„NATO laimėjo Šaltąjį karą, ir tąsyk daug kas manė, jog tai sykiu reikš ir aljanso pabaigą. Tačiau žvilgsnis į penktadienį ir šeštadienį Lisabonoje numatyto NATO šalių aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę rodo, jog Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija toli gražu nenugrimzdo į bereikšmiškumą“.

Taip susitikimo išvakarėse rašė Stokholmo dienraštis „Dagens Nyheter“ ir tęsė: „Žinoma, galima kritikuoti intervenciją Afganistane, tačiau reikšminga, kad 28 šalys narės laikosi krūvoje net ir po devynerių metų karo.“

Madrido dienraščio „Razon“ žodžiais, „NATO per savo viršūnių susitikimą Lisabonoje sieks nustatyti strategiją ateinančiam dešimtmečiui. Neužsimota dar ilgesniam laiko tarpui tik dėl to, kad pasaulis šiandien labai greitai keičiasi. 28-ių valstybių atstovai patvirtins daug tų dalykų, apie kuriuos jau užsiminė per grupės „G-20“ viršūnių konferenciją Seule.

NATO ir toliau turės svarbų vaidmenį, nors jos pobūdis – regioninis ir ji gerbia globalųjį Jungtinių Tautų vaidmenį. Vis dėlto stiprėja tendencija žiūrėti toliau savo sienų – Viduržemio jūros dialogas ir bendradarbiavimas su tokiomis šalimis kaip Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Korėja ir Japonija yra tokios sąveikos pavyzdžiai“.

Priminsime, kad Ispanijos laikraščio minimas „Viduržemio jūros dialogas“ čia nurodo į tai, kad ši jūra skiria NATO pietines šalis nuo visos, daugiausia musulmoniškosios, Šiaurės Afrikos.

O Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ priminė ir galimą NATO suartėjimą su Rusija:

„Vis daugiau svorio Maskvoje įgija tie balsai, kurie mažai vertina amžiną priešiškumą ir todėl įsitikinę, jog Rusijai reikia NATO nemažiau negu NATO reikia Rusijos tam, kad sukurtų euroatlantišką saugumo struktūrą, bet ir kaip atsvarą Kinijai.

Vakarų politikai, turintys reikalų su Rusija, pabrėžia paskutiniu metu pasireiškusią pažangą pozicijų suartėjimo atžvilgiu – pvz., Rusijos parama sankcijoms prieš Iraną ir atlydys santykiuose su Amerika. Tačiau abu poslinkiai ant labai netvirto pagrindo.

Lisabona čia galėtų būti tolesnis žingsnis šia linkme. Bet tam iš abiejų pusių reikia įveikti dar daug nepasitikėjimo.“

Bretanijos regiono Šiaurės Vakarų Prancūzijoje dienraštis „Ouest-France“ rašė, jog „viršūnių susitikimas Lisabonoje, deja, išryškins ir vieną nebuvėlį. Tai Europos Sąjunga kaip tokia. NATO rūpinasi gynyba Europoje, tačiau ne Europos apgynimu. Bet visur Europoje mažinami gynybos biudžetai, o tai kelia nerimą amerikiečiams, kurie savo išlaidas irgi nori mažinti.

Taupymo politika galėtų būti proga geriau, labiau integruoti europietiškąją apsigynimo politiką. Britų ir prancūzų iniciatyva eina truputį šia linkme, tačiau nepakankamai. Ji remiasi iš esmės dvišaliu pagrindu“.

Lisabonos dienraštis „Diario de Noticias“ priminė, kad Portugalija 1949-aisiais buvo viena NATO steigėjų ir jau kartą anksčiau buvo surengusi aljanso višūnių konferenciją. Dabar ji vėl galės įrodyti savo įsipareigojimą NATO.

„Lisabonos piliečių laukia dvi sunkios dienos su griežtomis saugumo priemonėmis. Tačiau teigiamoji pusė čia ta, kad valstybių ir vyriausybių vadovai pasitiki Portugalijos gebėjimu suorganizuoti renginį, kuriame bus sprendžiama pasaulio ateitis. Tai mūsų šalies įvertinimas.“

Roterdamo dienraščio „NRC Handelsblad“ nuomone, NATO privalo atsinaujinti iš esmės. Jis cituoja jos generalinio sekretoriaus A. F. Rasmusseno mintį, kad „Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai reikia įkvėpti trečios gyvybės – pasidaryti NATO 3.0. Iki Šaltojo karo pabaigos ji telkėsi į branduolinį Varšuvos Sutarties šalių atgrasymą.

Po to ji koncentravosi į taikos palaikymo operacijas ir savo pačios plėtimąsi.

Dabar NATO 3.0 turi lanksčiai ir greitai reaguoti į terorizmą, į atominių ginklų plitimo po neprognozuojamas valstybes ir regionus, piratavimo ir internetinio karo pavojus.

Pavyzdys yra Afganistano invazija, kuri gresia virsti ilgalaikiu karu be greitos išeities. Tai reiškia, jog aljansui, keliančiam sau gynybinius tikslus, reikia ir puolamųjų strategijų“.

Anot Danijos dienraščio „Jyllands-Posten“, „jei šalys narės nesupranta, kokią atsakomybę jos turi už naujos strategijos priėmimą, bus niūru. Daugelis vidinių prieštaravimų neleidžia, kad NATO išnaudotų visą savo potencialą.

Jeigu Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europa neapsispręs už bendradarbiavimą ir bendras vertybes, šitas susitikimas baigsis nusivylimu ir pražiopsotomis galimybėmis.

Raktas į NATO ateitį glūdi naujoje strategijoje, kadangi ši yra pripažinimas, jog grėsmės pasikeitė. Kai visos pusės tai supras, NATO ir ateityje pasiteisins kaip tas aljansas, kuris gali garantuoti mūsų saugumą“.    

Kitą požiūrį pateikė Honkonge išeinantis laikraštis „Takungpao“. Jo žodžiais, „net pačios NATO sluoksnių vertinimu, Šiaurės Antlanto santarvės šalims šiuo metu niekas negresia, kas prieš jas imtųsi įprastinio karo. Didžiausia baimė NATO šalims turėtų kilti iš neįprastinės grėsmės scenarijų. Tačiau tokiai pasitikti nereikia šitokios gigantiškos saugumo struktūros.

Todėl aljansui iškilo jo buvimo prasmės krizė. Galima laukti, kad su Rusijos įglaudimu vis svarbesnė taps politinė organizacijos funkcija, o jos karinis pobūdis ilgainiui išblės. Iš ten žingsnis iki NATO likvidavimo nebe tolimas“.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.