės pasikeitimus: moteris jautėsi „geriau nei neblogai“, tapo kur kas labiau bendraujanti ir pasitikinti savimi, jos nebevargino praeities liūdesys bei gėda. Pacientė daugiau nebebijojo konfliktų bei išsiskyrimų, ir apskritai jos socialinis gyvenimas įgijo aukštesnę kokybę. Taigi prozako vartojimas šios pacientės atveju prilygo sėkmingai psichoterapijai. Vienintelis skirtumas yra tas, jog ne kalbėjimasis, prisiminimai ir supratimas, o tabletė atliko visą darbą.

Nors medikamentinis gydymas neapima „darbo“ su savimi kaip kad psichoterapija, tačiau vargu ar teisinga teigti, jog vaistai nepaveikė minėtos pacientės savęs pažinimo funkcijos. Nors asmenybės pasikeitimas įvyko prieš pradedant vartoti antidepresantus, tačiau jų vartojimas privertė pacientę atsigręžti į savo „senąjį Aš“ ir palyginti su tuo, kuo ji yra dabar – „naujuoju Aš“. Moteris galėjo geriau suprasti, ko jai trūko ir ką ji darė ne taip.

Akivaizdu, jog prozako poveikis aprašytu atveju nėra tipinis; jis buvo neįprastai greitas ir ryškus. Paties Svenaeus praktikoje dar nė karto nėra pasitaikęs toks nepaprastas pagerėjimo per kelias dienas scenarijus (Svenaeus, 2008). Tačiau yra daugybė tyrimų, kurie patvirtina antidepresantų poveikį keičiant savivertės, pasitikėjimo ir pastovumo išgyvenimus, susijusius su pasikeitusia asmenybės nuotaikų sistema.

Tačiau kodėl toks temperamento pasikeitimas, jei tik jis tenkina individą, turėtų būti ne toks autentiškas, ne toks tikras ir realus, nei tuo atveju, kai panašius pokyčius nulemia psichoterapija? Atsakymas, jog pokyčių prigimtis vartojant antidepresantus yra daugiau cheminė, o ne psichologinė, nėra tikslus. Juk psichoterapijos metu cheminė smegenų sudėtis taip pat keičiasi. Ieškodami skirtumų tarp biologijos ir psichologijos turėtume aiškintis skirtingus priežastinius kelius, kurie sukelia panašius padarinius. Tačiau kas yra geriau – pasiekti tą patį vartojant tabletes ar užsiimant sunkiu darbu su savimi? Toliau pateikiama keletas galimų atsakymų į šį klausimą.

Skirtumai tarp psichoterapijos ir psichofarmakologijos etikos požiūriu

Standartinis psichoterapeuto atsakymas į pastarąjį klausimą būtų toks: „Psichoterapija daro poveikį giliausiems asmenybės sluoksniams, o anksčiau aprašytos pacientės pokyčiai tėra kosmetiniai, paviršutiniški.“ Svenaeus nuomone, toks teiginys yra visiškai klaidingas. Žmogaus temperamentas – tai giliai įsišaknijęs „savojo Aš“ polinkis, kuris sudaro pamatus tam, kas mes esame. Be to, temperamentą, kitaip nei įprastus žmogaus požiūrius ar nuomones, yra itin sunku pakeisti. Žinoma, ne tik temperamentas, bet ir daugybė kitų dalykų yra svarbūs mūsų „savajam Aš“: įpročiai, įgūdžiai, atsiminimai, polinkiai, charakteris ir kt. (Goldie). Visgi temperamentas sudaro pagrindinį mūsų asmenybės darinio sluoksnį, nuo kurio priklauso daugybė kitų bruožų, todėl jis negalėtų būti apibūdintas kaip paviršutiniškas.

Galimas ir kitas būdas įrodyti, jog egzistuoja reikšmingas skirtumas tarp psichoterapijos ir psichofarmakologinio gydymo. Tokiu atveju teigiama, kad asmenybės pasikeitimas, sukeltas paties žmogaus, yra kur kas geresnis, nei sukeltas vaistų. Tačiau neaišku, ką būtent tai turėtų reikšti. Juk lygiai taip pat vaistų vartojimas yra tai, ką mes patys asmeniškai darome (bent tuo atveju, kai vaistai vartojami laisva valia). Galbūt skirtumas tas, jog psichoterapijai reikia kur kas didesnių pastangų, tačiau kodėl daugiau pastangų kainuojantis būdas yra būtinai geresnis? Galbūt, jei neužsiimtume psichoterapija, sutaupytą energiją galėtume skirti ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms?

Ieškant tinkamesnio atsakymo į klausimą apie galimus skirtumus tarp gydymo antidepresantais ir psichoterapija, reikia pabrėžti, kad asmenybės pasikeitimas yra daugiau procesas, o ne tikslas pats savaime. Vidinė kelionė yra kažkas tokio, kas suformuoja mus kaip asmenybę, suteikia mums išminties.

Tokie apmąstymai mus pateikia ketvirtąjį atsakymą, kodėl psichoterapija galėtų būti geriau nei antidepresantai. Psichoterapijos (bent jau geros psichoterapijos) metu žmogui suteikiama proga ne tik pakeisti save, bet suprasti, kuo jis ar ji norėtų tapti. Per psichoterapijos seansą, kitaip nei gydantis antidepresantais, neišvengiamai susiduriama su egzistenciniais klausimais. Tačiau Svenaeus nuomone, toks požiūris nebūtinai turi būti teisingas. Anksčiau aprašyto atvejo analizėje reikėtų pabrėžti, jog antidepresantų sukelti pokyčiai yra susiję su savęs apmąstymu. Be to, netgi nebūtinai sudaro galimybę tokiems apmąstymams. Pavyzdžiui, gydymas kognityvinės psichoterapijos metu labiau panašėja į tam tikrą minčių „paketo“ keitimą, o ne savirefleksiją (ypač jei kalbama apie terapiją pasitelkiant internetą arba saviugdos knygas). Šiuo atveju svarbus skirtumas tarp psichofarmakologinio gydymo ir psichoterapijos yra tas, jog pastaroji kuria dialogą. Susitikimai su psichoterapeutu padeda daugiau apmąstyti įvairius gyvenimiškus klausimus nei trumpi „susidūrimai“ su psichiatrais ar praktikuojančiais gydytojais, kurie gali išrašyti SSRI.

Tuomet kyla klausimas, kodėl taip svarbu, jog psichoterapija leidžia ne tik sumažinti skausmingus simptomus, keisdama mūsų nuotaikas, bet ir įtraukia į apmąstymo, kas mes esame, procesą? Tam, kad temperamento pasikeitimas būtų visapusiškas ir tolygus, būtinas visos asmenybės formavimosi procesas. „Savasis Aš“ yra daugiau nei vien tik žmogaus temperamentas, todėl asmenybės pasikeitimui reikalingas ir žmogaus charakterio lygmuo, kuriame asmeninė žmogaus istorija (t. y. kas mes esame ir kaip tokie tapome). Žmogaus charakteris apima tikslias etines pozicijas ir pasirinkimus, tuo tarpu temperamentas nulemia tik tai, kokiu būdu mes prieisime prie vienų ar kitų moralinių apmąstymų. Tai esminis skirtumas tarp charakterio ir temperamento: pastarasis, be abejonės, vaidins svarbų vaidmenį formuojantis asmenybei, bet tai, kuo ta asmenybė galiausiai taps, yra charakterio bruožų visuma.

Kitaip nei vartojant antidepresantus, psichoterapija įmanoma sudrebinti giliausius „savojo Aš“ klodus. Nors antidepresantai gali lemti temperamento pokyčius, tačiau be asmeninio apmąstymo ir jų išgyvenimo jie neįsišaknys ir nebus pastovūs. Pacientai, kurie pasiekia pagerėjimą, naudodami SSRI, susiduria su kita problema: jie praranda „savojo Aš“ jausmą. Grįžtant prie depresija apimtos moters atvejo, reikėtų paminėti, kad ją gydęs psichiatras, net ir normalizavus pacientės būklę, nusprendė ir toliau skirti antidepresantus, nes ši tiesiog „nebegalėjo be jų gyventi“. Taigi tariamas pasveikimas išliko tik tol, kol buvo vartojami vaistai.

Kaip ir minėta, tai nėra viską apimantis pavyzdys. Kitais atvejais, pacientų būklės pagerėjimas lieka stabilus net ir nutraukus antidepresantų vartojimą. Tačiau dar sunku kalbėti apie ilgalaikį antidepresantų poveikį, nes farmakologinėje rinkoje jie pasirodė vos prieš 30 metų.

Yra dar vienas dalykas, kurį derėtų aptarti, lyginant ilgalaikį poveikį, kurį sukelia antidepresantai ir psichoterapija. Žvelgiant pro kultūrinę tautos prizmę, galime pastebėti, kad antidepresantų sukeliamas poveikis, bent Amerikoje, yra tendencingai nutaikytas prieš tam tikrus žmogaus temperamento bruožus. Vyksta tarsi nuolatinė kova su drovumu, kuklumu ir beatodairišku rūpinimusi kitais, kuomet pamirštame patys save. Keisdami vieno ar kito žmogaus temperamentą, turime atkreipti dėmesį į platesniu mastu nulemiamus pokyčius. Kai tam tikri mūsų asmenybės aspektai yra įvardinami kaip patologija, kyla tarsi visuotinis spaudimas keistis. Darosi „nenormalu“ sėdėti namie liūdnam ar susigėdusiam, o tuo tarpu tavo kaimynas jau „išsigydė“ nuo tokio sutrikimo gerdamas antidepresantus.

Apibendrinant galima teigti, jog antidepresantai gali ne tik išgydyti psichologinius sutrikimus, bet ir sukelti temperamento pokyčių. Tuomet ir kyla klausimas, koks skirtumas, kaip pasikeisime – ar lankydamiesi psichoterapijos seansuose, ar vartodami antidepresantus?

Pirmiausia svarbu tai, koks gydymo metodas iš tiesų gali padėti pacientui. Tokiu atveju derėtų apsvarstyti, ar psichofarmakologinio gydymo padariniai yra tikri, t. y. nepaviršutiniški ir ilgai išliekantys. Kita vertus, psichoterapija taip pat ne visais atvejais gelbsti, o jei ir gelbsti, atima daug laiko ir finansinių resursų.

Bandant lyginti skirtingų gydymo metodų prigimtį taip pat prieiname aklavietę. Net ir pasirinkus psichoterapiją, taip pat sulauksime cheminių pokyčių žmogaus smegenyse (t. y. serotonino kiekio padidėjimo). Taigi skirtumas tarp biologinės ir psichologinės prigimties niveliuojamas.

Tačiau labai aiški atskirtis tarp psichoterapijos ir antidepresantų vartojimo išryškėja kalbant apie autentišką asmenybės pasikeitimą. Tikras asmenybės pasikeitimas įmanomas tik per kruopštų darbą su savimi ir siekį pažinti save. Šiuo atveju psichoterapija nulemia viską apimančius pokyčius. Keičiantis ir temperamentui, ir charakteriui, žmogus galiausiai atranda save tokį, koks jis iš tiesų yra.

Pagal žurnalą „Medicine, Health Care and Philosophy“  parengė U.Navardauskaitė.