Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena. 1918-ųjų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, o tų pačių metų lapkričio 23 dieną išleistas pirmasis įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Lietuvos kariuomenė buvo kuriama labai sunkiomis sąlygomis. 1918 metų pabaigoje, po Pirmojo pasaulinio karo, iš Lietuvos traukėsi vokiečių kariuomenė, ją vijosi Raudonoji armija. Lietuvos kariuomenę ėmėsi kurti iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai. Skaitytojams siūlome 1984 m. lapkričio 18 d. Brukline, Apreiškimo parapijos salėje, skaitytą kun. Placido Bariaus OFM paskaitą. Nepaisant to, kad jai net 26 metai, šio pranciškonų vienuolio mintys aktualios ir nūdienos skaitytojams.

 Šiai Kariuomenės šventei skirta tema yra specifinė, labai apibrėžta ir vargu kada nors panašia proga užsiminta. Dėl apriboto laiko mintys bus labai sutrauktos. Viliuosi, kad kaip man, taip ir jums jos bus įdomios.

Paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos laikais Kariuomenės šventei buvo duotas naujas vardas: Kariuomenės su visuomene susiartinimo diena.

Aš manau, kad tas naujasis vardas yra prasmingesnis ir labiau atitinkąs Lietuvos kariuomenės esmę. Kas iš tikrųjų yra kariuomenė?

Kariuomenė yra valstybės visuomenės dalis, kuri, specialiai paruošta ir savitai susidrausminusi, taikos metu stovi užnugary ir budi, kad būtų apsaugotos valstybės sienos ir jos gyventojų gėris, o pavojaus metu, kad tai būtų apginta net ir gyvybės kaina.

Istorija mus moko vieno reikšmingo ir kuo ne tragiško dalyko: toje valstybėje, kurioje kariuomenė išskiriama iš visuomenės arba kurioje kariuomenė pati save savavališkai iškelia virš visuomenės, ten savaimingai iškyla totalitarizmas, dirbtinis vadų garbinimas ir piliečių laisvės suvaržymas. Gi kitoms valstybėms ir tautoms tokia valstybė tampa reali grėsmė.

 Prieš daugelį metų aš esu praleidęs nemažai laiko su a. a. pulkininku K. Škirpa Kanados šiaurėje. Velionis buvo iškili ir spalvinga asmenybė: caro armijos karininkas, sukilėlis nepriklausomybės kovose, vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės organizatorių, Lietuvos pasiuntinys Vokietijai, rezistencinės valdžios kabineto ministras pirmininkas.

Vieną vakarą aš jo paklausiau: „Koks, jūsų nuomone, buvo pats svarbiausias mūsų kariuomenės įnašas Lietuvos valstybės kūrimosi ir jos nepriklausomybės metu?" Truputį pagalvojęs plk. K. Škirpa davė labai nelauktą atsakymą: „Šalia iškovotos nepriklausomybės, – pasakė jis, – didžiausias mūsų kariuomenės įnašas buvo tas, kad ji Lietuvai neleido tapti militaristine valstybe.“

Šiandien mums tai gal neatrodo ypatinga ar svarbu. Bet iš tikrųjų tai buvo kažkas nelaukto, neįsivaizduojamo ir nesuprantamo.

Mes tik prisiminkime, kad be tautinės laisvės ir valstybinės nepriklausomybės be kalbos, rašto ir mokyklų; baudžiavą nešdami, duoklėmis apdėti, niokojami ir tremiami, caro priespaudoje išgyvenome beveik 6 generacijos kartas – 123 metus.

Kiekvienas lietuvis, kuris norėjo siekti mokslo ar karjeros, turėjo surusėti ar sulenkėti, arba bent sudaryti tautiškai mišrias vedybas.

Visa mūsų to meto ir net nepriklausomos Lietuvos pirmosios kartos inteligentija – A. Baranauskas, J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Smetona, A. Stulginskis, Maironis, Vaižgantas ir kt. – prisidengusi suslavintomis pavardėmis, suklastotais dokumentais ar globojama kitataučių grafienių, mokslinosi diktatūrinėje carinėje Rusijoje arba šovinistiškai nusiteikusioje Lenkijoje – vadinasi, mūsų tautinėms aspiracijoms ir demokratiškai pasaulėžvalgai visiškai priešiškoje atmosferoje.

Taigi, kai mes išsikovojome nepriklausomybę ir Lietuvą paskelbėme demokratine valstybe, nei vienas iš mūsų vadų, nei vienas iš mūsų politikų, nei vienas iš mūsų Seimo narių ir nei vienas iš eilinių piliečių neturėjo nė mažiausio supratimo, kas praktiškai yra demokratija.

Bet įvyko nuostabus dalykas: nepaisant teorinių žinių ir patirties stokos, nepaisant nepalankiausių šalutinių įtakų ir šimtmetinės vergijos, mūsų jaunutė valstybė surado kelią į demokratiniais principais paremtą savivaldą.

Kokia tai palaima, kad mūsų valstybės pirmieji žingsniai buvo prižiūrimi nepaprastai atsargių, apdairių, išmintingų ir realios vizijos praturtintų žmonių!..

Bet dar yra ir kitas nuostabus reiškinys, kuris su ką tik minėtu yra neatskiriamai susijęs ir į kurį šiame minėjime mūsų dėmesys yra specialiai atkreiptas. Ir tai yra mūsų to meto kariuomenės būklė ir vaidmuo.

Ir mūsų kariuomenė nepriklausomybės pradžioje neturėjo nė mažiausios nuovokos, kas yra demokratija ir kokia kariuomenės užduotis demokratinėje santvarkoje!

Tas faktas galėjo turėti tragiškų padarinių. Lietuvos atgimimo laikotarpiu rusų kariuomenėje buvo apie 25 000 lietuvių kareivių ir apie 150 įvairaus laipsnio karininkų, išmėtytų po įvairius dalinius Ukrainoje, Kaukaze, Sibire ir net Tolimuosiuose Rytuose. Karo tarnyba buvo ilga – sykiais net iki 20 metų, drausmė – griežta ir rusiška indoktrinacija – intensyvi.

Atlikę karo prievolę, mūsų kariai būdavo skatinami pasilikti Rusijoje, jie būdavo apdovanojami medaliais ir kitais žyminiais, gaudavo caro žemių, įvairių privilegijų ir geresnes tarnybas. Nemažai kariškių, nematydami ateities pavergtoje Lietuvoje, sukurdavo šeimas, labai dažnai mišrias, ir likdavo Rusijoje.

Bet Įvyksta neįtikėtinas dalykas!.. Pasigirsta gandų, o vėliau – ir patikimų žinių, kad Lietuva rengiasi pasiskelbti nepriklausoma valstybe...

Nuostabiu greičiu, pasinaudojant caro nuvertimo ir bolševikų pilietinio karo suirutės momentu, vadovaujant rusų kariuomenėje tarnaujantiems lietuviams karininkams, I9I6–19I7 metais Smolenske, Vitebske, Charkove, Voroneže ir kitur susiorganizuoja nepriklausomi lietuviški kariuomenės daliniai!.. Ir kada 1918 m. vasarį buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, šie daliniai, nors suvargę ir menkai ginkluoti, bet drausmingi ir degą tėvynės meile, jėga prasimušę, jau stovėjo prie Lietuvos sienų!..

Nieko nelaukdami jie stojo šalia kirviais, šakėmis, dalgiais ir spragilais apsiginklavusių vietinių savanorių ginti atkurtą valstybę nuo bolševikų, rusų, bermontininkų ir kitų priešų.

Jei ne šių, iš Rusijos atvykusiųjų pagalba, – mūsų savanoriai, nors ir drąsūs, bet nepatyrę ir menkai ginkluoti, vargu ar būtų galėję atsispirti gausiam ir apsiginklavusiam priešui. Bet atvykusieji buvo ne tik profesionalai, gerai išmokyti ir drausmingi kareiviai, bet taip pat daugelyje kovų dalyvavę ir karo meną pažįstą karininkai.

Kada kovos buvo baigtos ir vidaus bei pasienio tvarka stabilizuota, mūsų jaunoji kariuomenė laisvai, savanoriškai, be prievartos ir be jokių reikalavimų pasivedė jaunosios Lietuvos civilinei valdžiai!

Iš tikrųjų tai buvo kažkas nuostabaus!

Įsivaizduokime: tokie Rusijos karo mokyklas baigę ir net kovos lauke pasižymėję, caro šovinistinės diktatūros atmosferoje subrendę, nepriklausomybės kovas laimėję, ambicingi kariškiai, pulkininkai ir generolai, tokie kaip Žukauskas, Nagevičius, Tallat-Kelpša, Glovackis, Raštikis, abu Plechavičiai, Škirpa ir kt. – jie kartu su visa Lietuvos kariuomene nusilenkia nepatyrusiai Lietuvos civilinei valdžiai, priima nežinomos ir nepažįstamos demokratinės sistemos valdymo formą ir prisiima ne pirmaujantį, bet subordinuotą vaidmenį.

Šiandien mes visi – kartu su plk. K. Škirpa – turime pripažinti, jog Lietuvos kariuomenės nuosprendis likti valstybės ir jos piliečių bei visos visuomenės saugotoja, gynėja, globėja ir tarnaite iš tikrųjų buvo ne tik būdingiausias ir svarbiausias, bet ir lemtingiausias žygdarbis, kad mūsų valstybė netapo totalitarinė, bet pagrįsta demokratiniais pagrindais!

Net ir vėliau, nepriklausomybės laikais, nepaisant progų ir net vilionių (pvz., Voldemaro pučas arba Suvalkų ūkininkų sukilimas), nepaisant neramių ir perversmingų įvykių (lenkų ultimatumas ir Klaipėdos krašto aneksija), mūsų kariuomenė išliko ištikima savo krašto globėja, saugotoja.

Vis pasigirsta balsų: „Kam mums buvo reikalinga kariuomenė?.. Juk, kai iškilo reikalas pakelti ginklą, ar atgauti užgrobtą Vilnių, ar nenusileisti Lenkų ultimatumui, ar neleisti Vokietijai aneksuoti Klaipėdos krašto, ar pagaliau pasipriešinti Sovietų okupacijai – mūsų kariuomenė nepakėlė nė piršto!

Iš pirmo žvilgsnio tas priekaištas atrodo yra teisingas ir vertas dėmesio. Iš tikrųjų kur buvo mūsų kariuomenė, kai ji savo kraštą turėjo saugoti ir apginti?.. Bet tas priekaištas yra neapmąstytas.

Mes niekada neturime pamiršti, kad ir nepriklausomybės laikais mūsų kariuomenė buvo ne karinės pajėgos, bet taikos meto savisaugos dalinys! Ją sudarė maždaug 20 000 kareivių ir karininkų – 3 taikios sudėties pėstininkų divizijos, 1 kavalerijos divizija, 2 artilerijos pulkai, apie 30 lėktuvų, kelios dešimtys tankečių ir kiti įvairūs pagalbiniai daliniai. Gresiant pavojui, net visuotinės mobilizacijos metu mūsų karinės jėgos būtų siekusios tik šiek tiek daugiau negu 100 000 kareivių. Bet visa nelaimė ta, kad mes finansiškai nebūtume buvę pajėgūs jų tinkamai aprengti ir apginkluoti.

Tokiu būdu mūsų kariuomenė nei svetimųjų, nei mūsų pačių generalinio štabo nebuvo laikoma pakankama jėga atsispirti lenkų, vokiečių ar sovietų milžiniškoms ir šarvuotoms armijoms. Rimto susirėmimo atveju būtų buvusios vienpusiškos skerdynės, kurių beprasmiškumą ekspertai matė tada, mato ir šiandien.

Bet kariuomenė mums buvo reikalinga!

Be savo kariuomenės mes nebūtume atgavę, teisingiau pasakius, –nebūtume išsikovoję nepriklausomybės.

Be savisaugos kariuomenės dalinių mes greičiausiai nebūtume buvę pripažinti de jure kaip nepriklausoma valstybė.

Per karinę tarnybą kariuomenė mus sujungė kaip piliečius, nepaisant tautybės, religijos ar pažiūrų skirtumų.

Kariuomenė mus išprusino. Kaip kaimiečius vyrus ji mus apšlifavo, pramokslino ir suinteligentino, o kaip miestiečiams ji mums davė progos pajusti, kas yra tvarka, drausmė ir savidrausmė.

Kariuomenė sužadino mūsų tikėjimą ir žadino saugią ir kupiną pažado viltį. Ji mums davė akstiną ir prasmę dirbti, kurti, taupyti, šviestis ir atkreipti rimtą dėmesį į ūkį, pramonę, prekybą, mokslą, sportą ir menus.

Kai į tai žiūrima po 30 ar 40 metų, tūlas galėtų pasakyti, kad tada Lietuva gyveno utopijos gyvenimu ir džiaugėsi apgaulingu saugumu. Niekas tada nenumatė jos žiaurios ateities.

Tačiau negalima pamiršti, kad logiškai vertinant po tam tikro laiko paaiškėja, jog dažniausia gyventa, triūsta, taupyta, kažko siekta, o ir kas pasiekta, buvo sapnas, iliuzija, nirvana. Nedaug būta tikrai vertingo, tikro, pasiliekančio.

Bet šiuolaikinis žmogaus gyvenimas yra toks. Retas iš gyvųjų pajėgus iš jų išsivaduoti. Tiesa, mirtis visus išlaisvina, bet žmonių, kol jie gyvi, ji nedomina. Jie užimti gyvenimu, jo kūrimu, jo išlaikymu.

Tokiu būdu, atsakant į priekaištą: „Kam mums buvo reikalinga kariuomenė", reikia pasakyti, kad kariuomenės reikšmė Lietuvai tada ir net vėliau buvo labai svarbi ne tik strategiškai, bet ir psichologiškai. Kaip matomas ir apčiuopiamas simbolis ji žadino mūsų norą gyventi. Ji puoselėjo ir palaikė pasididžiavimą, kad esame savita tauta. Ji išbudino mūsų asmenybės jausmą ir vertę kaip lietuvio – net ir po šimtmečio vergavimo svetimiesiems mes pasijutome verti nepriklausomo, laisvo ir kūrybingo gyvenimo.

Bet mes niekada negalime pamiršti, kad tai mums nebuvo duota veltui. Nepriklausomoji 1918 metų Lietuva buvo išpirkta brangia kaina – karių ir aukai pasiruošusių asmenybių aukomis. Daugelis iš jų galėjo tarti su Didžiosios Britanijos Winstonu Churchilliu: „Aš nieko nebeturiu, ką galėčiau duoti savo kraštui. Paaukojau savo ašaras, savo triūsą savo prakaitą. Dabar aš aukoju ir savo kraują!"