Nijolės Paškauskienės nuotrauka.

Jei tauta neturi įdomių, romantiškų įvaizdžių, ji tampa neįdomi – nei sau, nei kitiems“, – sako filosofas, besidomintis gyvūnų globos etika prof. Česlovas Kalenda, svarstydamas apie globalizacijos sąlygomis kintantį lietuvių požiūrį ir elgesį su moraliniu lietuvių tautos simboliu – arkliu. Tekstas iš Bernardinai.lt archyvų.

Žmonių santykio su gyvūnais ir gyvuliais problema šiuolaikinėje Vakarų kultūroje - labai aktuali. Ši problema šiandien paprastai formuluojama kaip gyvūnų teisių arba elgesio su gyvūnais klausimas. Ji turi savo analizės, plėtojimo tradicijas, tam tikras teorines formas, kurios yra išreiškiamos įvairiomis disciplinomis: ją svarsto moralės filosofija, kelianti klausimą, kaip mes turėtume elgtis, ekologinė etika, kurioje gyvūnija traktuojama kaip globalinės ekosistemos dalis ir kita etikos disciplina – gyvūnų apsaugos etika, kurioje kalbama daugiausiai apie elgesį su naminiais gyvūnais. Dar viena specifinė gyvūnų apsaugos sritis – laboratorinių gyvūnų etika. Joje kalbama apie tinkamą žmonių elgesį su moksliniuose eksperimentuose naudojamais gyvūnais, rūpinamasi, kad pastarieji kuo mažiau kentėtų.

Prof. Česlovas Kalenda.

Vokietijoje elgesio su gyvūnais etika iš pradžių buvo vadinama Tierschutz Ethik (Gyvūnų apsaugos etika), dabar ji sutrumpinta į Tierethik (Gyvūnų etiką). Kadangi lietuvių kalboje „Gyvūnų etikos“ sąvoka lyg ir nelabai skamba, esu linkęs vartoti „Elgesio su gyvūnais“, „Gyvūnų apsaugos“ ar „Gyvūnų globos“ etikos sąvokas. Gyvūnų apsaugos etikoje yra formuluojamos elgesio su gyvūnais taisyklės, tam tikras elgesio su jais kodeksas. Taigi elgesys su gyvūnais yra tapęs ne vien moraline, bet ir teisine problema.

Gyvūnų teisių sąvoka griežčiau apibrėžia elgesio normas, tų, kurie elgesio objektai, atžvilgiu. Kitaip tariant, gyvūnų teisių sąvoka, kalbant apie žmogaus elgesį, labiau akcentuoja objektyvumo momentą, kuris tampa priklausomas ne vien nuo žmogaus geros valios, jausmų, jautrumo, gailestingumo, kitaip sakant, nuo subjektyvių dalykų, bet ir nuo valstybės teisės aktuose, įstatymuose įtvirtintos normos, už kurios nesilaikymą, – taikomos sankcijos. Tai labai sustiprina galimybę realizuoti tas moralines nuostatas, kurios dabartiniame kultūros ir moralės lygyje yra būtinos.

Neprievartos etikos kūrėjas Mahatma Gandhis yra sakęs, kad apie tautos didingumą ir moralumą yra sprendžiama pagal tai, kaip ji žiūri į gyvūnus.

Lietuvoje taikomi daugiau ar mažiau taikomi visi paminėti požiūrio į gyvūnus ir elgesio su jais aspektai, o jų įgyvendinimo mąstai ir būdai lemia mūsų civilizuotumo šioje srityje lygį. Čia mes galime prisiminti neprievartos etikos kūrėjo Mahatma Gandhi mintį, kad apie tautos didingumą ir moralumą yra sprendžiama pagal tai, kaip ji žiūri į gyvūnus.

Pastaraisiais metais gyvūnų teisių problemai dėmesys yra suaktyvėjęs, ypač žiniasklaidoje. Kai buvo priimti tam tikri įstatymai gyvūnų apsaugos atžvilgiu Seime ir jų pažeidimai sukelia visuomenės reakciją. Žinoma, didelį vaidmenį vaidina Lietuvos buvimas Europos Sąjungoje. Ši aplinkybė šiandien formuoja mūsų visuomenės narių elgesio su gyvūnais kultūrą, kuri kol kas pas mus nėra aukšta.

Čia kalbėjau apie bendrą elgesio su gyvūnais etikos lygmenį, tačiau yra ir kitas požiūrio į gyvūnus ir elgesio su jais kultūros lygmuo. Jis skleidžiasi kaip atskirai tautai būdingas savitas bruožas. Lietuviai visada ypatingą pagarbą teikė arkliui, arba, poetiškai kalbant, žirgui, kuris gyvulių ūkyje neabejotinai užėmė aukščiausią vietą.

Arklys lietuviui, – tai sunkiausių darbų pagalbininkas, kelionės draugas, karo dalyvis, tas, kuris gelbsti sunkiais gyvenimo momentais. Arkliais buvo palydima į paskutinę kelionę. Arklys būdavo įvairių žaidimų, lenktynių dalyvis ir t. t. Kitaip tariant, ir džiaugsme ir skausme šalia lietuvio kaip artimiausias jo draugas būdavo arklys. Neatsitiktinai Justinas Marcinkevičius parašė eilėraštį, kuriame yra tokie žodžiai: „Paprasčiausiai pasiilgau arklio/Jo protingų ir gerų akių.“ Be abejo, arklys lietuviams buvo brangiausias gyvūnas. Tai nulėmė jo dydis, jėga, žavesys, spalva, greitis, na ir tam tikras elgesys. Dėl savo stiprybės ir ištikimybės arklys tapo moraliniu lietuvių simboliu.

Be abejo, arklys lietuviams buvo brangiausias gyvūnas. Tai nulėmė jo dydis, jėga, žavesys, spalva, greitis, na ir tam tikras elgesys. Dėl savo stiprybės ir ištikimybės arklys tapo moraliniu lietuvių simboliu.

Įdomus dalykas, viduramžiais ir vėliau Vakarų Europoje išskirtinis dėmesys buvo labiau skiriamas šunims ir katėms. Tai buvo susiję su aristokratų, turtingesnių žmonių pomėgiais. Kaip žinoma, šie gyvūnai laikyti jų prestižiniais sutvėrimais. Na, o lietuviams – žemdirbiams ir valstiečiams –svarbiausi buvo tie gyvūnai, kurie galėjo būti pagalbininkai ūkyje. (Tiesa, šuo, kaip namų sargas, ir pas mus buvo svarbus.) Bendravimas su jais žmonių sąmonėje iškėlė šiuos gyvūnus į aukštesnį kultūros lygmenį.

Jeigu imsime kitą gyvosios gamtos sritį, augaliją, turime ąžuolą. Kuris, kaip ir arklys gyvūnų sferoje, yra moralinis lietuvių simbolis. Kaip šiedu įvaizdžiai – arklio ir ąžuolo – funkcionuoja? Pora įdomių epizodų. Kai nepriklausomybės pradžioje kalbininkai, norėdami atkreipti dėmesį į ne itin gerą mūsų kalbos padėtį, tyčia pasiūlė pradėti žodį „ąžuolas“ rašyti be nosinės (esą vykstanti kalbos reforma ir joje numatomas toks pakeitimas), tai sukėlė tautos reakciją. Diskusijose, kurios vyko Rašytojų sąjungoje, prof. Viktorija Daujotytė pasakė, jog tokią reakciją sukėlė ne kalbos dalykai, bet tai, kad čia buvo užkliudytas moralinis lietuvių simbolis.

Panaši reakcija kilo, kai amerikiečių rašytojas Jonathanas Franzenas novelių romane „Pataisos“, rašydamas apie lietuvius pasakė, kad jie esą valgo arklieną. Lietuviai įsižeidė, pasipiktino šia pastaba, nes jiems tai niekada nebuvo būdinga. Iš tokios jautrios reakcijos galime spręsti, jog lietuvio sąmonėje taurus arklio įvaizdis ir padėka šiam gyvūnui tebeegzistuoja. Kita vertus, mūsų visuomenė ir jos dvasinė sfera dabar labai keičiasi. Viena po kitos ritasi globalizacijos bangos, vyksta rinkos ekonomikos plėtra, gyventojų migracija diktuoja kitas madas. Todėl kartais etninės lietuvių kultūros vaizdiniai yra užgožiami kitų realijų – kitokių įpročių ir madų.

Kartą vienos viktorinos metu laidos vedėja paprašė, kad klausytojai užbaigtų pasakymą: „Yra bala, atsiras (bus) ir ...“. Klausytojai paskambinę ėmė svarstyti, bandė spėti, tačiau visi jų atsakymai buvo paviršutiniško, horizontalaus lygmens. Jie svarstė, kad galbūt baloje atsiras varlių, buožgalvių. Gal sliekų. Tai reiškia, kad tikrovę jie suvokia taip, tarsi ji neturėtų vertikaliojo lygmens, ne taip kaip anksčiau, kai iš tikrųjų knibždėte knibždėjo įvairiausių dvasių. Teisingas žodis šiame pasakyme buvo „velniai“: „Yra bala, atsiras ir velnių“. Iš šio nedidelio pavyzdžio matyti, kad metafizinis, gilesnis, vertikalus tikrovės suvokimo matmuo dingsta. Na, o kai jo nebelieka, nebelieka ir šaknų, ir žmogus tampa kiaurai perpučiamas globalizacijos vėjų.

Kaip bebūtų, šie vėjai neišvengiami. Kartu ir arklio padėties kitimas. Nepaisant to, kad arklio vaizdinys bei padėtis mūsų gyvenime keičiasi, ankstesnės pagarbos tradicijos jam – išlieka. Čia galėčiau priminti aktyvių piliečių protestus, reikalaujant pagerinti nepakenčiamas lietuviškų arklių eksporto į Italiją ir Prancūziją sąlygas. Pirmasis toks renginys Lietuvoje ir kitose šalyse įvyko 1991-ųjų liepą.

Mūsų visuomenė ir jos dvasinė sfera dabar labai keičiasi. Viena po kitos ritasi globalizacijos bangos, vyksta rinkos ekonomikos plėtra, gyventojų migracija diktuoja kitas madas. Todėl kartais etninės lietuvių kultūros vaizdiniai yra užgožiami kitų realijų – kitokių įpročių ir madų.

Apskritai, pagarbos gyvūnams tradicijos yra senos. Dar Pitagoras, remdamasis metampsichozės, sielų persikūnijimo teorija, propagavo vegetarizmą, kaip būdą siekti moralinio tyrumo bei realizuoti savą gėrio potencialą. Ši tradicija į Graikiją atkeliavo iš Rytų, ją palaikė ir kiti graikų mąstytojai: Seneka, Porfirijus, Plutarchas. Tai buvo mitologinės kultūros tradicija, atėjusi iš senos praeities. Bet jau viduramžiais ėmė formuotis naujas požiūris, grindžiamas empirinio bendravimo pagrindu. Čia mes galime prisiminti nominalizmo filosofiją, kuri skatino žvelgti į gyvūną kaip į savo vertės individą. Užuot jį traktavus vien kaip rūšies atstovą, kaip siūlė kita filosofijos kryptis – realizmas.

Kita dvasinė paskata atsakingai elgtis su gyvūnais buvo krikščionybės antropologija, traktuojanti žmogų kaip nusidėjėlį ir prolepsinė eschatologija, skatinanti ir perspėjanti individą, kad visą laiką reikia elgtis gerai. Reikia rūpintis savo likimu, kad užsitarnautume dangiškąją palaimą. Kad pernelyg savimi nesididžiuotum ir nekeltum savęs anksčiau visų kitų gyvų padarų. Taip galų gale susiformavo pažiūra, imta svarstyti dar XVII amžiuje, ir ypač iškleista anglų utilitaristų, kad kalbant apie žmonių moralinį požiūrį į gyvūnus, reikia kelti ne klausimą, ar jie mąsto, ar jie kalba, tačiau visų pirma – ar jie jaučia, ar jie kenčia. Žinoma, nereikia perlenkti lazdos ir nutrinti ribą tarp žmonių ir gyvūnų, kuri yra akivaizdi.

Aišku, skirtingos tautos turi skirtingus gerbtinus gyvūnus. Štai Indijoje gerbiamos karvės, draudžiama netgi jų pieną gerti, gerbiami šunys, net varnos, kurioms ant stogų paliekama lesalo. O štai kinai valgo šunis ir šuniena laikoma delikatesu. Tačiau mūsų kultūra kita ir, kaip sakoma, pripratimas yra antras prigimimas, todėl šiandien skaudu girdėti ir verčia suklusti, kad tokios taurios ir gražios tradicijos yra išduodamos dėl grynai komercinių, vulgarių motyvų ir šalto racionalizmo. Nes taip mes, lietuviai, prarandame dalį savo tapatybės, kuri buvo sukaupta daugelio ankstesnių kartų patirties.

Galima būtų prisiminti mums artimą vokiečių filosofą Imanuelį Kantą, kuris yra vienas didžiausių Europos moralės filosofų. Svarstydamas moralės pagrindų klausimą, jis užkliudė ir žmogaus elgesio su gyvūnais klausimą. Tačiau tuo metu Europoje buvo labai stipri antropocentrizmo pozicija, ir Kantas, mąstydamas nuosekliai, nematė galimybės teoriškai pagrįsti moralinį santykį gyvūnų atžvilgiu. Bet jis jautė, kad mes turime su gyvūnais elgtis padoriai ir laikytis moralinių elgesio normų. Kaip vertų didelės pagarbos gyvūnų, tarnaujančių žmogui gyvūnų, pavyzdį jis pateikia arklį ir šunį.

Šiandien skaudu girdėti ir verčia suklusti, kad tokios taurios ir gražios tradicijos yra išduodamos dėl grynai komercinių, vulgarių motyvų ir šalto racionalizmo. Nes taip mes, lietuviai, prarandame dalį savo tapatybės, kuri buvo sukaupta daugelio ankstesnių kartų patirties.

Taigi panašios idėjos mūsų kultūroje egzistavo visą laiką. XIX amžiaus pradžioje Vakarų Europoje – Britanijoje ir Prancūzijoje kilo gyvūnų globos judėjimas. Tas sąjūdis pasiekė ir Lietuvą. 1873 metais Žemaitijoje, Rietave, kunigaikščių Oginskių dvare, buvo įkurta pirmoji Lietuvoje gyvūnų globos draugija. Buvo paskelbtas konkursas parašyti apie gyvulių globą, 1876 metais tokį veikalą parašė žinomas kultūros veikėjas, agronomas, kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis. Knyga vadinosi „Pasauga kiekvieno gyvo sutvėrimo“. Tačiau carinė cenzūra uždraudė jį tiražuoti, nes tuomet galiojo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas.

Įdomu pažymėti, kad autorius, kalbėdamas apie gyvulių globą, į pirmą vietą iškelia arklį, nors mini ir kitus.

Gyvūnų globos tradicijų Lietuvoje rastume ir dar anksčiau – XVIII amžiuje buvo diegiamos šv. Pranciškaus Asyžiečio tradicijos globoti gyvūnus. Prie bažnyčių kabindavo užrašus, kuriuose valstiečius raginami gerai elgtis su gyvuliais, ypač arkliais. Duodama konkrečių patarimų. Galima paminėti ir dar vieną jaudinamą pavyzdį, kai rašytojas Jonas Graičiūnas, ištremtas į Sibirą, paliudijo, jog į Sibirą buvo vežami ir arkliai. Taip keli šimtai jų pateko į tremtinių rankas. Rašytojas pasakoja, kaip lietuviai ūkininkai glaudėsi prie tų sunerimusių bėrių, sarčių, bučiavo juos ir kūkčiojo tarsi maži vaikai.

O dabar, kadangi verslininkai superkantys arklius ar patys auginantys juos savo ūkyje eksportui, paprastai su jais nebendrauja, nepatiria emocijų, neišgyvena ryšio, todėl jų pažiūras formuoja jau visai kitokie motyvai – abstraktūs, komerciniai, racionalūs. Taip atsiranda kitoks požiūris. O atsiradus kitokiam požiūriui, pakinta ir elgesys. Tie, kurie tiesiogiai, betarpiškais bendrauja su tais gyvūnais – augina juos, šeria, dirba, jie juos suvokia visai kitaip. Prisimenu savo tėvelį, kai reikėdavo skersti kiaulę, visuomet prašydavo kaimyno, o mamą ragindavo eiti, susipykti su jais, kad negailėtų ir neverktų.

Taigi ši patirtis sulaukė apibendrinimo ir filosofijoje. Martinas Buberis, nagrinėdamas žmogaus santykio su gyvūnais klausimą, sako tiesioginio bendravimo procese su Kitu, iš santykio Aš – Tai virsta į Aš – Tu. Tarp jų atsiranda savitarpio supratimas. Filosofas pasakoja, kad, būdamas vaikas, jis gyvendavo pas senelius ir kasryt lankydavo kumeliuką, kuris jį mielai sutikdavo. Susitikimas su šiuo gyvūnu tapo įvykiu, atskleidžiančiu kito padaro kitybę. Vadinasi, žmogus, kaip protinga būtybė, suvokia, kaip nuo savęs besiskiriančią, bet vis dėlto tokią, su kuria gali bendrauti ir patirti būties malonumą.

Atsidūręs tokioje padėtyje, žmogus pateisina save kaip kultūros kūrėją, pateisina žmogaus pašaukimą, nes tai – moralinis santykis. Juk gyvūno paskirtis nėra, kad žmogus jį suvalgytų. Kai žmogus kepa duoną ar bulvę, tai skirta valgymui, nes tai paties žmogaus sukurta realybė, o gyvūnas egzistuoja kaip gamtos kūrinys, kaip Dievo kūrinys, kaip gamtos kūrybiškumo apraiška. Kaip rūšis, kuriai skirta gimti, subręsti, sulaukti palikuonių ir natūraliai suirti. Arba, kaip sako šv. Pranciškus, gyvūnai egzistuoja tam, kad savo buvimu garbintų savo Kūrėją. Taip gyvendamas žmogus savo kūnišką egzistavimą papildo dvasingumo kategorija. Be šio komponento žmogus praranda savo būties savitumą ir pilnatvę. Kai žmogus valgo gyvūnus, jis save redukuoja į gamtinius padarus, mėsėdžius gyvūnus, kurie egzistuoja pagal gamtos dėsnį – stipresnis ryja silpnesnį. Taip jau istoriškai susiklostė, tačiau tai nereiškia, kad tai autentiškas žmogaus būvis.

Kodėl mes turėtume elgtis kaip kitos tautos, kodėl negalima išsiskirti? Būtų labai gražu ir tauru, jei turėtume tokių aukštos vertės tradicijų.

Skirtingos tradicijos yra gerai ir gražu. Jos patvirtina žmogaus kultūrinę tapatybę. Ir nors įstatymai nedraudžia arklius išnaudoti, tai nereiškia, kad mes turėtume elgtis kitaip, nei mums įprasta, priešingai savo patirčiai. Ir paneigti tą ypatingą arklio vaizdinį – kultūroje, istorijoje, sąmonėje. Kodėl mes turėtume elgtis kaip kitos tautos, kodėl negalima išsiskirti? Būtų labai gražu ir tauru, jei turėtume tokių išskirtinių, aukštos vertės tradicijų.

Vienokios ar kitokios moralinės pažiūros priklauso nuo žmogaus sukauptos patirties. Lietuvio bendravimo su arkliais patirtis – sena, gili ir turtinga, pilna palankaus turinio šio gyvūno atžvilgiu, todėl šio gyvūno moralinės apsauga turėtų būti geresnė. Tai visiškai pagrįstas dalykas. Arklys yra vienas iš aukštųjų stuburinių gyvūnų, ir mūsų kultūroje jis turi būti aukštai vertinamas. Šiuolaikinių žmonių pareiga yra neišduoti šių tradicijų, nepasiduoti naujiems, nudvasintiems papročiams. Jei tauta neturi įdomių, romantiškų įvaizdžių, ji tampa neįdomi – nei sau, nei kitiems.

Na ir pabaigai. Įsiminė vienas atvejis iš Vokietijos, jis susijęs ne su arkliais, bet su kormoranais. Vietos gyventojai labai nemėgsta kormoranų. Visaip uja. Tačiau vienas vokietis, išmestą iš lizdo jauniklį, paleido į jūrą, sakydamas: „plauk ten, į šiaurę, ten Lietuva, ten jus gerbia, ten tu išliksi“. Toks įvaizdis iškelia Lietuvą, padaro ją įdomią. Kaip neįdomu, jei visi imtume valgyti kormoranus, arklius, šunis.

Zigmas Vitkus