Tęsiame arkivyskupo Gianfranco Ravasi, biblisto ir teologo, pristatomų maldų ciklą. Šiandien – pasitikėjimo malda, parašyta Editos Štein, karmelitų vienuolės, nukankintos Aušvice.

1997 m. Jonas Paulius II kanonizavo Editą Štein, žydų kilmės karmelitę vienuolę, kuri jaunystėje buvo išgyvenusi ateizmo laikotarpį, studijavusi filosofiją Edmundo Husserlo mokykloje. 1942 m. rugpjūčio 2 d., du SS agentai radę ją Echto vienuolyne Olandijoje, kur ji buvo prisiglaudusi, išvežė į Aušvicą, nacių koncentracijos stovyklą. Rugpjūčio 9 d. Edita Štein buvo nužudyta dujų kameroje kartu su kitais likimo draugais, kuriems buvo suėję daugiau nei penkiasdešimt metų: ji buvo gimusi 1891 m. ir jai dar nebuvo sukakę penkiasdešimt vieneri.

Edita Štein parašė gražiausių tekstų, pasižyminčių įžvalgų gelme ir persunktų mistiškumu bei teologija, kaip antai surinktų rinkinyje „Apie tiesos kelius“. Šįsyk pristatome trumputę maldą, užrašytą viename jos laiškų, datuotų 1930 m. lapkričio 13 d. ir skirtų vienai jaunai karmelitei. Malda buvo publikuota knygoje „Dievo pasirinkimas (Laiškai 1917-1942)“, italų kalba pasirodžiusioje 1973 m.:

Viešpatie, suteik man
visa tai, kas mane veda link tavęs.
Viešpatie, paimk iš manęs
visa tai, kas mane atitraukia nuo tavęs.
Viešpatie, išplėšk mane iš manęs pačios
ir mane visą pasiimk sau.

Pati Štein ją pakomentavo taip: „Tai yra trys malonės, iš kurių paskutinė, didžiausia, sujungia pirmąsias dvi. Melskis, kad ją gautum“. Tai pasitikėjimo malda, apgiedota 131 psalmėje, kur prieš akis iškyla ant motinos kelių nurimęs vaikas, su atsidavimu ir viltimi patikėjęs save mamai. O štai kita Editos maldelė:

Kur, Viešpatie, kur
būsime nuvesti šioje žemėje,
mes nežinome.
Tačiau ir neturime
klausti to anksčiau, nei ateis laikas.
Žinome tik,
kad tiems, kurie tave myli, Viešpatie,
visa išeina į gera
ir kad tavo keliai veda
už šios žemės ribų.

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė