Skelbiame pranešimą, skaitytą Jaunimo sielovados forume „Būti bendruomenėje ir bendruomenei“, kurį lapkričio 13 d. Kaune surengė Lietuvos jaunimo pastoracijos centras prie Lietuvos Vyskupų Konferencijos. Straipsnio autorė yra Kauno arkivyskupijos jaunimo sielovados centro vadovė.

Santykiui su Dievu neužtenka vien tik vertikalios dimensijos, reikia ir horizontalios; Mums reikia žmonių, kad galėtume pažinti save, pažinti Dievą. Kai susiduriame su žmonėmis – susiduriame su problemomis ir iššūkiais. Pati bendruomenė, pats žmogus jau yra iššūkis.

Apžvelgsiu tik keletą skirtingų iššūkių, jų sąrašas būtų labai didelis, bet pažvelkime į pagrindinius.

Iššūkis – skirtinga bendruomenės samprata

Ateidami į bendruomenę ar į parapijos jaunimo grupę, mes tikimės skirtingų dalykų, taip pat grupė labai skirtingų dalykų tikisi ir iš vadovo. Derėtų įvardyti teisėtus ir neteisėtus lūkesčius. Dažnai keliamas klausimas: ką man duos bendruomenė ar grupė? Ko galiu iš jos tikėtis?; Bet klausimas turi būti ir iš kitos pusės: ko bendruomenė iš manęs gali pareikalauti? Ką aš jai galiu duoti? Ar ta bendruomenė turi teisę į mano laiką? Ar verta jai priklausyti? Šiuos klausimus derėtų nuolat perklausti ir įvardyti, tada būtų galima kalbėti apie pastovumą ir įsipareigojimą. Bendruomenė nuo maldos – parapijos jaunimo – grupės skiriasi tuo, kad joje yra įsipareigojimas. Taip pat svarbu visiems suprasti, kad bendruomenė negali duoti visko. Dažnai žmogus nusivilia, nes per daug tikisi. Reikia išsikelti teisėtus lūkesčius ir atrasti bendrą bendruomenės sampratą;

Nuo ko prasideda bendruomenė? Bendruomenės identitetas:

1.    Pašaukimas,

2.    Raktinės vertybės,

3.    Vizija,

4.    Struktūra,

5.    Projektai.

Dažnai pradedame ne nuo to galo, nežinodami, kur mus Dievas kviečia, koks mūsų pamatas, kas mums svarbiausia – pradedame daryti projektus, kurti struktūras. Reikėtų pradėti nuo pradžių.

1. Pašaukimas. Turime išgirsti Dievo kvietimą. Ar mes galime liudyti Dievą, jei jo nesutikome? Kodėl Dievas nori mūsų bendruomenės? Kur Dievas mus kviečia? Reikia atpažinti savo bendruomenės pašaukimą. Reikia žinoti savo istoriją, bet negyventi praeitimi; ieškoti savo grupės krypties ir klausti, dėl ko mes čia esame susirinkę. Reikia atrasti kiekvieno asmeninį ir bendrą grupės pašaukimą, įžvelgiant kas yra centre. Jam yra tai, kas mus vienija, dėl ko turėtume susiburti į jaunimo grupes ar bendruomenes, ten yra vieta Jėzui. Pvz., jaunimo sielovados tikslas yra padėti jaunam žmogui susitikti su Jėzumi Kristumi. Visa kita yra tik priemonės, kaip mes tai darome. Mes turime žinoti vardan ko mes esame.

2. Raktinės vertybės. Atrasti raktines vertybes: kartais pradedame pataikauti jaunimui, imame naudoti naujausias priemones, bet neturime išsižadėti savo vertybių, savo tikslo, nepamiršti, dėl ko susirenkame. Kokios yra vadovo vertybės? Kas kas, bet jaunimas visada mato, mes negalime jų raginti daryti tai, ko patys nedarome. Svarbu nebijoti kalbėti apie tai, kas mums brangu. Reikia nebijoti prarasti vieną kitą žmogų, jei to reikėtų, bet drąsiai įvardyti vertybes, kas mums yra svarbiausia. Svarbu – mylėti, bet nepataikauti. Vertybės – nėra ką grupė daro, bet kas ji yra iš tikrųjų. Atsiminkime: struktūra nekuria vertybių, vertybės kuria struktūrą.

3. Vizija – kur link mes einame? Jeigu nežinai, kur nori nueiti, nežinai ir kelio, kurį reikia pasirinkti. Kur esame – tas irgi svarbu. Reikia išdrįsti išsikelti šiuos klausimus grupėje: kur esate? (Pr 3, 9), ką turite rankose? (Iš 4, 2), ką čia veikiate? (1 Kar 19, 9), ką matote? (Zach 4, 2), ar šie kaulai gali gyventi? (Ez 37, 3). Jei nežinome, kur einame, grupėje atsiranda chaosas.

4. Struktūra. Dažnai mes pradedame nuo struktūros. Šventajame Rašte uošvis Mozei sako: „Kaip tu darai – nėra gera. Pats pervargsi ir šiuos žmones nuvarginsi. Ta pareiga tau per sunki, vienas tu jos negali atlikti“ (Išėjimo 18, 17–18). Struktūra yra reikalinga, tik ją kurdami nepaliaukime melstis ir klausti Dievo, kokia ji turėtų būti.

Destruktyvios struktūros požymiai:   

• motyvacijos trūkumas,
• lyderių perdegimas,
• aiškių tolimų tikslų nebuvimas,
• stabilumo trūkumas,
• daug darbo, mažai rezultatų,
• laiko, pinigų iššvaistymas,
• daug neišsprendžiamų konfliktų,
• darbų nepasidalinimas,
• nesusipratimai.

Sveikos struktūros požymiai:

• asmeninis ir dvasinis augimas visų bendruomenės narių visose gyvenimo srityse,
• stabilumas,
• aiškios kryptys,
• dovanų atsiskleidimas,
• kiekybinis ir kokybinis augimas,
• aiškūs darbo vaisiai,
• atpažįstami dvasios veikimo vaisiai,
• aiškus atsakomybių pasidalinimas,
• laiko ir energijos taupymas,
• rimtas planavimas.

5. Projektai – veikla. Dažnai nuo jų pradedame veikti savo grupėje, bet svarbu turėti visą pamatą, kitu atveju galime likti vieni vadovai tik su keliais žmonėmis. Reikia žinoti visiems: kodėl tai darome, kam tai bus naudinga, ką mums duos kaip grupei, kokia tai bus tarnystė kitiems. Svarbu išsiaiškinti: kokius išteklius turime, kiek žmonių įsipareigos ir jungsis, kokias dovanas turi tie žmonės, kaip jie galėtų atsiskleisti ir augti šiose tarnystėse.

Iššūkis – vadovavimo samprata ir vadovo asmuo

Skirtinga vadovavimo samprata: daug apibrėžimų. Pažvelkime į keletą. „Vadovai – žmonės, darantys visus dalykus teisingai, o lyderiai – žmonės, darantys visus teisingus dalykus“. W. Bennis.  Kalbame apie krikščionis vadovus, tad šiuo atveju būtų žmonės, darantys visus teisingus dalykus, kuriuos Dievas juos kviečia daryti pagal jų pašaukimą. Įsileisti Dievą, leisti Jam kurti savitą vadovavimo stilių. „Vadovas yra žmogus, kuris suvokia, kad pokytis yra naudingas ar net būtinas ir jis prisiima atsakomybę už tą pokytį.“ Reikia nebijoti pokyčių, nes pokyčiai yra būtini. Ypač jų yra labai daug, kaip bendruomenė auga, keičiasi, vadovas turi priimti šį iššūkį ir vėl klausti Dievo ir aptarti drauge su visais – kas vyksta, kur einame.

Pagal šv. Benediktą vadovas privalo turėti:

•      dvasinę kompetenciją – t. y. gebėti ne tik pats šlovinti bei gyventi dvasinį gyvenimą, bet ir kitus kviesti į tai. Būti garbintoju ir įkvėpėju;

•      santykių kompetenciją – t. y. gebėti kurti ir atrasti santykį su skirtingais žmonėmis. Būti bendruomenės kūrėjais; bendruomenė yra daugiau nei komanda;

•      vadovavimo kompetenciją – t. y. gebėti statyti namus ne kaip pastatą, bet kaip tarnaujančias kitiems organizacijas.

Pagal Kauno arkivyskupijos II sinodo dokumentus: „Jaunimo vadovas turi rūpintis savo dvasiniu ir dalykiniu tobulėjimu, kad galėtų išlaikyti jaunimo darbe motyvaciją, kūrybiškumą ir iniciatyvą“ (509). „Jaunimo vadovas – tai tikėjimo brandą pasiekęs asmuo, grįsdamas savo veiklą motyvu dirbti su jaunimu Bažnyčios labui, turi remtis katalikiškomis vertybėmis, būti kūrybingas, iniciatyvus, savarankiškas ir matantis jauną žmogų sąryšyje su jo šeima, bendraamžiais ir mokykla“ (507).

Iššūkis – konkurencija – kas geresnis?

Konkurencija augina, skatina, bet yra pavojinga. Kai pradedame vertinti, kas geresnis, papuolame į pavojų.

4 tipai žmonių (galima pažvelgti asmeniškai, bet ir į bendruomenių santykį per šiuos principus).

•      Laimėtojas – pralaimėtojas („aš laimiu, kiti pralaimi; kiti yra blogesni už mane.“)

•      Pralaimėtojas – laimėtojas („durų kilimėlio sindromas“, būti tuo, kuo nori kiti; siekia nerodyti emocijų, arba rodo tokias, kokias kiti norėtų matyti; sąmoningai prisiima pralaimėtojo vaidmenį.)

•      Pralaimėtojas – pralaimėtojas („jei aš pralaimėsiu, jums visiems tik nuo to blogiau bus.“)

•      Laimėtojas – laimėtojas ( t. y. visų mūsų siekiamybė. „Jei laimiu aš – laimi kiti, jei laimi kiti – laimiu aš.“ )

Iššūkis – bendruomenės įvaizdis pagal šv. Paulių

•      Šlovinanti bendruomenė – ROJUS – esame pašaukti gyventi su Juo visą gyvenimą ne tik asmeniškai, bet ir kartu. Rojus yra, kai esame kartu Dievo artumoje.

•      Namų bendruomenė –  NAMAI – šv. Paulius sako: „Jūs esate Dievo namiškiai.“ Namai yra saugi vieta, kur esi vertinamas ne už darbus, o už tai, jog esi šeimos dalis. Esi gerbiamas, kad esi žmogus.

•      Kariuomenės bendruomenė –  KOMANDA – tikslas, dėl kurio esame. Dėl ko nariai ateina ir įsipareigoja, ką jie apsisprendžia kartu kurti.