Ketvirtadienį popiežius Benediktas XVI priėmė Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos plenarinės sesijos dalyvius. Prieš tai jis atskirai priėmė du sesijos garbės svečius ir pranešėjus, Kenterberio arkivyskupą Rowaną Williamsą, Anglikonų pasaulinės Komunijos garbės primą, ir Pergamo metropolitą Joną Zizioulą, Konstantinopolio ortodoksų patriarchato atstovą.

Dabar vykusi sesija išsiskiria tuo, kad joje minimas Tarybos 50 metų jubiliejus. 1960 metų birželio 5 dieną popiežius Jonas XXIII įsteigė Sekretoriatą krikščionių vienybei, kuris jau Jono Pauliaus II pontifikato metu buvo pertvarkytas į Tarybą. Žinoma, jubiliejaus prasmė nėra biurokratinis institucijos įsteigimo aktas, bet, kaip sakė arkivyskupas Kurt Koch, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, negrįžtamas katalikų Bažnyčios įsipareigojimas ekumeniniam dialogui, kuriuo siekiama krikščionių vienybės.

Audiencijos plenarinės sesijos dalyviams metu tą patį pakartojo Benediktas XVI, sakydamas, jog Sekretoriato krikščionių vienybei įsteigimas parodė, jog ekumeninis įsipareigojimas yra centrinis visai Bažnyčiai.

Anot popiežiaus, per penkiasdešimt metų buvo įgytas Bažnyčių ir bažnytinių Bendruomenių teisingesnis pažinimas ir didesnė pagarba, įveikiant istorijos metu nusistovėjusias išankstines nuostatas. Buvo paūgėta teologiniame ir meilės dialoge. Išsivystė įvairios bendradarbiavimo formos, tarp kurių gyvybės gynimas, kūrinijos saugojimas, kova prieš neteisybes, neužmirštant ekumeninių Šventojo Rašto vertimų.

Benediktas XVI paminėjo „Derliaus projektą“. Šiuo plačiu projektu buvo stengtasi surinkti ir apibendrinti pastarųjų keturiasdešimties metų ekumeninio dialogo vaisius. Projektui vadovavo kardinolas Walteris Kasperis, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas emeritas, neseniai po 11 metų darbo baigęs vadovauti Tarybai. Projekto rezultatai yra susumuoti knygoje „Derliaus rinkimas. Pamatiniai krikščioniško tikėjimo aspektai ekumeniniame dialoge. Sutarimai, sutapimai ir skirtumai“, kuri parengta kartu su liuteronų, reformatų, anglikonų ir metodistų autoriais.

Šis vertingas darbas, - sakė Šventasis Tėvas, - parodė kuriose srityse sutariama ir kuriose būtina tęsti gilų apmąstymą. Dėkodamas Dievui už jau surinktus vaisius, jus drąsinu toliau įsipareigoti pasiektų rezultatų korektiškam priėmimui ir tiksliam supažindinimui su dabartine teologinių paieškų kelyje į vienybę situacija. Šiandien kai kas mano, kad šis kelias, ypač Vakaruose, prarado savo impulsą, tad jaučiamas poreikis skubiai atnaujinti ekumeninį interesą ir suteikti jėgą dialogams. Prie to prisideda nauji iššūkiai: naujos antropologinės ir etinės interpretacijos, naujų kartų ekumeninė formacija, ekumeninio scenarijaus fragmentacija. Reikia gerai suprasti šiuos pokyčius ir nustatyti kelius, kuriais toliau pasukti.

Ir su ortodoksų bei senosiomis Rytų Bažnyčiomis katalikų Bažnyčia tęsia aistringą dialogą, norėdama rimtai ir tiksliai pagilinti bendrą teologinį, liturginį ir dvasinį paveldą, spręsti dar skaidančius elementus. Su ortodoksais prieitas esminis klausimas – Romos vyskupo vaidmuo Bažnyčios bendrystėje. Ekleziologinis klausimas taip pat yra dialogo su senosiomis Rytų Bažnyčiomis centre: nepaisant daugelio amžių nesusipratimų ir atstumo, su džiaugsmu buvo konstatuota, jog išsaugotas brangus bendras paveldas.

Nepaisant naujų problemų ir dialogo sunkumų, anot popiežiaus Benedikto XVI, ekumeninio kelio tikslas ir tvirtas įsipareigojimas jo siekti nesikeičia. Tačiau šio įsipareigojimo nereiktų suprast politinėmis kategorijomis, kaip sugebėjimo derėtis ar atrasti kompromisų, visiems priimtinų susitarimų.

Ekumeninis veiksmas turi dvi kryptis. Pirma, aistringa ir ištverminga vienybės tiesoje paieška, kad išryškėtų vienybės modeliai, būtų apšviesti prieštaravimai. Tam būtinas teologinis dialogas ir ypač malda bei atgaila. Dvasinis ekumenizmas yra viso ekumeninio kelio pulsuojanti širdis. Krikščionių vienybė buvo ir tebėra malda, ji gyvena maldoje.

Kita kryptis kyla iš aiškaus sąmoningumo, jog mes nežinome visų Kristaus mokinių vienybės valandos ir negalime žinoti, nes vienybė kuriame ne mes, o Dievas, ji ateina iš aukštybių, iš Tėvo vienybės su Sūnumi tame meilės dialoge, kuris yra Šventoji Dvasia, ji yra dalis dieviškoje vienybėje.

Tai nereiškia, kad turime sumažinti savo įsipareigojimą, priešingai. Tačiau Dievui reikia palikti kas tik jam priklauso ir rimtai, nuolatos tirti koks yra mūsų uždavinys, neužmirštant, jog veikimas ir kančia, veikla ir kantrybė, nuovargis ir džiaugsmas yra mūsų įsipareigojimo dalis.