Trečiąjį lapkričio ketvirtadienį UNESCO iniciatyva minima pasaulinė Filosofijos diena. Pirmąsyk ją kiek viešiau minėsime ir Lietuvoje. Tuomet, kai skaitysite šį tekstą, šiai progai skirti renginiai Kaune veikiausiai bus įvykę (dabar, kai rašau, jie dar tik bus). O ir pati Filosofijos diena bus praėjusi, sveikinimo žinutės mobiliajame telefone bus ištrintos, ta proga pakeltų taurių turiniai seniai pašalinti iš kūno, o šventinė atmosfera nuplauta lietaus, gal net šlapdribos.

Bet vienas dalykas tikrai liks. Liks problemos, kurių apstu ne tik filosofijoje, bet ir apskritai humanitarinėje kultūroje, taip sakant. Ne tik Lietuvoje. Visame pasaulyje.

Kai britai rugsėjo pabaigoje išsirinko opozicijos lyderį ir afišavo jį visų interneto portalų vedamuosiuose, į akis krito vienas dalykas – visuomet būtinai buvo minima, kuriame universitete ir ką Edas Milibandas yra baigęs. Truputį timptelėjęs atmintį prisiminiau, jog ši informacija buvo būtinai pateikiama ir apie naująjį ministrą pirmininką Davidą Cameroną šių metų pavasarį, kai jis buvo išrinktas ir pradėjo eiti pareigas. Tiek Cameronas, tiek Milibandas yra Oksforde baigę filosofiją, politiką ir ekonomiką.

Ar įsivaizduojate tokį mokslų derinį baigusius asmenis Lietuvos politiniame elite? Ar įsivaizduojate Lietuvos politikos aukščiausiąjį trejetą, kuris būtų mokėsis ir filosofijos? (Atkreipkite dėmesį, tai nereiškia, kad siūlau atiduoti Lietuvą valdyti filosofams!) Šiandien toks politikų išsilavinimo derinys neįsivaizduojamas. Dominuojanti nuomonė, jog šalį turi valdyti ne išsilavinę žmonės, o išmanantys, savo srities specialistai yra taip garsiai deklaruojama, kad ja ne tik neabejojama, bet netgi neklausiama, ar išties valdantieji yra tokie.

Tai nenuostabu, žinant, jog yra žmonių, kuriems patinka techninis šiandienės Lietuvos Vyriausybės mąstymas. Bet daugumai jis anaiptol nepatinka, nors pasakyti, kodėl taip yra, jie vargiai gali. Kažkaip ne taip valdžia į žmones žiūri, tiesiog ne taip.

Jei premjeras ne tik nepamirštų gurkštelėti alaus FiDi, bet būtų ir dar vieną-kitą dalyką iš f raidės pastudijavęs, Lietuva gal ir nebūtų Baltijos lūšis, bet skirtumų nuo nūdienės situacijos veikiausiai būtų. Gal tuomet jis, pavyzdžiui, išdėstytų (bent gebėtų išdėstyti?), kokiomis prielaidomis apie žmogaus ir visuomenės prigimtį, siekius bei pasaulį, kuriame gyvename, jis ir jo bendražygiai vadovaujasi priimdami praktinius sprendimus apie suminėtųjų dalykų ateitį. Beje, tokią pat informaciją būtų labai įdomu išgirsti ir iš Prezidentės lūpų.

Nenoriu dešiniesiems politikams privalomų pompastiškų kalbų apie nelygstamą žmogaus, šeimos ir tautos vertę pasaulyje ir istorijos verpetuose, stiprinant bendruomenę ir kuriant ekonominę gerovę. Jomis mažai kas tiki, mažiausiai turbūt – jie patys. Tegul pasako, ką išties galvoja, net jei tai nuskambėtų Hobbeso tezės – „žmogus žmogui vilkas“ – žodžiais. Man (tikiu, kad ne tik man) palengvėtų sužinojus, kokiomis pamatinėmis politinėmis ar etinėmis intuicijomis vadovaujasi tie, kurie lemia mano ateitį.

Nesiruošiu idealizuoti Britanijos. Jos vadovų ir opozicionierių filosofinis išsilavinimas visiškai netrukdo vykdyti prieš pastarąją, o ir apskritai prieš humanitarinius mokslus nukreiptos švietimo politikos, mažinti finansavimo, uždarinėti „nerentabilius“ akademinius padalinius. Šiemet bandyta uždaryti ne pačias prasčiausias Britanijoje, o ir pasaulyje, filosofijos katedras Liverpulio ir Midlsekso universitetuose. Kol kas nesėkmingai. Bet nuojauta sako, kad tik kol kas. Britų filosofai ragina pasirašyti peticiją prieš tokią politiką ir numanomas jos pasekmes.

Neatsilieka ir JAV, amerikiečių filosofė Martha Nussbaum parašė knygą apie humanitarinių mokslų svarbą būtent šiuolaikinėje, globalioje bei ekonomizuotoje tikrovėje ir dabar lakioja po pasaulį ją pristatinėdama. Klausytojų netrūksta, mat reta vietų, kur ši problema nebūtų aktuali.

Lietuvoje tarsi galėtume lengviau atsikvėpti. Universitetų filosofijos padalinių, atrodo, niekas neuždarinėja, gal netgi priešingai, jų po truputėlį daugėja (šį rudenį Mykolo Romerio universitete atidarytas Tomo Akviniečio medievistikos centras). Galima būtų džiūgauti ir kelti linksmybes, jei nemanytum, jog uždarymų bangos, korektiškai pavadintos reforma ar optimizavimu, atsiritimas yra tik laiko klausimas.

Kaip nedžiugina ir tai, jog paaiškinti, kam reikalingi tokie dalykai kaip filosofija, kodėl jos nereikėtų išmesti iš bendrojo universitetinio lavinimo programų, darosi vis sunkiau. Ne tik švietimo įstaigų administracijai, bet ir švietimo paslaugų gavėjais tapusiems studentams. Kam ta filosofija? „Ne pelnui“, – rašo Martha Nussbaum. „O reikia, kad būtų pelnui“, – atsako švietimo sistema. (Beje, ar pastebėjote, jog aukštųjų mokyklų reklamų lankstinukuose beveik niekuomet nebūna parašyta: „Pas mus įgysite gerą išsilavinimą.“ Užtat dažnai giriamasi: „Mūsų absolventai dirba transgalaktinėse kompanijose!“ O tai liudija ne ką daugiau nei vykusias absolventų asmenines savybes.)

Ar filosofijos dar reikia? Veikiausiai labiau nei bet kada. Ir būtent todėl, kad pernelyg dažnai mums dar negresia vakarietiškas rūpestis dėl demokratijose gyvenančių piliečių ugdymo. Kalbama ne apie nykstantį kažkokį kritinį mąstymą ar gilesnę reiškinių analizę, bet apie patį paprasčiausią, elementariausią mąstymą. Mąstymą, kuris įgalintų ne kalbėti lozungais, o grįsti savo teiginius argumentais ir gebėti iš viso to, ką pasakei, padaryti vienokių ar kitokių išvadų. Pirmai pradžiai to pakaktų.