Bernardinai.lt konkursas „Užuot keikus tamsą, uždekime žvakę“ įgavo pagreitį. Į redakciją plūsta rašiniai. Todėl nusprendėme pratęsti konkursą mėnesiui, ir dabar rašinius galima siųsti iki gruodžio 10 dienos. Atsiprašome, kad tikrai ne visus atsiųstus tekstus turime galimybę paskelbti mūsų dienraštyje, tačiau stengiamės bent didesne jų dalimi pasidalyti su skaitytojais.

Įvairių laidų peršama mintis gaji: kiekvienas, pažvelgęs į Petraičių, Jonaičių gyvenimo, skyrybų, vedybų istorijas, pritaria, kad kaimas degraduoja, prasigeria. Tik daugelis pamiršta, kad vadinamųjų kaimiečių gretas papildo miestuose butus praradę ir už pinigų likučius įsigiję būstus provincijos miestelių daugiabučiuose, miestiečiai. Į vienišus vienkiemius atsikelia darbus praradę ir negalintys pragyventi žmonės . Niūri kasdienybė, pabarstyta krizės ir negandų druska. Margas likimų karnavalas, kuriame kiekviena pulsuojanti ląstelė šaukia: aš žmogus ir ieškau savo vietos po saule .

Ir dvasios tamsoje , kasdienėje buityje, atrodo, dingsta šviesa. Ne, ji nedingsta. Jos švytėjimas tamsoje nuskaidrina mūsų aplinką, būtį, istoriją, nes šviesu nuo gyvenimo šviesulių, nuo šalia gyvenančių žmonių.

Lyg šviesuliai tarp mūsų švyti žmonės: dori , kūrybingi, skleidžiantys šviesą, šilumą, gražų žodį, ištiesiantys pagalbos ranką, kai jos labai reikia. Ir net nepajuntam kaip mūsų sielose, mūsų gyvenimuose tampa šviesiau, šilčiau šalia kuriančio, šalia gyvenančio .

Toks šviesulys Elektrėnų savivaldybėje, Daugirdiškėse – Vladislava Kursevičienė. Jos gyvenimo orbitoje sukasi žodžiai: mokykla, knyga, poezija, kūryba, pagalba artimui . Jie lydi visą gyvenimą. Nuo tada, kai vyresnis brolis Edvardas žaisdavo ‚,mokyklą“, kai išmokė skaityti iš pradžių lenkiškai, po to – rusiškai, kai savarankiškai išmoko skaityti lietuviškai. Tuomet, 1950-aisiais metais , kai pradėjo lankyti Antanaičių pradinę mokyklą ir tais pačiais mokslo metais sėkmingai baigė dvi klases. Vėliau – Barskūnų septynmetė, Trakų pedagoginė mokykla , Vilniaus pedagoginis institutas ir Daugirdiškių pagrindinė mokykla, kurioje prabėgo 42 metai, išleistos 28 aštuntokų laidos, 13 devintokų laidų.

Knyga – gyvenimo palydovė, lydėjusi nuo vaikystės . Mažosios Vlados tėvas Pranciškus Orševskis mėgo skaityti. Namuose turėjo knygų, laikraščių, kalendorių. Juos skaitydavo sekmadieniais, nes šiokiadieniais reikėdavo dirbti. Mergaitę viliojo paslaptingas, užburiantis knygų pasaulis. Išmokusi skaityti, ji keliavo lyriškais, nuotaikingais, dramatiškais, tragiškais knygų herojų bei savo gyvenimo keliais.

Jos gyvenimo kelyje gražiausi metai išdalyti Daugirdiškių pagrindinei mokyklai, mokiniams, nes 33 metus buvo šios mokyklos direktorė, mokė rusų kalbos ir literatūros, rašė mokyklos metraštį, užrašinėjo žmonių prisiminimus, dirbo kraštotyrinį darbą. Gražiausi metai prabėgo, išleidžiant į gyvenimą dukras Laimą ir Aliną, nes anksti neteko vyro ir dukras augino viena .

Tik širdis visada virpėdavo poezijos posmais. Nuo to pirmojo eilėraštuko, parašyto septintoje klasėje ir išspausdinto mokyklos sienlaikraštyje prasidėjo eiliuoto žodžio kelionė. Ji pasakojo apie gamtos grožį, permainingus metų laikus, mokyklą, pirmąją meilę... .

Apie 1975-uosius pradėjo kaltis pirmieji lietuviško žodžio želmenys, kurie išaugo, subrendo ir pabiro almanachuose , Brydės‘‘, ,,Ties spalio taku‘‘, laikraščiuose ,,Šeimininkė‘‘, ,,Sveika šeima‘‘, ,,Elektrėnų kronika‘‘, ,,Elektrėnų žinios“.

Į kūrybos aruodą gulė ne tik poezija, bet ir humoreskos, scenarijai, dainų tekstai, vertimai iš lenkų ir rusų kalbų, laimėjimai įvairiuose Lietuvos bei Lenkijos konkursuose, linkėjimai draugams, artimiesiems, iškilioms asmenybėms.

Viena iš tokių asmenybių: Maišiagalos prelatas Juzefas Obremskis, kitais metais, per Šv. Juozapą švęsiantis 105-uosius metus . Jis turėjo didelę įtaką daugelio žmonių, taip pat padėjo formuoti ir Vladislavos Kursevičienės pažiūras, charakterį. Prelatas supažindino su reikšmingais XX amžiaus istoriniais įvykiais, apie kuriuos buvo draudžiama kalbėti, 1951-aisiais iš jo rankų Vladislava priėmė Pirmąją komuniją. Apie šį šviesuolį ji rašė prisiminimus, paskyrė jo garbei eilėraščius, o šimtojo jubiliejaus proga sukūrė žodžius dainai. Priedainyje yra žodžiai: ‚,Gyvenk antrą šimtą metų‘‘. Garbingo amžiaus jubiliatas su humoru pabarė už tokį palinkėjimą, o paskui pasakė: ‚,Kviečiu visus į kitą savo gimtadienį, tik adreso negaliu nurodyti.“

Sakoma, kad svajonės pildosi, kad mintys virsta realybe, materializuojasi. Prieš keletą metų Vladislavos rožinė svajonė buvo – išleisti knygą apie Daugirdiškes. Šiais metais svajonė išsipildė. Metų pradžioje išėjo poezijos knyga lenkų kalba. O vidurvasarį, kai Daugirdiškių salos griuvėsiai, saugantys gražią istoriją, skendėjo žalumoje, kai Daugirdiškės šventė 465-erių metų jubiliejų, Vladislava Kursevičienė pristatė savo knygą ,,Daugirdiškės‘‘.

Sugužėjo buvę mokiniai, mokytojai, literatai, Semeliškių seniūnijos, mokyklos, bibliotekos, Elektrėnų savivaldybės atstovai, aplankė svečiai iš kaimyninės Beižionių seniūnijos, ,,Elektrėnų kronikos‘‘ , ,,Trakų žemės“ žurnalistai. Liejosi padėkos žodžiai, skambėjo dainos, posmai, linkėjimai. Lietuviškai dainavo ansamblis ,,Svaja‘‘, vadovaujamas G. Barzdaitienės, o lenkų kalba – Širvintų rajono Jauniūnų ansamblis ,,Czerwona maki‘‘, vadovaujamas S. Tamošiūnienės. Šalia Daugirdiškių buvo demarkacinė linija, tad lenkų ir lietuvių kalbomis kalbama iki šių dienų.

Gyvenimas skuba į priekį, o kartu su juo skuba ir Vlada. Ji rašo straipsnius apie Daugirdiškes monografijai ,,Semeliškių valsčius‘‘, įvairius kūrinius parapijos laikraščiui ,,Strėva‘‘, giedodama išlydi mirusiuosius į Amžinybę, kaip Semeliškių parapijos Carito narė lanko vienišus, senus, ligotus .

Nors amžius kartais primena apie save ir lėtėja žingsniai, kopiant į metų kalną, bet nėra žodžių nenoriu, negaliu . Galvoje vis sukasi mintis, kad dukra Laima, vaikaitis Justinas taip pat pasuks močiutės pramintu literatų keliu. Vaikystėje Laima kūrė vaikiškus eilėraštukus, o dabar rašo įdomius straipsnius į laikraščius, pagal leidyklos ,,Alma littera‘‘ užsakymą parašė enciklopediją ,,Pradinukams apie Lietuvą‘‘. Justinas nuo septintos klasės dalyvauja literatūriniuose konkursuose, yra tapęs ir grand prix, ir pirmos vietos laimėtoju .

Dar vilioja svajonių, kelionių miražai, kviečiantys aplankyti Egiptą, Graikiją, Izraelį. Dar laukia mezginiai, nėriniai, neperskaitytos knygos, nesutikti žmonės, neparašyti kūriniai...

Rudeniška ramybė ir nostalgija tvyro gamtoje, vėjai ir darganos užliūliavo ir Daugirdiškių salą, ir griuvėsius, ir Šv. Jono koplytstulpį, bet žmonių širdyse ir prisiminimuose dar aidi jubiliejaus aidai. Dar vakarais jie atsiverčia knygą ir iš naujo keliauja savo istorijos labirintais. Ir gyvenimas nušvinta naujomis spalvomis.   

 

Eilėraštyje ,,Daugirdiškių globėjas‘‘ lyg priekaištas skamba posmas:

 Kur tie Remeriai iš Daugirdiškių?

Grafo mokykla išnyko ...

O šventasis Jonas Nepomukas

Kaimą nuo nelaimių saugot liko .

 Nauji ,,Remeriai‘‘ įsikuria Daugirdiškėse ne vasaroms, bet gyvenimui visus metus . Žemdirbiai lieja prakaitą, savo širdį atiduoda smėlėtai ir įnoringai Daugirdiškių žemei. Laikas rašo naują kaimo istorijos puslapį ir atsijoja plevėsas, einančius ir nueinančius, o Vladislava vėl palinkusi prie naujo posmo, prie naujo straipsnio. Ji rašo prisiminimus apie savo gimtinę – Ulyčėlų kaimą, esantį Širvintų rajone.  

Kūrybinė ugnelė dega. Tegul jos neužpučia mūsų abejingumas, nuostatos. Kaimas gyvuoja, o Petraičių ir Jonaičių turi kiekvienas sodžius. Tik ar reikia tuo girtis?

 Bernardinai.lt