Pasikalbėjus su Arkadijumi Gotesmanu – perkusininku, avangardinio džiazo, šiuolaikinės improvizacinės muzikos atlikėju – aišku viena: šis žmogus be galo mėgsta tai, ką daro. Jo užsidegimo ir kūrybinių idėjų nestabdo nei kartais abejingas visuomenės požiūris į intelektualiąją muziką, nei paprasčiausias tinkamų koncertuoti patalpų trūkumas. Tačiau nusiminti neverta: galbūt nuo šiol A. Gotesmano sumanytas renginių ciklas „Arkadijus Gotesmanas ir draugai Venclovų svetainėje“ padės atrasti dar daugiau intelektualiąją muziką vertinančių klausytojų, o Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namai-muziejus taps nuolatine profesionaliosios kamerinės muzikos atlikimo vieta.

Pradėkime nuo Jūsų kūrybos pradžios. Kada susidomėjote muzika? Kaip prasidėjo Jūsų karjera?

Apie tai jau esu labai daug kalbėjęs. Būdamas trejų metų pamačiau pučiamųjų orkestrą – tai mane labai sudomino. Vėliau teko pamatyti būgnelius. Taip ir prasidėjo mano kūrybinis judėjimas, toks, manau, ir turėjo būti mano gyvenimas.

O kaip atvykote į Lietuvą?

Tai toks, kaip čia pasakyti, miracle dalykas. Važiuodamas visai kitur sutikau žmogų iš savo gimtojo miestelio (bet tai jau kita istorija), šis susitikimas ir lėmė, kad nuo 1979 m. gyvenu Lietuvoje.

Ką Jums reiškia muzika?

Muzika man yra gyvenimo būdas. Aš gyvenu ar bent jau stengiuosi gyventi su muzika. Atsiduoti, koncertuoti, mąstyti, judėti – man tai labai įdomu, kitokio gyvenimo aš neįsivaizduoju.

Jūs pristatomas kaip avangardinio džiazo atlikėjas. Kuo skiriasi avangardinis džiazas nuo tiesiog džiazo?

Gal kiek per skambu sakyti – avangardinis džiazas. Bet tokia muzikos rūšimi turbūt vadinami muzikiniai momentai, kurie transformuoja įprastą muziką, bando ją keisti naujomis melodijomis, naujais ritminiais junginiais – tai neįprasta.

Avangardinis džiazas – žanras, kuris tarsi ir neegzistuoja, bet kai girdi tokią muziką, sakai, kad tai – avangardas, ne tradicija, ne tai, kas yra įprasta. Naujoviški kūriniai visai kitaip įvardijami, atsiranda nauja moderni kalba, įvairios tradicijų interpretacijos. Man labai patinka tokia muzika, bet aš groju ne vien ją. Galiu groti ir tradicinį džiazą, domiuosi perkusija. Galbūt tiesiog scenoje daugiausia tenka prisistatyti avangardinio džiazo atlikėju.

Kaip apibūdintumėte savo klausytoją? Kokį jį įsivaizduojate?

Manau, tam žmogui įdomu, ką aš darau. Dabar muzikos pasirinkimo galimybės didelės, kiekvienas turi savo mėgstamą atlikėją, spektaklį, aktorių.

Pereikime prie Jūsų inicijuoto projekto intelektualios muzikos koncertų ciklo „Gotesmanas ir draugai Venclovų svetainėje“. Kaip gimė šio tęstinio renginio idėja? Kodėl pasirinkti būtent Venclovų namai?

Norėjosi turėti nuolatinę vietą, kur būtų galima koncertuoti, prisistatyti. Keletą kartų jau esu grojęs Venclovų muziejuje. Labai patiko jo erdvė – tokia literatūrinė, poetinė. Smagiai joje jautiesi, nors patalpos ir mažos. Pašnekėjome su ponia Birute, muziejaus direktore, ir ji sutiko, palaikė šią idėją.

Bet tai tik pradžia, o Lietuvoje labai pavojinga žiūrėti į priekį. Posakis, kad savo planais nereikia juokinti Dievo, Lietuvoje skamba visai kitaip – tiesiog apskritai nejuokink, nes gali būti, jog viskas totaliai keisis. Kažkodėl gyvenime būna tokių keistų momentų, žmonių nuotaikų „užplaukimų“. Tačiau jeigu renginiai įvyktų, kaip suplanuota, būtų labai smagu.

Planuojama visus 2011-uosius metus Venclovų namuose rengti koncertus?

Taip, mes norėtume, kad kartą per mėnesį ten vyktų renginiai su muzikantais, poetais, kultūrininkais. Yra daug pažįstamų žmonių, su kuriais kartu norisi pamąstyti.

Kaip suprantu, Jums svarbi erdvė, kurioje koncertuojate. Muzikuojate savitose vietose. Esate koncertavęs nedideliame Žydų kultūros informacijos centro rūsyje, Venclovų svetainė – taip pat maža erdvė.

Taip, žinoma, man svarbi erdvė, kurioje koncertuoju. Kiekvienam iš mūsų svarbu, kur esame, vieta inspiruoja kūrybai. Venclovų namuose tarsi paneri į literatūrą.

Renginių ciklo „Gotesmanas ir draugai Venclovų svetainėje” metu vyksiantys menininkų pasirodymai pristatomi kaip intelektualios muzikos koncertai.

Stengsimės kalbėti apie intelektualius dalykus gyvenime.

O kur ta riba, kuri skiria intelektualią ir neintelektualią muziką?

Labai įdomus klausimas. Lietuvoje yra daug muzikos, neturinčios jokio intelektualinio krūvio, intelektualios informacijos. Intelektas yra žinios. Tie žmonės, su kuriais koncertuosime Venclovų svetainėje, yra aukšto lygio atlikėjai, dėstytojai, galiausiai jie – tiesiog labai įdomios neeilinės asmenybės. Mums, džiazo muzikantams, tai yra labai svarbu. Mes neturime savo namų, kuriuose galėtume gyventi taip, kaip turėtume gyventi. Todėl kiekvienas ieškome galimybių kažkur pasirodyti, kažkur turėti savo vietą. Man labai norisi, kad būtų tokia vieta, kur aš galėčiau ateiti pagroti solo. Štai pavyzdžiui šiemet „Piano.lt“, didelėje salėje, pristatysiu savo solo projektus. Taip pat Petro Vyšniausko iniciatyva pradėjo veikti džiazo klubas „Jazz Kablys“. Duok Dieve, kad ši vieta išliktų ir būtų džiazo muzikantų namais. Mums reikia save realizuoti. Festivalių vyksta labai daug, bet visiems prisistatyti juose neįmanoma, nes suvažiuoja daug svečių. Taigi dar kartą sakau, kad mums, džiazo muzikantams, labai trūksta savos erdvės. Galbūt nuo šiol pavyks turėti kampelį Venclovų muziejuje. Kaip jau sakiau, vos ten įėjus tarsi jauti intelektą, esantį sienose.

Spalio mėnesį Venclovų muziejuje-svetainėje jau vyko pirmasis muzikinis ciklo renginys „You think you are alive?” („Manai, kad esi gyvas?“). Trumpai papasakokite apie jį.

Šio projekto (vartoju šį bjaurų žodį) su Andre Pabarčiūte idėja vėlgi gimė beieškant ko nors nauja, norint surengti tokį koncertą, kuris būtų tikrai intelektualus ir turėtų užtaisą. Andrė pasiūlė sufijų poeto Rumi tekstą. Praėjusią vasarą mes gyvenome Žydų kultūros centro rūsyje, ir tai buvo panašu į savą teatrą. Ten rengdavome pasirodymus, ir žmonės eidavo jų klausytis, nesvarbu, kad į rūsį. Manau, kad tai įdomus projektas.

Pirmadienį (lapkričio 22 d.) Venclovų svetainėje koncertuosite su Petru Vyšniausku, su kuriuo seniai bendradarbiaujate.

Nuo 1989 metų mes kartu koncertuojame, mūsų duetas vadinasi PETR-ARKA. Bandysime ir pirmadienį ką nors gero pagroti.

Jūsų sumanyto projekto pavadinimas „Gotesmanas ir draugai Venclovų svetainėje”.

Šį pavadinimą sugalvojo muziejaus direktorė ponia Birutė. Žodis „draugai”, beje, yra labai rimtas.

Kaip tik ir norėjau klausti, ar visus žmones, ketinančius dalyvauti renginiuose, galite vadinti draugais?

Taip, galiu. Gyvenimas labai įdomus, jame daug įdomių žmonių.

Projektas neapsiribos vien muzikos atlikėjų pasirodymais. 2011 metais į muziejų planuojama pakviesti ir aktorę Dalią Michelevičiūtę, poetą Rolandą Rastauską, filosofą Leonidą Donskį. Kaip šie žmonės bus įtraukti į muzikinę programą?

Su Dalia Michelevičiūte esame surengę spektaklį – skaitymus pagal lenkų poetės Wislawos Szymborskos eiles. Šis mūsų pasirodymas turėtų įvykti ir Venclovų svetainėje. Tokia idėja patiko ir muziejaus direktorei poniai Birutei.

Su Rolandu Rastausku esame intelektualinis, koncertuojantis, judantis objektas. Su juo išleidome kompaktinį diską, planuojame ir kito disko pasirodymą.

Su Leonidu Donskiu rengėme „Filosofinius skaitymus”, kur skaitėme Martino Buberio tekstus, ir jis mielai sutiko, kai tik turės laiko, dalyvauti renginyje Venclovų svetainėje.

Visi šie žmonės neatsitiktinai atsirado mano gyvenime.

Ar Jūs gyvenime esate toks pat kaip scenoje, ar kitoks?

Vienokiam būti scenoje, o kitokiam gyvenime yra neįmanoma. Nežinau, gal kas nors ir gali. Tačiau scenoje reikia būti savimi, kitaip tavęs tiesiog nepriims klausytojai.

O koks Jūsų laisvalaikis? Ar daug jo turite?

Laisvalaikio daug neturiu. Labai mėgstu sportuoti, vairuoti automobilį. Jei galėčiau – sportuočiau nuolatos. Taip pat mėgstu skaityti knygas, bet tam neturiu daug laiko. O šiaip laisvalaikiu groju būgnais.

Kokios muzikos klausote?

Kokios aš klausau? Pastaruoju metu neklausau jokios, bet šiaip mėgstu klasikinę muziką. Dabar vienas interneto tinklalapis man siunčia naujoviškai parašytos klasikinės muzikos – įdomu paklausyti, ką naujo žmonės sugalvoja, kaip vystosi klasikinė muzika.

Teko skaityti, kad su Andre Pabarčiūte esate koncertavę improvizuodami, visiškai nerepetavę.

Mes beveik niekada ir nerepetuojame. Tai, kas vyks Venclovų muziejuje, taip pat nesurepetuota. Tiesiog yra tekstas, o kaip jis bus muzikaliai perteiktas, parodys kreatyvinis momentas. Esame paruošę šiokius tokius etiudus, kurių pagrindu gims muzika.

Galima sakyti, kad Jums lengviau improvizuoti, nei atlikti iš anksto paruoštą kūrinį?

Negaliu pasakyti, kas lengviau. Tiesiog man patinka laisvai jaustis ir kalbėti taip, kaip yra.

Spaudoje rašoma, kad neretai Jūsų įkvėpimo šaltiniu tampa teatras, poezija, šokis. Ar galėtumėte išskirti kurią nors meno rūšį kaip artimiausią, labiausiai patinkančią?

Teatras. Jis man svarbiausias.

Dažnai lankotės spektakliuose?

Taip, gana dažnai juose pasirodau. Štai dabar jau naujas sezonas prasidėjęs, reikėtų nueiti.

Esu sukūręs ir autobiografinį muzikinį monospektaklį „Dievo žmogaus istorija”. Kuriant jį teko daug dirbti ir mokytis.

Koks jausmas ne tik groti muziką, bet ir vaidinti?

Jausmas, vidinė komanda, jei taip galima sakyti, yra susipažinti ir sekti. Susipažinti su tais jausmais ir būsenomis, kurias išgyveni. Seniai to norėjau, matyt, atėjo laikas, kad tai pagaliau įvyko. Įdomu groti, įdomu skaityti, įdomu girdėti tekstą, viską kartu komponuoti.

Galbūt yra planų kurti ir daugiau spektaklių?

Planų yra. Žiūrėsime, ar pavyks. Daug visko reikia išmokti.

Jūsų monospektaklio pavadinimas – „Dievo žmogaus istorija”. Kaip gimė šis pavadinimas?

Šį spektaklį inspiravo žmogus, kurį atradau teatre – Adolfas Večerskis. Jis yra ir idėjos, ir pavadinimo autorius. Tekstus, kuriuos parašiau spektakliui, daviau jam perskaityti, ir jis juose įžvelgė pavadinimą. Be to, mano pavardė išvertus reiškia „Dievo žmogus“ – gal tai sutapimas. Bet spektaklis nereiškia, kad esu Dievo žmogus, visi mes jo žmonės. Spektaklyje daug istorijų apie garsus, muziką, kaip viskas atėjo į tą tašką, kuriame dabar esu.

Ką Jūsų gyvenime reiškia Dievas?

Jis man labai svarbus. Tas jausmas, ta erdvė. Manau, Dievas svarbus kiekvienam.

***

Antrasis intelektualiosios muzikos koncertas iš ciklo „Gotesmanas ir draugai Venclovų svetainėje“ įvyks lapkričio 22 dieną 18 valandą Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namuose-muziejuje (Pamėnkalnio g. 34, Vilnius). Koncertuos džiazo duetas PETR-ARKA Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir Arkadijus Gotesmanas (perkusija).

***

Kalbino Ieva Vaitkevičiūtė