Skaitytojams siūlome apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi pašnekesį ketvirtajame Jaunimo sielovados forume „Būti bendruomenėje ir bendruomenei“, kuris lapkričio 13 d. vyko Kaune.

Brangus Jaunime,

Labai džiaugiuosi, galėdamas susitikti ir pasikalbėti su jumis, jaunimo sielovados darbuotojais. Tai tarnystė, per kurią Bažnyčia stengiasi pasiekti jaunus žmones ir nešti jiems Kristų, nešti Evangeliją, kad jie galėtų susitikti su gyvuoju Kristumi ir jo Gerąja Naujiena. Iš visos širdies dėkoju jums už visa tai, ką jūs darote.

Šio Forumo tema yra tokia: „Būti bendruomenėje ir bendruomenei“. Kaip žinome, bendruomenė yra visa Bažnyčia, kuri dalijama į vyskupijas ir dar smulkiau – į parapijas. Bet jums bendruomenė, kitaip sakant, „tauta“, į kurią esate siunčiami, yra jaunimas. Todėl jūsų Forumo temą galime nusakyti taip:

– „Būti bendruomenėje“ arba: kaip gyventi tarp jaunų žmonių, nešant jiems Kristų ir Evangeliją; 

– „Būti bendruomenei“ arba: kaip atsiduoti darbui su jaunimu, kad jie patys asmeniškai susitiktų Kristų ir Evangeliją. 

Kai mąstau apie krikščionių vadovą, „lyderį“, man savaime ateina į galvą „druskos“ įvaizdis. Lyderis turėtų būti asmenybė, kuri turi savo skonį ir suteikia skonį, žmogus, kuris pats yra geras ir sėja gėrį... Tiesa, Jėzus apie kiekvieną krikščionį sako: „Jūs esate žemės druska...“ (Mt 5, 13). Tačiau šis įvaizdis ypač tinka tiems, kurie, kaip pavyzdžiui, jūs, yra pašaukti skleisti mielą Kristaus ir Evangelijos „kvapą“ (plg. 2 Kor 2, 14–15.

Apie druską, apie tai, ką reiškia „būti druska“, labai puikiai kalbėjo Popiežius Jonas Paulius II Žodyje XVII Pasaulinei jaunimo dienai, vykusiai Toronte (Kanadoje) 2002 m. Patariu dar kartą jį perskaityti. Noriu pasidalyti ir savo mintimis šia tema. 

1. Brangūs jaunimo pastoracijos vadovai, jūs esate pašaukti būti evangeline „druska“ (Mt 5, 13) būtent jaunų žmonių pasaulyje, kur galima atrasti ne tik spindinčių šviesos šaltinių, bet ir nerimą keliančių šešėlių. Bet, kaip patys nujaučiate, kad atliktumėte šią misiją, reikia pasiekti tikrą krikščionišką brandą. Kaip įgyjamas sugebėjimas priimti ir skleisti evangelinį „kvapą“? Visa paslaptis – stoti į Jėzaus mokyklą ir leistis perkeičiamiems Jo Dvasios. Tik taip įmanoma tapti patikimais Tėvo meilės liudytojais ir parodyti ją savo pasirinkimais ir savo elgesiu, savo atvirumu ir tarnavimu žmonėms, ištikimai laikantis Dievo valios ir Jo įsakymų. 

Noriu atkreipti jūsų dėmesį, jog Jėzaus žodžiai „jūs esate žemės druska“ yra pasakyti daugiskaitos forma: druska įmanoma tapti tik jeigu gyvenama ir veikiama vienybėje su kitais (plg. Jn 17, 20–22). Patys vieni mes nieko negalime nuveikti (plg. Jn 15, 5): neišvengiamai esame pasmerkti prarasti skonį ir būti išmesti laukan (plg. Mt 5, 13). Juk kaip tik Bažnyčioje Šventoji Dvasia savo meile mus „sudievina“ (plg. Rom 5, 5), savo Tiesa padaro mus „kvapnius“ (plg. Jn 8, 32) ir įgalina perkeisti pasaulį, „drauge“ su kitais liudijant Evangeliją (plg. 1 Jn 1, 1–4). Būdami Bažnyčia, jūs visada veiksite „daugiskaita“, tai yra kaip „nedalomas mes“, net ir tuo atveju, kai ką nors darysite „vienaskaita“: turėsite jėgų atsilaikyti prieš didžiuosius pasaulio iššūkius ir atsiliepti į giliausius žmonių lūkesčius.

Nesvarbu, jog jūsų, kaip „Bažnyčios-druskos“ yra nedaug, palyginti su mase, kurią turite pasūdyti. Pakanka, kad būtumėte autentiški, tai yra, turtingi dieviškos galios. Juk Dievo karalystėje ne tiek svarbu daug „padaryti“, kiek „būti“ stipriems dvasia. Ir dar: kad atliktumėte savo, kaip „Bažnyčios-druskos“, užduotį pasaulyje, turite mokėti „ištirpti“ toje aplinkoje, kur esate: jei liekate maži, bet izoliuoti grūdeliai, jūsų veikla mažai pasitarnaus naujajai evangelizacijai. Reikia kaip įmanoma labiau priartėti prie visų. Reikia dalytis: tai nereiškia, kad turite prarasti savo tapatybę arba pigiai ją parduoti, prisitaikydami prie aplinkybių, bet turėkite drąsos priimti – su meile ir nepritardami blogiui – tas situacijas, kuriose atsiduriate, perkeisdami jas „iš vidaus“ taip kaip Jėzus.

Jeigu kaip gera evangelinė druska „ištirpsite“, kitaip tariant, dovanosite save savo draugams, dosniai, bet protingai mylėdami, patirsite tą gyvenimo dėsnį, kurį Jėzus išreiškė šiais žodžiais: „kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 35). Juk druska tik tada yra tikrai druska, kai ištirpsta maiste, duodama jam skonį. Taip ir krikščionis yra gyvas ir autentiškas žmogus, yra pats savimi, tik tada, kai myli, kitaip sakant, kai dovanoja save.

2. Jeigu kalbėsime labiau filosofine kalba, kuri yra ne mažiau evangelinė (juk pati Evangelija yra aukštos filosofijos knyga), pašaukimas „būti druska“ – tai pastangos užtikrinti, kad pirmenybę gyvenime turėtų buvimas, o ne veikimas.

Žmogų visais laikais puola pagunda išsižadėti buvimo ir pasirinkti veikimą. Priežastis labai paprasta: daug lengviau kalbėti, pasirodyti, veikti, negu būti. Be to, veikimas padeda pajusti prisilietimo prie tikrovės šiurpuliuką, žavi dinamizmu, garantuoja greitą rezultatą. Daug kas neatsispiria šiems kerams, ir taip atsiranda nuotolis tarp to, kas žmogus yra, ir to, ką jis daro: veikimas neišreiškia jo būties.  

Šis pavojus šiandien dar labiau padidėjo. Technologijomis besiremianti, dinamiška, vartotojiška mūsų visuomenė primeta savo pašėlusį ritmą. Buvimas nebeturi jokios vertės. Nesvarbu, kas tu esi ir netgi su kokiu nusiteikimu ką nors darai; svarbu tik, kad darytum vis daugiau. Tu esi vertingas tik tiek ir iš viso esi tik tai, ką darai.

Šiame kontekste didžioji pagunda šiandienos krikščioniui yra leistis paveikiamam aktyvizmo hipnozės. Taip gimsta „apaštalavimas“, paremtas kilniomis intencijomis, bet dažnai (per daug dažnai) atitrūkęs nuo to, kokie esame. Kalbame apie teisingumą, bet nesame teisingi tiems, kurie gyvena šalia; skelbiame neturtą, patys būdami toli nuo jo, kadangi prisirišę prie savo idėjų; pamokslaujame apie Dievą, patys jo gyvai nepatyrę. Viso šito vaisius – anksčiau ar vėliau ateinanti krizė. 

Jėzus yra kitoks. Jis nesako žodžių, bet pats yra Žodis; nekalba apie gyvenimą, bet pats yra Gyvenimas; nesvarsto, kokia yra kančios vertė, bet renkasi kryžių. Apaštalai labai gerai suprato šį mokymą. Šventasis Jonas skelbia tai, ką girdėjo, ką patyrė, ką savo rankomis lietė (plg. 1 Jn 1, 1–4). Tai autentiškas liudijimas, kurį ir mes turime duoti. 

Kiekvienas krikščionio veiksmas, kuris nekyla iš jo vienybės su Dievu Tėvu per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje, yra atgrasantis veiksmas, malimas tuščiomis girnomis. Jėzus aiškiai sako: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Filosofas Maritain'as dar patikslina: „Be manęs jūs galite daryti tik niekus.“ Bet Jėzus prideda: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15, 5).  Mūsų Evangelijos skelbimo veiksmingumo matas yra mūsų Dievo patyrimo gilumas, o tai yra mūsų vienybės su Juo ir mūsų tarpusavio vienybės vaisius. Ne tik vienybės su Dievu Kristuje, bet ir vienybės tarp mūsų. Juk vienybė su Dievu nėra tikra, jeigu tuo pat metu ji nėra vienybė su broliais.

Trumpai tariant: jeigu „nesame“ meilė – ta Meilė, kuri yra Dievas ir kurią Dievas mums dovanoja (plg. 2 Pt 1, 4), nėra prasmės daryti meilės darbus. 

Mes tikrai apaštalaujame tik tada, kai kas nors mums gali pasakyti: „Tavyje pamačiau Dievą.“

3. Dabar trumpai pažvelkime į „jaunų žmonių pasaulį“, pasaulį, kuriame tikrai gausu nepaprastų galimybių, bet kuriam gresia ir dideli pavojai.  Nes būtent tame pasaulyje jūs esate paskirti būti Evangelijos šaukliais ir sargais, ginančiais nuo sekuliarizuotos ir sumaterialėjusios kultūros puolimų krikščionišką požiūrį į Dievą ir į žmogų. Leiskite įvardyti jums tris didžiuosius „mitus“, kurie skverbiasi į daugelio jaunų žmonių mąstyseną, nešdami pražūtingą žalą: 

– Nuodėmės sąvokos iškreipimas: ji nebelaikoma mirtinais nuodais, apie kuriuos Dievas degdamas meile pasakė: „Venk jų!“ Priešingai, nuodėmė pristatoma kaip Tėvo, visur besikišančio ir despotiško šeimininko, „uždraustas gėris“. Todėl nusižengimas yra aukštinamas kaip emancipacijos ir savęs įtvirtinimo gestas: „nusiženk, įsakymams, jei nori būti savimi!“ Tačiau, nepaisant šios apgaulingos propagandos, tiesa yra ta, kad nuodėmė yra blogis ir gimdo blogį. Jos melagingas pažadas, kad gyvensi „pilnutinį gyvenimą“, neišvengiamai palieka po savęs pelenus ir griuvėsius. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34). Todėl jūsų uždavinys – drąsiai skelbti tiesą (plg. Ef 6, 20) ir, remiantis Viešpaties autoritetu, visur ir visada gėrį vadinti gėriu, o blogį blogiu, kad ir kiek tai kainuotų.        

– Laisvės ir spontaniškumo supainiojimas. Daug kur jaunimo aplinkoje skelbiamas toks šūkis: „Daryk tai, kas tau patinka, ir pasiduok tam, ką jauti.“ Šioje logikoje, kurią galima nusakyti dviem taisyklėmis: „Taip, jei tau gerai“, „Ne, jeigu tau kainuoja“, trūksta tikro apsvarstymo, valia kapituliuoja, o sprendimą daryti patikima besikeičiančiam emocijų ir aplinkybių vėjui. Taip elgiantis, užuot tapus „laisvais“, tampama vergais, nes laisvė, tikroji laisvė yra malonės dukra, ir ji laimima gyvenant tiesoje ir meilėje (plg. Ef 4, 15). Todėl laisvė yra tuo pat metu Dievo dovana ir žmogaus laimėjimas: visada reikalauja pastangų ir ištvermės, tačiau tų, kurie jai yra ištikimi, širdis užlieja neapsakoma pilnatve.

Viena mergaitė man parašė: „Jau kuris laikas nustojau sekioti paskui savo norus ir pradėjau ieškoti Jėzaus.“ O aš jai atsakiau: „Vadinasi, į tavo namus tikrai atėjo Laisvė (plg. Jn 8, 31–36): padaryk jai vietos ir pasikviesk draugus, kad ir jie įsimylėtų Laisvę!“ Ir dar pridūriau, cituodamas šv. Augustiną: tačiau atsimink, kad „būsi laisva, jeigu tapsi tarnaite: laisva nuo nuodėmės, teisingumo tarnaitė.“ 

– Hedonizmo apgaulė: malonumai peršami kaip laimė. O iš tikrųjų tai visiškai skirtingi dalykai. Malonumas kyla iš troškimo patenkinimo. Paprastai jį galima pavaizduoti „sinusoide“: prasideda nuo vidinio poreikio, pasiekia patenkinimą, patiria laikiną poreikio sumažėjimą, o paskui vėl iškyla kaip naujas poreikis. Taigi, tai yra tarsi sūpuoklių judėjimas, nuolatinė kaita, o ji malonumą padaro nepastovų, trumpalaikį, panašų į uždegtą degtuką, kuris liepsnoja tik keletą akimirkų. Be to, malonumas yra nesuderinamas su skausmu: kančia uždaro jo emocinio pakrovimo vožtuvą ir jį užgesina. Todėl malonumų patenkinimas nėra laimė. Maža to, malonumų ieškojimas, kuris yra teisėtas, jeigu atitinka Dievo valią, tampa neigiamu dalyku, jeigu virsta stabmeldyste. Tada jis tampa į susvetimėjimą vedančia priklausomybe ir virsta malonumo priešingybe: nepakeliamu nerimu. Ir taip visada atsitinka su purvinais malonumais, nuskintais nuo nuodėmės erškėčių. O džiaugsmas trykšta iš gerai atlikto gero darbo: tai žiedas, kuris prasiskleidžia iš vienintelės šaknies – Dievo valios, kai jos ieškoma ir pagal ją elgiamasi.

Džiaugsmas neturi nepastovios kreivės, priešingai, jį galima pavaizduoti kylančia linija, nuolatine progresija. Jis ne tik nepraeina, bet kiekvieną dieną vis didėja. Tai tarsi ugnis, kurios niekas negali užgesinti, o nuo sunkumų ji dar labiau išauga ir išsiplečia. Be to, džiaugsmas turi unikalią, dievišką privilegiją: jis ir toliau gali spindėti žmogaus širdyje, nors jo gyvenimą aplanko skausmas. Su tokiu pat aiškumu reikia pasakyti ir tai, kad džiaugsmui reikia tvirtų ir ištvermingų apsisprendimų. Jėzus mus užtikrina, kad suteiks savo džiaugsmo pilnatvę tiems, kurie jį seka (plg. Jn 17, 13). Tad duokime jam progą įvykdyti šį pažadą! Šventieji vienbalsiai liudija, kad būtent taip ir įvyksta, kai liekame ištikimi Evangelijai. 

4. Tačiau kaip būti druska? Siūlau jums paprastą, gražų, bet kartu ir labai reiklų, kaip ir visi puikūs dalykai, metodą. Tai šešių taisyklių metodas:

Dievo Žodžio klausytis ir juo gyventi pagal Bažnyčios mokymą;

Eucharistinę Duoną švęsti ir priimti reguliariai ir sąmoningai dalyvaujant šv. Mišių liturgijoje;

Atgailos sakramentą priimti dažnai ir su gyvu tikėjimu;

Maldos gyvenimą ugdyti ir melstis kasdien tiek asmeniškai, tiek – kada tai įmanoma – su bendruomene;   

Kasdienės Velykos: nuolat stengtis kiekvieną kryžių paversti dievišku indu, su kurio pagalba semtis iš Prisikėlimo versmės;  

Tyrumas: mokėti plaukti prieš srovę, tai reiškia, rimtai pasipriešinti taisyklių laužymo kultūrai.

„Bendras vardiklis“ visoms šioms taisyklėms yra bendrystės dvasingumas – viso krikščioniško gyvenimo pradžia, pagrindas ir tikslas (plg. Jonas Paulius II, Apaštalinis paraginimas Novo Millennio Ineunte, 43).

5. Man buvo labai džiugu pastebėti, kad iš esmės tą patį metodą popiežius Benediktas XVI pasiūlė Italijos Katalikiškos akcijos jaunimui, susitikdamas su juo šių metų spalio 30 d.  Mielai dalijuosi su jumis jo atsakymo į klausimą vertimu į lietuvių kalbą. Skaitykite ir gilinkitės į jį. 

Ne tik palieku jums šį tekstą, bet ir kviečiu jus žiūrėti į popiežių Benediktą XVI, kuris yra visos didelės Bažnyčios šeimos ganytojas, kaip į autentišką pavyzdį, ką reiškia „būti lyderiu“, „atlikti vadovo tarnystę“. Ar žinote, kur slypi jo, kaip lyderio, jėga? Tai gerai padeda suvokti jo žodžiai: „Nesistengiu būti suprastas pasaulio, bet priklausyti Kristui tiesoje.“ Toks yra ir mūsų uždavinys ir tuo pat metu nuotykis, į kurį esame kviečiami: priklausyti Kristui, būti Kristaus draugais ir tuo būdu leisti, kad Kristus, esantis manyje ir mano bendrystėje su draugais, galėtų vaikščioti mūsų pasaulio keliais kaip druska, Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (plg. Mt 5, 13ss; Jn 14, 6).