Šios savaitės vienas įdomesnių taškų kultūrinėje pasaulio spaudoje – apleista Niujorko metro stotis. Apie 100 metų ramiai sau tūnoję požemiai praėjusiais metais susilaukė gausesnių lankytojų. O šį rudenį ten vyko parodos „Underbelly Project“ atidarymas. Jos dalyviai – per 100 gatvės menininkų. Ir – jokių žurnalistų, menotyrininkų, galeristų ar potencialių pirkėjų. Tai – nelegali paroda, kurios eksponatai – instaliacijos ir grafičiai įspūdingose apleisto metro erdvėse. Čia sunku ir pavojinga patekti, čia nesulauksi visuotinio pripažinimo, čia tamsu ir nekvepia pinigais. Čia menas tampa tikru nuotykiu ir kuriama sau ir tiems, kurie labai nori jį pamatyti.

„The New York Times“ publikuotame tekste vienas iš šio projekto anoniminių organizatorių, Workhorse, teigė, kad dauguma dalyvių buvo amerikiečiai. Žymusis Banksy, beje, projekte nedalyvavo, nes tuo pat metu dirbo ties savo filmo reklamos kampanija. Workhorse teigimu, Banksy per draugus jam perdavė: „Puikus projektas, bet aš negaliu rizikuoti dalyvaudamas.“ Taigi, tikras „undergroundas“, į kurį nuo šios savaitės patekti bus dar sunkiau – policija suėmė 20 ten patekti mėginusių asmenų. Valdžia pažadėjo šių kūrinių neliesianti, tačiau pasirūpinsianti, kad daugiau lankytojų paroda nesulauktų. Tiesa, jau kitą dieną apsukresni tinklaraštininkai publikavo naujutėlaites nuotraukas iš požemių. Intriguojamai skamba detektyvo iš policijos departamento komentaras, teigiantis, jog ir anksčiau pasitaikydavo norinčiųjų palandžioti ar piešti apleistose požeminėse erdvėse. Tačiau nieko panašaus į šį masinį reiškinį jis negali prisiminti. Trumpą filmuką iš parodos „Underbelly Project“ rasite čia

Senamiesčio menininkų galerijoje-dirbtuvėje atidaryta Latvijos menininkų tapybos paroda. Parodos dalyviai – penki latvių menininkai: Arturas Berzinis, Elena Griščenko, Vineta Kaulača, Daiga Krūze, Eva Vėvere. Dar gana jauni, kad šiaip ne taip tiktų „jaunųjų“ kategorijai, bet ir pakankamai subrendę, kad turėtų savo susiformavusį braižą. Ši paroda pernelyg maža, kad pretenduotų į Latvijos šiandieninės tapybos pristatymą, teisinga būtų ją traktuoti kaip kamerinį susipažinimą su keliais nepažįstamais menininkais. Visi šie menininkai, nebūdami pirmo ryškumo žvaigždėmis, dalyvauja grupinėse ir rengia nedideles personalines parodas Latvijoje. Kadangi menininkai šiai parodai organizatorių atrinkti gan subjektyviai, kažkokių gilesnių pjūvių ar išvadų daryti vargu ar įmanoma. Tačiau – galima praleisti šiek tiek laiko šalia visai įdomios tapybos.

Vineta Kaulača (g. 1971), mano galva, įdomiausia parodos menininkė. Įdėmesni žiūrovai ją prisimins matę Vilniaus meno mugėje. Žinoma, nieko iš esmės naujo – ji tapo fotografijas. Tiksliau – fotografijose užfiksuotas sekundės dalis. Saulės atspindžius dangoraižiuose, lėktuvus, gatves. Šioje parodoje rodomi tik mažo formato (o gaila) šios menininkės paveikslai, kuriuose fiksuojami vaizdai iš važiuojančios mašinos.

V. Kaulača, iš ciklo „Back into the Mirror“, 2006

Autorės teigimu, viena pagrindinių ją dominančių temų – laikas. Ta pati fotografijoje fiksuojama sekundės dalis kruopščiai nutapytame tapybos darbe tampa valandomis. Nors šis „fokusas“ itin mėgstamas šiuolaikinių tapytojų, vis viena malonu stebėti meistriškai sukurtus kūrinius – įtikina tiek atlikimas, tiek žvilgsnį nerimauti priverčianti kompozicija ar sprendimas ištapyti ir paveikslo šonines briaunas.

V. Kaulača, iš ciklo „Back into the Mirror“, 2006

Nusileidžiantys efektyvumu, tačiau įdomūs yra dar mažesnio formato Arturo Berzinio (g. 1971) paveikslai. Šis menininkas sąmoningai renkasi neišvaizdžias, neįspūdingas temas (dažniausiai – nykūs, net niūrūs gamtos vaizdai) ir eskiziško piešinio įspūdį kuriančią tapybą.

A. Berzinš, ciklas „Untitled“, 2009

Maža to, monochrominiai piešiniai dar „subjaurojami“ neatpažįstamais geometriniais ženklais ir pabaigai – paveikslo paviršius subadomas skylutėmis. Taip „apdirbti“ paveikslai traukia dėmesį ir žadina smalsumą savo „neprekine“ išvaizda. Žiūrėdama į juos prisiminiau vieno bičiulio teiginį, kad filmus reikia žiūrėti blogiausios kokybės – tada tampa aišku, kuris iš tiesų geras, o kuris tik žavus paviršiumi ir kokybišku komandos darbu.

A. Berzinš, „Untitled“, 2009

Menininkas sąmoningai kuria tik mažo formato paveikslus. Pasak jo, didelis paveikslo formatas įtraukia ir neleidžia matyti visumos. Mažo formato paveikslas atrodo tolimas, nepažinus. Vis dėlto smalsumas priverčia žiūrovą prieiti arčiau, labai arti ir galbūt patirti artimesnį, glaudesnį kontaktą su paveikslu. Žodžiu, būtinas šių darbų elementas – žiūrovo smalsumas. Nedrįsčiau leistis į apibendrinimus, bet parodos atidarymo metu Vilniuje beveik nepastebėjau lankytojų, kurie šiuos paveikslus apžiūrinėtų taip, kaip to tikėjosi autorius – smalsiai ir iš labai arti. Galvoju: įdomu, negi latviai smalsesni?

Įdomi menininkė Eva Vėvere (1981), Vilniuje pristatanti abstrakčią tapybą. Atrodo, menininkę domina ekspresyvus potėpis ir vienas ant kito gulantys vienspalvių dažų sluoksniai. Kiek panašų principą ji taiko interaktyviose instaliacijose, kuriose iš realių kubų sudedami įvairūs ženklai ir prasmės.

E. Vėvere, „Changeable belonging“, 2010

Apie Daigos Krūzės (g. 1980) kūrybą rašoma, esą ši sukelianti įspūdį, „kad paveikslai nutapyti labai lengvai, vos vienu kvėptelėjimu“. Vilniuje eksponuojamas paveikslas sukelia greičiau „atsargaus ekspresionizmo“ įspūdį, kai lengvos ekspresyvios linijos derinamos su lokaliomis spalvų dėmėmis. Tokios variancijos, mėginant būti aukso viduriuke mėgstamos ir jaunų lietuvių tapytojų.

D. Krūzė, „42“, 2009

Penktoji menininkė - Elena Griščenko (g. 1980) šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Jos paveikslai – patys dekoratyviausi iš parodos dalyvių. Tokia tapyba lyg džinsai – visada populiari ir tinkanti įvairiausioms amžiaus grupėms.

E. Griščenko, „Mystery“, 2007

Latvijos jaunųjų menininkų tapybos paroda, Senamiesčio menininkų galerija/dirbtuvė, Totorių g. 22/4, iki gruodžio 5 dienos.