Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI tęsė katechezių ciklą apie didžias moteris krikščiones vakarų Bažnyčioje. Šį sykį jis bendrosios audiencijos klausytojams pristatė mažai žinomą šv. Julijoną iš Kornijono (arba iš Lježo), kuriai Bažnyčia yra dėkinga ne tik už šventumą, bet ir už vienos iš didžiausių liturginių metų iškilmių – Corpus Domini (Kristaus Kūno ir Kraujo) – atsiradimą.

Julijonos gyvenimo faktai mums žinomi iš vieno jos amžininko parašytos biografijos, kurioje surinkti šventąją pažinojusių asmenų liudijimai.

Ji gimė tarp 1191-1192 metų Belgijoje, Lježo apylinkėse. Svarbu tai paminėt, mat tuo metu Lježo vyskupija buvo Eucharistijos kulto židinys. Jos teologai dar prieš Julijoną kalbėjo apie aukščiausią Eucharistijos vertę, gyvavo moterų grupės, skleidusios Eucharistijos kultą ir, vadovaujamos pavyzdingų kunigų, gyvenusios bendruomeninį maldos ir artimo meilės darbų gyvenimą.

Penkerių metų likusi našlaite Julijona, kartu su savo seserimi Agniete, buvo patikėta Mont-Cornillon augustiniečių moterų vienuolynui – leprozoriumui. Čia ja ir jos dvasine branda ypatingai rūpinosi viena sesuo, vardu Išmintis, kol pati Julijona apsivilko vienuolės augustinietės abitą. Vienuolyne ji įgijo gerą išsilavinimą, lotynų kalba skaitė Bažnyčios Tėvų, ypač Augustino, ir šv. Bernardo raštus. Nuo pat pradžių, kartu su gyvu protingumu, Julijona rodė ir ypatingą polinkį intensyviam Eucharistijos sakramento kontempliavimui, medituojant Jėzaus žodžius „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Šešiolikos metų pirmą sykį patyrė viziją, kurią vėliau regėjo daug kartų Eucharistijos adoracijos metu. Vizijoje ji regėjo spindintį mėnulį, kurį kirto juodas plyšys. Viešpats jai padėjo suprasti vizijos prasmę. Mėnulis simbolizavo Bažnyčios žemėje gyvenimą, o plyšys – liturginės Eucharistinės iškilmės, kurios metu tikintieji galėtų augti dorybėje ir taisyti Švenčiausiojo Sakramento įžeidimus, nebuvimą. Julijona buvo kviečiama veikti, kad tokia iškilmė atsirastų.

Dvidešimt metų Julijona šį apreiškimą saugojo paslaptyje, per tą laiką pati tapdama vienuolyno priore. Vėliau apie jį papasakojo eremitei palaimintajai Ievai ir kitai vienuolei Izabelei. Šios trys moterys sudarė „dvasinę sąjungą“, siekdamos Švenčiausiojo Sakramento šlovės. Jos kreipėsi į vieną gerbiamą kunigą, Joną iš Lozanos, prašydamos, kad šis kreiptųsi į teologus ir dvasininkus dėlto, kas joms taip rūpėjo. Atsakymai buvo pozityvūs ir padrąsinantys.

Tai, kad atsitiko Julijonos iš Kornijono gyvenime, - sakė popiežius Benediktas XVI, - dažnai kartojasi šventųjų gyvenime: kad būtų gautas patvirtinimas, jog įkvėpimas ateina iš Dievo, visada reikia panirti maldoje, mokėti kantriai laukti, ieškoti draugystės ir pasidalijimo su kitomis geromis sielomis, pasitikėti Bažnyčios ganytojų vertinimu. Lježo vyskupas Robertas, kiek paabejojęs, priėmė Julijonos ir jos bendražygių pasiūlymą ir įsteigė, pirmą kartą, Corpus Domini iškilmę savo vyskupijoje. Vėliau juo pasekė ir kiti vyskupai, įsteigę tokią pat šventę savo vyskupijose.

Vis dėlto dažnai Viešpats paprašo šventųjų įveikti išbandymus, kad jų tikėjimas paaugtų. Tad ir Julijonai teko patirti stiprų pasipriešinimą iš kai kurių dvasininkų. Savo valia, su keliomis pasekėjomis, ji 1248 metais paliko savo vienuolyną ir buvo priimta tai viename, tai kitame moterų cistersių vienuolyne. Nekritikavo savo priešininkų, tačiau visus ugdė su savo nuolankumu. Užgeso 1258 metais, prie celėje išstatyto Švenčiausiojo Sakramento, prie Jėzaus Eucharistijoje, kurį visada mylėjo, garbino ir gerbė.

Corpus Domini šventės šalininku tapo Jokūbas Pantaleonas iš Troyes, pažinęs Julijoną per savo arkidiakono tarnystę Lježe, o vėliau tapęs popiežiumi Urbonu IV. Tai jis visoje Bažnyčioje įsteigė Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Beje, Urbonas IV kreipėsi į vieną iš didžiausių Bažnyčios istorijoje teologų Tomą Akvinietį, kad šis sukurtų Corpus Domini šventės liturginius tekstus. Šie tekstai, teologijos ir poezijos šedevrai, naudojami iki pat mūsų dienų. Po Urbono IV mirties, Corpus Domini šventė buvo švenčiama ribotai, kai kuriuose Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos ir Italijos regionuose, tačiau Jonas XXII 1317 metais vėl ją grąžino visai Bažnyčiai.

Brangūs bičiuliai, - kalbėjo popiežius, - ištikimybė susitikimui su eucharistiniu Jėzumi sekmadienio Šventosiose Mišiose yra esminė tikėjimo kelyje, tačiau pabandykime dažnai aplankyti Viešpatį ir Tabernakulyje. Adoracijoje žiūrėdami į konsekruotą Ostiją, mes sutinkame Dievo meilę, Jėzaus Kančią ant Kryžiaus, taip pat ir Jo Prisikėlimą. Ir būtent per šį žiūrėjimą Viešpats mus patraukia link savęs, į savo slėpinį, kad mus perkeistų taip, kaip perkeičia vyną ir vandenį.