Toliau tęsiame italės A.M.Zanzucchi, chemikės ir penkių vaikų mamos, pasiryžusios kasdien gyventi Evangelija, įžvalgas apie religinį ugdymą šeimoje. Šįkart ji atskleidžia sąžinės formavimo – kaip vieno pagrindinių šio ugdymo uždavinių – svarbą ir metodus, pasitelkdama įtaigius savo pažįstamų giliai tikinčių motinų pasakojimus.

Autorė griauna siaurą nuodėmės suvokimą, būdingą nemažai daliai tikinčiųjų, ir pateikia jos naują perspektyvą gyvenime, kuriame viskas yra pagrįsta pasitikėjimu Dievu-Meile. „Krikščioniškas auklėjimas neformuoja kompleksų, o ypač kaltės”, - skamba kaip tikras papiktinimas šiuolaikinei masinei opinijai ir kviečia iš naujo atrasti tikėjimo ir Dievo gailestingumo gelmę.

  Jeigu mes iš tiesų norime ugdyti savo vaikus taip, kad jie taptų savarankiški, gebantys atskirti gėrį nuo blogio, suprasti, ko iš jų nori Dievas, taip pat laisvai pasirinkti, kuo sekti, yra būtina padėti jiems formuoti sąžinę. Kai mūsų atžalos susiduria su gyvenimu ir savo principus turi įkūnyti veiksmuose, jautri ir gerai suformuota sąžinė tampa išeities tašku, visa ko pamatu.

Esu klaususi daugelį motinų, kaip joms pavyko įvykdyti šią užduotį. „Iš esmės, tai mano sąžinė yra formuojama bendravimo su vaikais, - pasakojo viena mama. –Pavyzdžiui, kai man trūksta geraširdiškumo, tuoj pat tą suprantu, išvydusi, kaip vaikai žvelgia į mane. Kadangi pastabą ar pabarimą, ištartą su meile, jie priima ir supranta. O kai tai daroma iš pykčio – ne dėl jų gerovės, bet dėl mano ‚,iškrovos“, mano pranašumo – vaikai tai atmeta. Manau, jog mano troškimas formuoti jų sąžinę tampa pastangomis ugdyti savąją. Galvoju, kad jų sąžinė yra „statoma“ ant manosios, ant mūsų sąžinės pamato.

Todėl aš pati turiu elgtis pagal savo įsitikinimus, jeigu noriu, kad ir mano vaikai būtų nuoseklūs. Negaliu tikėtis suformuoti jų sąžinę neugdydama savosios.“

Siekdami padėti savo vaikams įgyti jautresnę ir labiau išvystytą sąžinę bei drauge pagilinti  tarpusavio santykį, galime pabandyti atlikti sąžinės patikrinimą drauge su jais. Tačiau ne griežtai, bet paprastai. Tai turi būti konfidencialus ir malonus pokalbis tarp tėvų ir vaikų, kuriame peržvelgiama praėjusi diena. Vaikams tai suteiks didžiulį džiaugsmą ir dažnai nemenką nusiraminimą. Kai jie sugebės atsiverti patys ar kažką atskleisti apie kitus, jausdami pasitikėjimą savo tėvų ir Dievo meile bei gailestingumu, išsilaisvins nuo daugelio sunkumų. Taigi niekas nebeslėgs vaikų sielų, jas „traukdamas žemyn“ ir versdamas jaustis nejaukiai.

Iš esmės, sąžinės formavimo tikslas yra išmokyti mus vengti blogio, klaidos, to, kas paprastai vadinama nuodėme. Tačiau mūsų nupieštame paveiksle, kur viskas yra grįsta pasitikėjimu Dievu-Meile, nuodėmė (kaip ir visa kita) įgyja naują perspektyvą.

Norėdama pailiustruoti tai, ką turiu omenyje, siūlau dviejų mamų patirtis.

„ Tas nuodėmės „baubas“ stipriai slėgė mano vaikystę ir jaunystę,- pasakojo viena jų. –Tai trukdė formuotis mano nuoširdžiam santykiui su Dievu. Aš nesugebėjau tikrai mylėti Dievą ir tikrai juo pasitikėti. Aš negalėjau jam visiškai savęs atiduoti. Tokia būklė neįkvėpė ir didelio pasitikėjimo savimi, kadangi man atrodė, jog jei aš darydavau tai, kas man teikė gyvenimo džiaugsmą ar vengdavau per didelio nuobodulio, skaudindavau Dievą, todėl turėdavau laukti jo bausmės. Vėliau aš supratau, sakyčiau, atradau, kad Dievas yra Meilė, ir jeigu mes norime būti į jį bent truputėlį panašūs, turime nuolat stengtis mylėti. Tada mano siauras nuodėmės suvokimas pradingo. Supratau, kad vienintelis būdas išvengti nuodėmės yra niekad nenustoti mylėjus. Kokią tai suteikė laisvę! Bandžiau šią nuodėmės sampratą perteikti savo sūnui. Paaiškinau jam, kad bloga - tai paprasčiausiai neišreikšti meilės, kuri glūdi mumyse. Po pirmosios išpažinties sūnus namo grįžo visas švytėdamas. „Kaip nuostabu! – tarė jis man. - Aš išsilaisvinau nuo visų savo nesėkmių bandant mylėti. Dabar esu pasirengęs mylėti visus ir visada. “

 O štai ką papasakojo kita mama.

 „Kai mano vaikas pirmą kartą turėjo atlikti išpažintį, atėjo pas mane susirūpinęs. „Mamyte, kas yra nuodėmė? – paklausė mane. – Aš nežinau, ką pasakyti kunigui.“ „Paklausyk, - tariau jam, - aš manau, kad nuodėmė yra meilės trūkumas. Pažvelkime. Neklausymas yra meilės mamai ir tėčiui trūkumas. Blogas mokymasis yra mokytojo negerbimas, broliuko ir sesutės erzinimas, pykimasis su draugais – visa tai yra meilės šiems žmonėms trūkumas.“ Sūnus tai suvokė gana neblogai. Jo išpažintys (aš tai žinau, kadangi mes dažnai joms ruošdavomės kartu) dabar yra absoliučiai paremtos meile. „Aš nemačiau Jėzaus savo mamytėje, ir jos neklausiau; galėjau nudžiuginti savo broliuką, leisdamas jam žaisti mano kareivėliais, tačiau to nepadariau, ir jis verkė.“ Ši perspektyva jam augant pamažu padeda suvokti tikrąją nuodėmės esmę.“

 Dar viena mama išryškino, kaip svarbu vaikams suteikti atsakomybės jausmą. „Viena svarbiausių ir subtiliausių užduočių ugdant vaiką yra padėti jam teisingai formuoti sąžinę. Esu ne kartą patyrusi, kad vaikuose tai pradeda formuotis labai anksti. Reikia būti budriems, kad vaikas netaptų nei paviršutiniškas, nei skrupulingas. Atradau, kad kai jo sąžinė, kaip sakoma, pradeda „funkcionuoti“, yra labai gerai jai pačiai leisti atlikti savo darbą. Visada leisdavau vaikui veikiau laisvai klausyti savo sąžinės nei mano nurodymų, prieš tai, žinoma, paaiškindama jam aplinkybes ir pasakydama, kaip reikėtų elgtis – vaikas tai atlikdavo su kur kas didesniu noru. Ir pastebėjau, kaip ūgtelėjo jo asmenybė.“

 „Dažnai vaikai yra instinktyviai linkę įtvirtinti savo asmenybę priešindamiesi autoritetams. Juo labiau vaikai (kaip ir daugelis mūsų) turi nemažai tingumo, kuris juos skatina „tempti gumą“ ir ginčytis, kodėl jie turėtų tą ar aną daryti. Prisimenu, kai kartą liepiau savo sūnui kažką atlikti, ir jis pasakė „ne“, pateikdamas pasiteisinimą. „Daryk, kaip nori“, - atsakiau jam kaip galėdama maloniau, norėdama tai greitai užbaigti. – Tu esi laisvas. Bet pirmiausiai pažvelk į savo vidų ir tuomet nuspręsk.“ „Oi, mamyte!“ – tokia buvo jo reakcija. „Kai tu taip sakai, viduje aš jaučiu, kad turiu tai padaryti!” „Taip, aš žinau“,- tariau sau, jausdama tam tikrą pasitenkinimą. – Su manimi tu gali ginčytis; gali įrodyti man, jog geriau elgtis kitaip. Tačiau savo sąžinės neapgausi!“

 Aiškumo dėlei paminėsiu kitos mamos, turinčios psichologės išsilavinimą, vertingą patirtį. „Nepaisant kai kurių nuomonių, manau, kad krikščioniškas auklėjimas neformuoja kompleksų, o ypač kaltės. Tai tiesa netgi tuomet, jei vaikas – kaip kad maniškis – yra tokios jautrios sąžinės, kad turi polinkį tapti skrupulingas. Manau, kad šį kompleksą lengvai nugali vaikai, kurie išmoksta pasitikėti Dievo meile ir įgyja nuostatą visuomet gyventi „dabarties akimirkoje“, patikėdami praeitį Jėzaus gailestingumui. Štai vienas epizodas, kuris tai iliustruoja: Vieną vakarą, kai valgėme, Lukas buvo baisus nenuorama ir išdykėlis, kad mes su vyru visai netekome kantrybės. Po vakarienės paguldžiau berniuką į lovą anksčiau nei paprastai, tam, kad šis suprastų, ką darė ne taip. Po valandėlės jis tapo ramus, bet atrodė labai įsižeidęs. Staiga beveik su ašaromis sūnus pratrūko: „Aš buvau tikrai blogas, tikrai blogas. Aš tikrai buvau blogas berniukas!” Jis nebegalėjo nusiraminti. Taigi aš numaldžiau jį tokiais žodžiais: „Tu esi teisus, tačiau Jėzus atleidžia daugelį dalykų dėl meilės. Jeigu tu dabar tuoj pat imsi mylėti Jėzų, daugiau negalvodamas apie tai, kas nutiko, jeigu tu, pavyzdžiui, greitai nusirengsi ir gražiai pasidėsi drabužius dėl Jėzaus, tuomet tai, kaip elgeisi prie stalo, bus visiškai „ištrinta“. Tačiau jei tu vis galvosi, ką padarei ne taip, ir toliau jausiesi blogai.“

 Aiškiai sužavėtas tokio sprendimo, Lukas greitai nusirengė, rimtai sukalbėjo savo maldas ir šmurkštelėjo po antklode, sušukdamas: „Mamyte, aš laimingas!” Taigi dabar jeigu jis kartais pasielgia netinkamai, neleidžia savo sielai tapti prislėgtai. Jis pasako man viską. Jis išmoko branginti tą džiaugsmą, kuris kyla patikėjus savo mažas nuodėmes Jėzaus meilei ir savo motinos meilei. Būtent Lukas išsiugdė įprotį prieš eidamas miegoti visas savo kaltes papasakoti man – ir jis tol nejaučia palengvėjimo, kol to neatlieka.

Remdamasi savo patirtimi, esu tikra, kad toks sąžinės patikrinimas, prasidėjęs taip spontaniškai ir paprastai, ne tik padeda išsaugoti vaiko sielos ramybę, bet ir leidžia ugdyti tobulesnę sąžinę.“

 Iš A.M.Zanzucchi „My child and God“ vertė J.Ž.