Naugarduko pilis

Ilgą laiką – tuomet, kai amžinatilsį kavinė „Suokalbis“ (vienu metu – „Trečias brolis“) buvo tapusi nuolatine lėbavimų ir išgyvenimų vieta – Algimanto Aleksandravičiaus fotografijas tekdavo regėti kasdien. Jaukiausią populiarios „girdyklos“ kampą užėmę rašytojų portretai nejučia traukdavo akį, tarsi ragindami nenuleisti rankos anksčiau, negu stiklelis bus tuščias. Juos regint atrodė, kad nepaliaujamas, metodiškas svaiginimasis buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios sustingdyti ir įrėminti kūrėjus tapo neišvengiama. „Suokalbiui“ nuolatos reinkarnuojantis, Algimanto nuotraukos buvo vienas iš tvariausių, amžiniausių dalykų, kurio neveikė kavinės savininkų kaita, interjero korekcijos, ir absoliučiai vienintelis, kurio nesuvulgarino ponios Danutės (paskutinė kavinės savininkė – aut. past.) „marškos“ – rėksmingi tekstilės darbai, turbūt turėję liudyti jos gerą skonį, tačiau įrodę, kad grafų Oginskių interjeras negali būti papildytas naujomis detalėmis. Nuotraukose sustiklėjęs iliuzinis vakarykščio gyvenimo šurmulys, kuriame kiekvienas iš tų žmonių fotografo pagautas su labai stipria emocija arba pernelyg savimi pasitikintis, keldavo įspūdį, kad negyvai prisisprogus būtų įmanoma palikti jame ir kokį nors savo pėdsaką – sakykim, nuvalyti ašarą nuo G. Girdvainio skruosto arba ištiesti akivaizdžiai pagirių kamuojamam Bumblauskui nelegalią plėčkelę (šių fotografijos būdavo pakabintos tokiame aukštyje, kad, atrodydavo, jie sėdi prie to paties stalo, prie kurio pats ruoši sau pražūtį, todėl pareiga atsižvelgti į akivaizdų, nors ir nepretenzingą jų buvimą rodėsi savaime suprantama).

Kartais, kai linksmybės „Suokalbyje“ persikeldavo į kitą lygmenį – t. y. kai dvasingos būtybės pradėdavo šokti ant stalų ir ant židinio, o visa kavinė prisipildydavo senmergystės skausmo, Algimanto Nufotografuotųjų Ordinas likdavo ramybės oazė nevaisingų geidulių vandenyne: nuo sienų žvelgiantys žymūnai rodės nesuprantantys, kaip galima šitaip darkytis dėl kelių visiškai girtų diedų, bet vis dėlto atlaidūs – tarsi jiems būtų aišku, kad vaidilutės, kamuojamos pernelyg triukšmingos vienatvės, tiesiog neturi kito pasirinkimo. Vėliau supratau (tiksliau – tariausi supratęs), kad visa ta desperacija, su kuria „Suokalbyje“ penktadienio naktimis graibstytas kiekvienas vyras, buvo skatinama, kurstoma tauraus A. Aleksandravičiaus pavaizduotų menininkų apsinešimo, dėl to jie atrodė ne tik amžini, bet ir godžiai romantiški: moteriškės traukė į „Suokalbį“ ieškoti A. Aleksandravičiaus machos, o rasdavo vien niūrius alkoholikus, abejingai medituojančius jų pastangų bevaisybę. („Suokalbio“ klientai mėgo vadinti dalykus tikraisiais vardais, todėl mergelių klausiami, kas jie tokie – ar nebus rašytojai, menininkai, lakoniškai rėždavo: alkoholikai.) Taigi A. Aleksandravičius visų pirma kaltintinas dėl nepavydėtinos tų moterų lemties – gal, sakau, jei ne jo žymūnų portretai, nimfos būtų pasitenkinusios menkesniu grobiu ir išsivadavusios iš obsesijos priimti į save Menininką, bent jau Kultūros Veikėją, nūn galėtų būti laimingos dorų proletarų žmonos ir apypakenčiamės motinos. Gal...

Lydos pilis

Visgi akivaizdu, kad penkiasdešimtmetį švenčiantis fotografas savo kaltę dėl „Suokalbio“ moteriškaičių didelių bėdų jau suprato, dar daugiau – stengiasi ją išpirkti, nes Vilniaus rotušėje šiuo metu veikiančioje parodoje „LDK šešėliai“ jo fotografijose nerasime nė vieno vyro ir apskritai beveik jokių žmonių, išskyrus kelias senyvas moterėles ir vaikus su dviračiais. Šįsyk fotografas mus veda ne kūrėjų pagirių dykromis, ne Tūkstantmečio veidų raukšlių grioviais, kuriuose moteriškaitėms taip norėtųsi užsiliūliuoti, bet drauge su savimi tremia į Baltarusijos ir Ukrainos provinciją, kur tebestūkso LDK menantys griuvėsiai – apsigaubę išraiškingais debesų tumulais, niūresni net už bet kurį bet kurių laikų „Suokalbio“ girtuoklį. (Beje, debesims fotografas skiria itin daug dėmesio – būtent intensyvus vyksmas danguje daugumai nuotraukų suteikia meninį turinį ir iškelia virš grynosios dokumentikos.) Anot istoriko Alfredo Bumblausko, atiduodamas duoklę LDK paveldui, A. Aleksandravičius stengėsi aprėpti ir ikifotografinę epochą – neturėdamas galimybių tiesiogiai užfiksuoti to meto žmonių, jis rinkosi tai, kas geriausiai gali paliudyti juos buvus – pilių griuvėsius, pilkapius ir senąsias kapines, fotografavo vietas, kuriose juntamas, patiriamas protėvių buvimas – piliakalnius ir senąsias bažnyčias, išlikusius medinius ir mūrinius dvarelius ar rezidencijas ir senamiesčių mūrus. „Atrodo, kad Algimantas ir pradeda vaikščioti po senąją mūsų valstybę ieškodamas jos žmonių, o gal net ne tiek žmonių, kiek Lietuvos veidų, suvokdamas veidą kaip peizažą su šešėliais ir debesų dramomis. Tiesa, ne vienoje pasirodo ir žmonės, ir laikas čia tampa nebe toks svarbus: ar moterys, traukiančios į bažnyčią Barūnuose, ar berniukai, lakstantys dviračiais Medininkuose. Atrodo, kad taip galėjo būti ir prieš šimtmečius“, – rašo istorikas.

Sapiegų pilis

Teigiama, jog šioje parodoje esamo ciklo fotografijos prasidėjo nuo visų šimtmečių žymiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos poeto Adomo Mickevičiaus jaunystės pėdsakų paieškų, tačiau netrukus buvo suvokta, kad „Vėlinių“ ir „Pono Tado“ pasaulio nūdieną kaip ir nebėra – paveldo arba neišliko, arba jis tiek išdailintas, kad tampa net nefotogeniškas. Todėl Algimantas akivaizdžiai vengia standartinių su A. Mickevičiumi susijusių vietų, jo dvasia medžiojama pasitelkus intuiciją ir istorinius fragmentus: sakykim, poetiškasis Naugardukas pamatomas šešėliuose, bet stabtelima ir netoli Svitezio retai fotografuojamoje Raicoje, kur poetą mena 1817 m. statyta Šv. Barboros bažnyčia bei netoliese, Korčevo kaime, esantis garsusis filaretų akmuo, prie kurio rinkdavosi A. Mickevičius, Tomas Zanas ir Ignotas Domeika. Stabtelima ir filaretų Jono Čečoto tėviškėje Padaroske ar Ignoto Domeikos Ščiutine. Fotografas sustoja, kaip ir Gražina, atvedusi karius, prie Lietuvės (Litoukos) ežero, kad vanduo pasakytų daugiau nei išlikę mūrai. Ypač ten, kur jų jau nėra: apie Radvilų Slucko didybę liudija tik muziejuose esančios garsiosios juostos, panoramos ir miesto planai, o pačiame Slucke – tik Slučės upelis, kaip ir netoliese Chodkevičių bei Sapiegų Liachavičuose – tik Vedma. Neliko ir Brastos didybės, apie kurią galima spręsti iš Tvano laikų švedų ofortų. Visa senoji Brasta sunaikinta po 1831 m. sukilimo statant imperijos pasienio tvirtovę, žinomą nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, bet juk ji mena ir A. Mickevičiaus laikus.

Sapiegų įkurtas Kartūzų vienuolynas Berezoje

Algimantas įamžina vien Napoleono Ordos graviūrose išlikusią Chodkevičių Mažeikavą, į kurią dažniausiai užklystama ieškant LDK kultūros fenomeno cerkvės Murovankoje – gotikinės ir bizantinės architektūros simbiozės šedevro. Aptinka to paties dailininko nupieštą Tado Kosciuškos gimtinę Kosave – jau 1857 m. Vandalinas Puslovskis restauravo legendinio žemiečio namelį, o dabar Kosave gali išvysti dar kartą atstatytą Kosciuškos sodybą ir pamatyti Puslovskių rūmus. Atrandama dar vienos LDK įžymybės Antano Tyzenhauzo gimtinė ir palaidojimo vieta Žaludkas su keistais, regis, kažkokiam filmui pastatytais vartais, už kurių – Četvertinskių rūmai, perduoti Baltarusijos KGB žiniai. LDK šešėliai – ir Nemirų Iškolde su ankstyviausia provincine gotikine bažnyčia, ir Klecke su dominikonų bažnyčia, kur, regis, niekas neprisimena garsiosios pergalės prieš totorius. Gal daugiau LDK aidų Kiškų Liubčoje, Sapiegų Alšėnuose, o ypač Ružanuose, kur per rūmų arką matyti bažnyčia, per Tvaną priglaudusi Vilniaus vyskupijos kapitulą ir šv. Kazimiero palaikus. Dar daugiau aidų Radvilų Mire ir Nesvyžiuje, tačiau vis tiek neapleidžia įspūdis, kad visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštija yra tarsi šešėlis, o jos metafora tampa Gardino kapinės.

Greta baltarusiškojo lankytojams pateikiamas ir lietuviškasis LDK paveldas: Merkinėje ir Kernavėje, Medininkuose, Rokantiškėse ir Siesikuose. Tačiau ir šičia Algimantas žaidžia tą patį aliuzijų, metaforų žaidimą, šitaip tarsi paliudydamas, kad dauguma to, ką dar galime išpešti iš praeities, nėra akivaizdu, tačiau vis tiek tikra: Vytautą tarsi mena brydė Senuosiuose Trakuose ir jo fundacija Švč. Mergelei Marijai prieš pat Žalgirį Naujuosiuose Trakuose, jie patys uždengti sniego, o vaizdas primena grafikos kūrinį. Ūkuose paskendęs ir LDK metropolis Vilnius.

Visiškai kitokia – paroda „Renovatio“ sostinės „Prospekto“ galerijoje. „Keliaudamas po Lietuvą ir kitas šalis, pradėjau rašyti fotografinį dienoraštį. Miestų ir gyvenviečių fragmentai, praeiviai, vaikai, nesuvaržyta tango aistra... Visa tai kruopščiai užrašinėju ir bandau išsaugoti. Šiandien kai kuriuos puslapius – pastarųjų trejų metų dienoraščio ištraukas – pateikiu viešam skaitymui. Atotrūkis nuo taip mano pamėgto portreto, poilsis nuo intensyvaus bendravimo su fotografuojamuoju ir jo smelkiančių akių... Tiesiog – išsilaisvinimas“, – teigia fotografas. Išties nuotraukos atrodo nevaržomos kokių nors idėjinių schemų, autorius, matyt, subjektyviai pasirinko vaizdus, kurie jam pačiam rodėsi reikšmingesni, subtilesni. Bet parodos pavadinimas, regint fotografo sau suteiktą laisvę, sunkiai suvokiamas. Kas ir dėl ko atnaujinama ir kodėl tai svarbu pabrėžti? Galimybę, kad autorius kalba apie savo atsinaujinimą, esu linkęs atmesti kaip pernelyg banalią, nors Algimantas neabejotinai galėjo ką nors panašaus jausti, atitrūkęs nuo mėgstamo portreto žanro, kurio nebuvo apleidęs nuo 1996 m. Kelionių įspūdžių, praeities patirčių atnaujinimas? Tai neįmanoma – įspūdžius galima iš naujo išgyventi, bet atnaujinti – nieku gyvu. Bet gal tai nėra labai svarbu – tikėtina, menininkas pats kada nors paaiškins, kodėl parodą, kurioje vyrauja „lengvi“ vaizdai, nusprendė apibūdinti pastoliuose įkalintos bažnyčios vaizdu. Ko gero, reikšmingiau yra tai, kad parodos „Renovatio“ laiku vis garsiau skamba gandai, jog „Suokalbis“ jau renovuojamas ir netrukus prisikels naujam gyvenimui be ponios Danutės ir jos tekstilės, bet veikiausiai su tomis pačiomis Algimanto menininkų nuotraukomis. Ar pasikeitus savininkams, publikai ir kainoms kas nors jų betrokš? Ar lygins potencialius partnerius su tais, kure likę ant sienų? Vargu. Bijau, kad naujoji konjunktūra bus negailestinga senmergystei kaip reiškiniui ir idėjai, labiau puoselės „jauno ir perspektyvaus“ kultą, įkūnijamą reklamos šūkyje „aš galiu!“ (o jūs – negalėjote!). Nuo tos akimirkos, kai guvus ir arogantiškas pižonas įžengs į barą, kad vėliau iš jo pats išvažiuotų su krūta tačke, išgėręs vos vieną kitą taurę vyno, Algimanto nuotraukos atrodys vis labiau ir labiau ne vietoje, ir rašytojai, kultūros veikėjai jose jausis panašiai kaip Hrabalo „Pernelyg triukšmingos vienatvės“ herojus, atsidūręs naujajame presavimo fabrike. Neabejoju, kad Algimantas tai jaučia – galbūt todėl, kad jo ciklas „Išdykę žaidimai“, kuriame vaizduojamos užpakalėlius raitančios poniutės, apgaubtos vakarykščio erotizmo, alsuoja nostalgiška pagarba toms, kurios kitados beatodairiškai vis kopė ir kopė ant židinio, kad būtų ugnimi tiems, kurių joms nelemta turėti. Kaip paminklas tam, kas mirė ir negali būti prikelta.