Kol Vilniaus valdžia skelbia karą grafičių piešėjams, vadinamiesiems sostinės veidą darkančiais begėdžiais vandalais, kitose pasaulio šalyse grafičiai jau ne pirmus metus laikomas menu, kuriam randama vietos meno istorijos vadovėliuose. Be to, už jį aukcionuose mokamos sumos nė kiek nenusileidžia už tradicinę dailę klojamiems milijonams.

Šis pokytis neįvyko savaime – tenykščiai žmonės savo įsitikinimus ir požiūrį į grafičius ir jo kūrėjus pakeitė ryškių šiai meno rūšiai atstovaujančių asmenybių dėka. Kone garsiausiu visų laikų grafičių meistru laikomas po Banksy pseudonimu besislepiantis britas, kurio tapatybė neįspėjama jau beveik du dešimtmečius. Būtent tiek laiko jis sugeba išsilaikyti populiariausių šiuolaikinio meno atstovų gretose ir vis dar kurti intrigą dėl tikrojo savo vardo ir veido. Skirtingus pasaulio miestus puošiantys Banksy kūriniai – tarsi jo ironiški komentarai apie socialinius, politinius ir ekonominius procesus, kurie vyksta dabartinėje visuomenėje. Skurdas, beprasmiai kariniai konfliktai, diktatūra, besaikis vartojimas, įvairios diskriminacijos formos, susvetimėjimas – tai yra tik kelios skaudžios temos, kurias savo grafičių piešiniuose gvildena Banksy.

Jo kūryba jau seniai pripažinta vartotojų ir kritikų, tačiau lieka atviras pagrindinis klausimas: kas yra tas žmogus, kurio kūrinius aukcionuose graibsto aktoriai Angelina Jolie ir Keanu Reeves, dainininkė Christina Aguilera bei kitos garsenybės? Kas tas menininkas, kuris grafičius sugebėjo iškelti iki šiai subkultūrai dar neregėto pripažinimo aukštumų ir privertė tvarkos sergėtojus į grafičių piešėjus žiūrėti su kur kas didesniu atlaidumu?

Piešinius lydi ironiški šūkiai

Nors ir tapo plačiai žinomas, Banksy nėra pirmasis grafičių meistras, kuris taip išpopuliarėjo. Prieš jį šiame mene pasižymėjo paryžietis Blek le Rat‘as, kuris savo karjerą pradėjo 1981-aisiais, bei anarchistinės grupės „Crass“ nariai, kurie aktyviai darbavosi Londono metro požemiuose aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Tačiau Banksy juos pranoko produktyvumu ir ypatinga technika, kurią aktyviai pradėjo naudoti būtent jis. Tai – piešimas per trafaretą („stencilling“ – angl.). Iš anksto paruoštus kartono trafaretus atlikėjas prideda prie sienos ir užpurškia aerozoliniais dažais.

2005-aisiais išleistoje gausiai iliustruotoje knygoje „Siena ir gabalas“ („Wall and piece“ – angl.) menininkas rašė, kad trafaretus jis pradėjęs naudoti norėdamas sutaupyti laiko. Esą iki tol dirbdamas įprasta technika – piešdamas laisvu stiliumi – jis dažnai nespėdavo baigti darbo, kol atvykdavo policija, kuri rengdavo reidus grafičių piešėjams sugauti. Stiliaus išskirtinumas ir yra tas, kad jo piešinius dažnai lydi tekstiniai teiginiai, kuriuos autorius priskiria savo kūrinių herojams. Tarp ryškių pavyzdžių – kelio į Holivudą klausianti drovi pelė, užrašui „Išpardavimas baigiasi šiandien“ besimeldžiančios moterys, megztinį su užrašu „Pankai nėra mirę“ mezganti močiutė arba plakatą, kuriame užrašytas grasinimas: „Juokitės, bet vieną dieną valdysime mes“, laikanti liūdna beždžionė.

Londono zoologijos sodo pingvinų aptvare dviejų metrų aukščio raidėmis jis yra palikęs užrašą „Mums nusibodo žuvis“, o Bristolio zooparko dramblių pažiūrėti atėję lankytojai nustėro pamatę užrašą: „Noriu išeiti. Čia per šalta. Prižiūrėtojas dvokia. Nuobodu, nuobodu, nuobodu“.

Vieną savo darbų, kuriame vaizduojamas prabangiai įrėmintas užrašas:

„Negaliu patikėti, kad jūs, asilai, perkate šį šlamštą“, Banksy skyrė aukcionuose originalių jo darbų eskizus perkantiems kolekcininkams.

Apdovanojimą ignoravo

Apie Banksy žinoma nedaug, o visa apie jo asmenybę ir biografiją pateikiama informacija yra labai negausi ir negali būti vertinama kaip faktas. Manoma, kad menininkas yra kilęs iš Didžiosios Britanijos miesto Bristolio, kur ir pradėjo savo karjerą apie 1992–1994-uosius metus kaip grafičių menininkų grupės „DryBreadZ Crew“ narys.

Vėliau jo karjera klostėsi dramatišku greičiu. Pasirinkęs dar neužpildytą nišą – grafičių, kaip kaikatūrinių visuomenės santvarkos komentarų, naudojimą, Banksy išpopuliarėjo žaibišku greičiu. Prie jo žinomumo prisidėjo ir tas faktas, kad, tapęs garsus, jis ėmė dar atkakliau slėpti savo tapatybę, o tai kai kurie kritikai vertino kaip labai sėkmingą viešųjų ryšių kampaniją.

Jau 2002-aisiais buvo surengta pirmoji asmeninė jo darbų eskizų paroda Los Andžele, tačiau tai buvo tik sėkmingos Banksy karjeros pradžia. Jau po kelerių metų, 2007-aisiais, Londone vykęs meno aukcionas įrodė, kad šio menininko populiarumas pasiekė savo apogėjų – balandį surengtame aukcione vienas Banksy darbų eskizų buvo parduota už 288 tūkstančius svarų sterlingų (apie 1,2 milijono litų). Ši suma pradinę kūrinio kainą viršijo net 20 kartų. Kolekcininkai ėmė pirkti net namus, kurių sienas puošė autoriniai Banksy grafičiai.

Tais pačiais 2007-aisiais vieno Didžiosios Britanijos televizijos kanalo apdovanojimuose už indėlį į meną Banksy buvo pripažintas labiausiai nusipelniusiu britu (Greatest Living Briton – angl.). Kaip ir buvo tikimasi, menininkas atsiimti apdovanojimo neatvyko, taip dar labiau įaudrindamas diskusijas dėl savo tapatybės.

Debiutavo kaip režisierius

Pernai menininko gimtajame Bristolyje buvo surengta jo darbų retrospektyvinė paroda, kurioje pristatyta apie 100 darbų ir kurią vien per pirmąjį savaitgalį aplankę 8500 žiūrovų. Ištikimiausieji eilėje prieš parodos atidarymą praleido net po tris valandas, o vienas iš pirmųjų lankytojų buvo taip pat Bristolyje gimęs turtingiausias ir skandalingiausias šiuolaikinio Anglijos meno atstovas Damienas Hirstas.

Šių metų sausį Banksy debiutavo ir kaip filmų režisierius: JAV vykusiame kasmetiniame „Sundance“ kino festivalyje buvo pristatyta jo juosta „Išėjimas – per dovanų krautuvėlę“ („Exit Through the Gift Shop“ – angl.). Dokumentiniame filme pasakojama istorija apie Los Andžele apsistojusį prancūzų imigrantą, kurį tiesiog apsėdusi gatvės meno manija. Beje, Banksy filmo reklamai naudojo ne ką kitą, o savo paties meną. Pavyzdžiui, filmo premjeros San Franciske rytą skirtingose miesto vietose šio didmiesčio gyventojai ant pastatų išvydo net penkis naujus Banksy piešinius, kurių vakare ten dar nebuvo.

Darbuose – visuomenės pūliniai

Nors Banksy autorystė priskiriama daugeliui darbų visame pasaulyje, pats menininkas atsakomybę prisiima ne už visus šiuos kūrinius. Paprastai apie tai, ar naujas kūrinys priklauso Banksy, sužinoma per jo spaudos atstovus.

Tačiau meno kritikai tikina, kad atpažinti tipinį Banksy braižą nėra sunku dėl jam būdingo radikalumo, aiškios socialinės tematikos, dažnai besikartojančių personažų – žiurkių, vaikų, karių, policininkų.

Jo darbuose akivaizdus protestas tiek prieš globalius reiškinius – karą, kapitalizmą, fašizmą, imperializmą, anarchizmą, nihilizmą ir kt., tiek prieš žmonėms nesvetimas būkles ir ydas – godumą, dviveidiškumą, sutrikimą, absurdiškumą, abejingumą.

Pats Banksy taip su ironija apibūdina savo susirūpinimą žmonijos raida: „Kartais man pasidaro taip bloga nuo to, kas vyksta pasaulyje, kad net negaliu baigti valgyti antros mėgstamiausio obuolių pyrago porcijos.“

Per savo karjerą Banksy su ištikimų pagalbininkų komanda sukūrė nemažai įsimintinų grafičių, tačiau į šiuolaikinio meno istoriją jau įėjo keli labiausiai nuskambėję jo kūriniai. Tarp jų – vienas pirmųjų menininko kūrinių – ant Bristolio seksualinės sveikatos klinikos sienos esantis piešinys, kuriame vaizduojamas ant palangės pakibęs nuogas meilužis ir pro langą besižvalgantis neištikimos žmonos vyras. Tai esą Banksy protestas prieš visuomenės veidmainystę ir ištvirkimą. Beje, miesto valdžia buvo paskelbusi balsavimą, kuriuo siekta nuspręsti, ar piešinys turėtų likti ant pastato sienos. Bristolio gyventojai kone vienbalsiai palaikė Banksy kūrinį; jis klinikos sieną puošia iki šių dienų.

Plačiai žinomas ir ant Londono „White Cube“ meno galerijos sienos esantis tarnaitės, kuri šluoja šiukšles po kilimu, atvaizdas. Anot Banksy, ši tarnaitė simbolizuoja Vakarus, kurie atkakliai nenori matyti trečiojo pasaulio problemų – pavyzdžiui, AIDS epidemijos Afrikoje.

Didelio susidomėjimo sulaukė ir devyni 2005-aisiais menininko atlikti kūriniai, kurie atsirado ant Izraelį nuo Palestinos skiriančios sienos. Palestiniečių pusėje kurtuose darbuose vaizduojami netikri plyšiai sienoje, pro kuriuos matosi prabangaus gyvenimo Izraelio pusėje fragmentai. Taip Banksy pašiepia patį sienos, kurią Izraelis pastatė siekdamas apsisaugoti nuo tariamų palestiniečių teroristų išpuolių, atsiradimo faktą.

garsėjo provokacijomis

Prie Banksy populiarumo labai prisidėjo skandalai, kuriuos paslaptingasis menininkas inicijuodavo naudodamas provokacijas. 2003-aisiais jis surengė piešimo ant gyvūnų akciją, kurią pasmerkė gyvūnų teisių gynėjai. Galvijus ir kitus gyvūnus Banksy išpiešė šūkiais „Norėdami įdėti savo reklamą ant manęs, skambinkite Banksy“, ir panašiais kapitalizmą pašiepiančiais teiginiais.

Vėliau, 2004-aisiais, jis sukėlė šurmulį, išleisdamas į apyvartą dešimties svarų sterlingų banknotus, kuriuose karalienės Elžbietos II atvaizdas buvo pakeistas velionės princesės Dianos profiliu, o užrašas „Bank of England“ („Anglijos bankas“ – liet.) pakeistas į „Banksy of England“ („Anglijos Banksy“ – liet.). Kupiūros buvo išmėtytos Notting Hillo karnavale Londone. Netikri pinigai iki šiol parduodami interneto aukcionuose, o už juos prašoma ne mažiau 200 svarų sterlingų (apie 800 litų).

Tais pačiais metais Banksy prasmuko į Luvro muziejų Paryžiuje ir ant sienos pakabino Monos Lizos portreto karikatūrą. Garsiosios Leonardo da Vinči pozuotojos veidą dengė geltonais dažais nupiešta plačiai išsišiepusi grimasa. Portretą kaipmat pašalino, tačiau jis nebuvo sunaikintas. Priešingai, darbas atiteko Tate Britain muziejui Londone, kuriame jis kurį laiką buvo saugomas nežinomų autorių darbų skyriuje, kol jam buvo oficialiai priskirta Banksy autorystė.

Kliuvo vienadienėms žvaigždėms

2005-aisiais nuo Banksy provokacijos nukentėjo ir Britų muziejus Londone. Kolekciją, kurioje surinkti priešistorinės žmonijos raidos eksponatai, menininkas papildė akmens nuolauža, ant kurios buvo pavaizduotas parduotuvės vėžimėlį stumiantis pirmykštis žmogus. Britų muziejaus darbuotojai naujojo eksponato nepastebėjo tol, kol nepamatė jo nuotraukos Banksy interneto svetainėje. Muziejaus vadovybė sugebėjo į situaciją pažvelgti su humoru ir paliko Banksy kūrinį nuolatinėje muziejaus kolekcijoje.

2006-ųjų rugsėjo 11-ąją, minint ekstremistų atakas Niujorke, Banksy surengė sabotažą viename iš JAV simbolių – Disneilende. Į pramogų parką ryte atėję lankytojai amerikietiškųjų kalnelių atrakciono vagonėlyje pamatė oranžine kalinio uniforma vilkintį vyro muliažą. Taip Banksy išreiškė protestą prieš Gvantanamo kalėjimą, kuriame buvo laikomi tariami tarptautiniai teroristai ir kuriame buvo šiurkščiai pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Tačiau kone didžiausias ažiotažas dėl Banksy kilo panašiu metu tais pačiais 2006-aisiais, kai buvo išleistas debiutinis viešbučių tinklo paveldėtojos Paris Hilton dainų albumas. Banksy ir jo pagalbininkai slapta sukeitė 500 turtuolės albumų skirtingose muzikos prekių parduotuvėse visoje Didžiojoje Britanijoje. Palikę senus brūkšninius kodus, kad nieko neįtariantys pirkėjai galėtų įsigyti P. Hilton plokštelę, skandalistai gerokai pakeitė albumo turinį – buvo neatpažįstamai pakeistos ne tik dainos, bet ir jų pavadinimai. Kūrinius Banksy simboliškai pavadino „Kas aš?“, „Kokia iš manęs nauda?“ arba „Kodėl aš garsi?“. Manoma, kad taip menininkas protestavo prieš vienadienių garsenybių kultą pasaulyje, kuriame tapti žinomu padeda pažintys ir pinigai. Kai provokacija paaiškėjo, jau buvo išpirktos visos netikros kompaktinės plokštelės, tačiau nė vienas iš pirkėjų į parduotuvę nesikreipė ir pakeisti disko tikruoju nepageidavo.

Dėl tapatybės – tik spėlionės

Oficialiai Banksy tapatybė nėra patvirtinta, nors vis pasirodo liudijimų apie neva atskleistą jo veidą. Dėl šių liudijimų įvairovės į juos jau seniai nebekreipiama dėmesio. Gal kiek rimčiau skamba britų leidinio „The Mail on Sunday“ versija, kurią pristatė išsamų tyrimą atlikę šio savaitraščio žurnalistai.

Anot jų, tikrasis Banksy vardas yra Robinas Gunninghamas, jis gimė vadybininko ir sekretorės šeimoje Bristolyje 1973-iųjų liepos 28-ąją. Šešiolikos jis metė mokyklą ir susidomėjo gatvės menu. Tai netiesiogiai patvirtino ir žurnalistų kalbinti menininko tėvai, nors jie buvo įsitikinę, kad jų sūnus yra labai sėkmingas dailininkas ir dekoratorius.

Yra ir kelios Banksy nuotraukos, kurios padarytos kuriant vėliau šiam menininkui priskirtus darbus, tačiau fotografijų autentika lieka nenustatyta. Ažiotažas dėl paslaptingos menininko tapatybės yra toks didelis, kad gerbėjai tiesiog eina iš proto bandydami atskleisti tikrąjį menininko veidą. Štai vienas liudininkas, kuris, kaip pats mano, buvo susidūręs su Banksy Los Andžele, ištraukė iš šiukšlių konteinerio menininko esą išmestą picos dėžę ir pasiūlė ją gerbėjams interneto aukcione, tvirtindamas, kad iš kelių dėžėje buvusių ančiuvių ir ant jų esančio DNR būtų galima nustatyti Banksy tapatybę.

Pats menininkas veidą ir biografiją paslaptyje nusiteikęs laikyti dar ilgai. „Nemanau, kad kada išeisiu iš pogrindžio. Akivaizdu, kad ir taip yra pakankamai užsispyrusių šunsnukių, kurie žūtbūt nori parodyti jums savo niekingus baisius veidelius“, – apie įžymybių kultą savo nuomonę turi Banksy.

Padrąsino lįsti iš pogrindžio

„Banksy efektas“ („The Banksy effect“ – angl.) – būtent taip apibūdinama didžiulė įtaka, kurią Banksy padarė jaunesnei grafičio meistrų kartai ir grafičio raidai apskritai. Iškėlęs šią subkultūrą į meno lygmenį, Banksy sulaužė nemažai stereotipų, kurie nuo seno lydėjo grafičio meną ir jo atlikėjus.

Nors grafičio menas iki šiol lieka nelegalus, su Banksy pagalba pasikeitė ne tik visuomenės, bet ir tvarkos sergėtojų požiūris į šį reiškinį. Be abejo, cenzūra neaplenkia net paties Banksy kūrinių – pavyzdžiui, animaciniais herojais paverstų Anglijos karališkosios šeimos narių karikatūra rytiniame Londone buvo kaipmat uždažyta, tačiau tiek patys meistrai, tiek meno istorikai pripažįsta: situacija keičiasi grafičio meno naudai.

Be abejo, šio meno atlikėjai ir toliau dirba įtampoje, nes tokia yra gatvės meno realybė. Tačiau, pasak Banksy, „menas turi priversti širdį plakti greičiau, o rankas – tiesiog drebėti nuo džiugesio suvokiant, kad kuri kažką tikrai originalaus itin pavojingomis sąlygomis.“

Palankūs Banksy ir kritikai – jie šio menininko kūrybą vadina tiesiogiai mases paliečiančiu reiškiniu, kuris yra ne tik šmaikštus, bet ir priverčiantis susimąstyti.

Parengė Arnoldas Remeika