Vreni Merz knyga „Biblija ant lovos krašto“ („Katalikų pasaulio leidiniai“ 2010) – puiki pagalba tėvams, norintiems priartinti Biblijos pasakojimus savo mažamečiams vaikams. Skaitytojams siūlome spaudai rengiamos knygos ištrauką, kurioje autorė pristato vertingą kasdienio Biblijos perpasakojimo metodą, kuris, be abejonės, praturtins ilgus ne vienos šeimos rudens vakarus.

Is­to­ri­jos, ku­rias pa­ra­šė pats gy­ve­ni­mas

Jū­sų pa­tir­tis Bib­li­jos at­žvil­giu tik­riau­siai bus įvai­ri ir ne­svar­bu, ar ji jums ge­rai pa­žįs­ta­ma, ar ne. Gal­būt jums dar ma­žiems iš jos pa­sa­ko­da­vo is­to­ri­jų ir pri­dė­da­vo dar ko­kį mo­ra­li­nį pa­ra­gi­ni­mą. „Mes ir­gi tu­rė­tu­me...“ – taip daž­nai skam­bė­da­vo lo­gi­nė iš­va­da – pa­vyz­džiui, dė­ko­ti, kaip tie pa­gy­dy­ti raup­suo­tie­ji (p. 65) ar­ba ti­kė­ti, kaip tie vy­rai per aud­rą eže­re į val­tį be­si­pla­kant ban­goms (p. 68). Tar­si tai bū­tų taip pa­pras­ta! Mes, šiuo­lai­ki­niai žmo­nės, gy­ve­na­me juk vi­siš­kai ki­to­kia­me pa­sau­ly­je. Kam gi iš mū­sų ka­da ten­ka ir­tis val­ti­mi per eže­rą? Mums tai ga­li bū­ti dau­gių dau­giau­sia ma­lo­nus lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mas, o anų lai­kų žve­jams, ku­rie gy­ve­no iš žve­jy­bos, plau­kio­ji­mas val­ti­mi bu­vo kas­die­ny­bė. Mū­sų pa­rei­gos vi­siš­kai ki­to­kios, mums iš­ky­la ki­to­kių klau­si­mų ir sun­ku­mų. Ačiū Die­vui, mes ne­ser­ga­me raup­sais – li­ga, ku­ri ja už­si­krė­tu­siuo­sius vi­siš­kai at­skir­da­vo nuo vi­suo­me­nės. Pas mus raup­sai be­veik vi­siš­kai iš­ny­kę, tad mums net ne­rei­kia ti­kė­tis bū­ti nuo jų pa­gy­dy­tiems.

O gal vis dėl­to? Jei­gu Bib­li­jos teks­tų ne­su­pra­si­me vien tie­sio­giai, mums at­si­vers nau­ji pa­sau­liai. Stai­ga ne­jau­kiu ir pa­vo­jin­gu virs­tan­tis Ge­ne­za­re­to eže­ras mums pa­si­ro­dys be ga­lo pa­žįs­ta­mas, jei­gu pri­si­min­si­me tas mus šiais lai­kais kar­tais iš­tin­kan­čias „aud­ras“. Kaip ge­rai pa­žįs­ta­me tą kas­die­nį pa­šė­lu­sį sku­bė­ji­mą, ku­ris nu­a­li­na tiek, kad mu­my­se iš tie­sų ky­la „aud­ra“! „Aš skęs­tu“, – sa­ko­me ta­da, kai ne­be­įsten­gia­me iš­si­kaps­ty­ti iš ko­kios nors sun­kios si­tu­a­ci­jos. Kai jau ne­be­ran­da­me jo­kios iš­ei­ties ir be­veik „grimz­ta­me į dug­ną“, de­be­sys stai­ga ga­li im­ti sklai­dy­tis ir aud­ra nu­rims­ta. Vis­kas vėl ge­rai. Daž­nai mes net ne­ga­li­me pa­aiš­kin­ti, kaip tai įvy­ko. Tai mums ga­li at­ro­dy­ti tar­si koks ste­buk­las. Gal­būt prie to pri­si­dė­jo koks ar­ti­mas žmo­gus, o gal stai­ga, mums net ne­si­ti­kint, vi­siš­kai pa­si­kei­tė ap­lin­ky­bės. Vis­gi kaž­ko­kiu bū­du at­si­ra­do spren­di­mas ir ta­da mes leng­viau at­si­kvė­pė­me.

Tai, kas ak­tu­a­lu mums

Bib­li­jos pa­sa­ko­ji­mai, o pir­miau­sia su­rink­tie­ji šio­je kny­go­je, tu­ri to­kią sa­vy­bę. Nors tai se­nos is­to­ri­jos, jos vis­gi ga­li su­jau­din­ti ir mus, šiuo­lai­ki­nius žmo­nes. Kai tik jas pri­tai­ko­me sa­vo gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­joms, jos tam­pa be ga­lo ak­tu­a­lios. Čia, pa­vyz­džiui, kal­ba­ma apie vie­no ne­re­gio pa­gy­dy­mą (p. 60). Jis nie­ko taip ne­trokš­ta, kaip tik vėl tap­ti re­gin­tis. Jis ne­ma­to spal­vų, kon­tū­rų, ne­ga­li aiš­kiai ma­ty­ti daik­tų. Jo gy­ve­ni­mo ko­ky­bė žy­miai su­pras­tė­ju­si. Jis ne­ma­to es­mi­nių da­ly­kų ir ne­ga­li orien­tuo­tis. Kaip ge­rai mums pa­žįs­ta­mas toks jaus­mas! Net jei­gu mes ir ga­li­me ma­ty­ti, kar­tais ne­ma­to­me. Tar­si ne­re­giai ap­grai­bo­mis ei­na­me per gy­ve­ni­mą, nors mū­sų akys ir svei­kos. Dau­giau ar ma­žiau nu­si­vy­lę mes ieš­ko­me iš­ei­ties iš ko­kios nors raiz­gios si­tu­a­ci­jos, į ku­rią ne­ti­kė­tai pa­kliu­vo­me. Jo­je trūks­ta aiš­ku­mo, tad klai­džio­ja­me tam­so­je. Kai to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je at­si­dū­ru­sia­jam ten­ka pa­skai­ty­ti is­to­ri­ją apie ak­lą­jį Bar­ti­mie­jų ir kai toks žmo­gus stab­te­li apie tai pa­mąs­ty­ti, stai­ga ten iš­vys­ta sa­ve pa­tį. Jo­je pa­pras­tais žo­džiais pa­vaiz­duo­tas žmo­gus pa­si­ro­do be ga­lo ar­ti­mas. Bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti: „Tai juk aš pats“ ar­ba „maž­daug taip aš da­bar sa­ve įsi­vaiz­duo­ju.“

Ki­to­je is­to­ri­jo­je (p. 56) pa­sa­ko­ja­ma apie pa­ra­li­ti­ką. Jo ko­jos su­pa­ra­ly­žiuo­tos ir jis ne­be­ga­li vaikš­čio­ti. To­kia pa­tir­tis irgi dau­ge­liui iš mū­sų yra ge­rai pa­žįs­ta­ma: kar­tais jau­čia­mės tar­si pa­ra­ly­žiuo­ti ir be­jė­giai. Juk ir apa­ti­ja nė­ra jau toks re­tas mū­sų ci­vi­li­za­ci­jos reiš­ki­nys, o kar­tais esa­me tar­si pri­vers­ti gin­tis nuo nuo­la­ti­nės, ra­my­bės ne­duo­dan­čios veik­los. Ta­da pa­si­tai­ko lai­ko­tar­pių, kai vos įsten­gia­me pa­si­ju­din­ti: ener­gi­ja kaž­kur din­gu­si, ir mes jau­čia­mės sil­pni. „Ne­si­se­ka“, sa­ko­me ta­da, ar­ba „man šiuo me­tu vis­kas kren­ta iš ran­kų“. Mes vi­siš­kai su­kaus­ty­ti, kaip ir tas Bib­li­jos pa­ra­li­ti­kas ant neš­tu­vų, ku­rio drau­gai, kad jį bū­tų ga­li­ma iš­gy­dy­ti, ga­liau­siai ima­si la­bai ne­įpras­to spren­di­mo.

Tai­gi šios bib­li­nės is­to­ri­jos su­si­ju­sios su mu­mis. Bet tas sai­tas iš­ryš­kė­ja tik tuo­met, kai mes jas ati­tin­ka­mai skai­to­me. Svar­bu mo­kė­ti skai­ty­ti tarp ei­lu­čių, kad at­si­skleis­tų vi­sas šiuo­se pa­pa­sa­ko­tuo­se se­nos pra­ei­ties nu­ti­ki­muo­se sly­pin­tis pras­mės tu­ri­nin­gu­mas.

Tie­są sa­kant, tai nė­ra taip jau su­dė­tin­ga. Nes bent jau šio­je kny­go­je pa­tei­kia­mo­se is­to­ri­jo­se apie ne­pa­pras­tus ir nuo­sta­bą ke­lian­čius da­ly­kus yra pa­sa­ko­ja­ma la­bai pa­pras­tais žo­džiais. Toks vi­sų šių epi­zo­dų ne­įman­trus ap­ra­šy­mas tie­siog jau­di­na. Jei­gu šie teks­tai bū­tų ra­fi­nuo­tes­ni ir de­ta­les­ni, jei­gu juo­se bū­tų lei­džia­ma­si į ap­mąs­ty­mus ir su­dė­tin­gas in­ter­pre­ta­ci­jas, jie tik­rai mums pa­si­ro­dy­tų daug sve­ti­mes­ni ir la­biau do­ku­men­tiš­ki – tar­si koks tų lai­kų liu­di­ji­mas po­pie­riu­je. Šio­je kny­go­je su­si­du­ria­me su pa­pras­tu sti­liu­mi, tar­si skai­ty­tu­me ko­kį pir­mi­nį kny­gos va­rian­tą. Gal­būt to­dėl ir at­ro­do, kad šie teks­tai la­biau įga­li­na keis­tis ir yra leng­viau per­tei­kia­mi.

Juo­se sly­pi su vi­sais lai­kais ak­tu­a­lio­mis pa­tir­ti­mis su­si­ju­sios tie­sos: juk žmo­nės vi­sais lai­kais bi­jo­jo ir pa­si­ti­kė­jo, vi­sais lai­kais vy­lė­si, džiau­gė­si ir py­ko. Jie jau­tė­si lai­min­gi ar­ba nu­si­mi­nę, bu­vo dė­kin­gi ar­ba ne­dė­kin­gi, pa­si­pū­tę ar liūd­ni. Tiek tais lai­kais, tiek ir šian­dien gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jos ga­li pa­si­keis­ti per aki­mir­ką, ga­li at­si­ver­ti nau­ji ho­ri­zon­tai, iš­ryš­kė­ti nau­jos per­spek­ty­vos, apie ku­rias nie­kas net ne­bū­tų pa­gal­vo­jęs. Taip bus, kol eg­zis­tuos žmo­ni­ja. Ir ka­dan­gi bib­li­niai teks­tai kal­ba apie šias be ga­lo se­nas žmo­giš­kas pa­tir­tis, jie yra ne­įti­kė­ti­nai pa­vei­kūs ir be jo­kių sun­ku­mų juos ga­li­ma skai­ty­ti ir šian­dien.

Vis dėl­to Bib­li­ja nė­ra vien pa­pras­tas pa­ta­rė­jas vi­siems gy­ve­ni­mo at­ve­jams, ir tik­rai ne koks nors leng­vų pa­si­skai­ty­mų žur­na­las. Juk jo­je kal­ba­ma apie iš­ga­ny­mą, apie į šį pa­sau­lį at­ėju­sį Jė­zų. Štai čia ir at­si­ran­da keb­lu­mų. Kuo gi lai­ky­ti Jį? Ar Jis yra tas il­gai lauk­ta­sis Me­si­jas, ar ne? Ar Jis į šį pa­sau­lį at­ėjo kaip iš­gel­bė­to­jas, ar kaip tau­tos klai­din­to­jas? Bib­li­jos au­to­riai – nė­ra aiš­ku, ar prie jos ra­šy­mo pri­si­dė­jo ir mo­te­rys – ne­pa­gra­ži­na nie­ko. Jų is­to­ri­jos at­sklei­džia, koks pa­vo­jin­gas bu­vo Jo at­ėji­mas ir ko­kia įtemp­ta at­mo­sfe­ra tvy­ro­jo ap­lin­kui. Jo skel­bia­ma Ži­nia bu­vo ne­įpras­ta, kar­tais net­gi su­ke­lian­ti su­maiš­tį. Žmo­nės klau­sė ir abe­jo­jo, sva­jo­jo ir skel­bė nuosp­ren­dį. To­kios prie­šy­bės mums ge­rai pa­žįs­ta­mos. To­kio­je prieš­ta­rin­go­je ap­lin­ko­je mes gy­ve­na­me ir šian­dien, tad Bib­li­jo­je ga­li­me ras­ti is­to­ri­jų, ku­rios vie­naip ar ki­taip la­bai pa­na­šios į mū­siš­kes.

In­tui­ty­vus su­pra­ti­mas

Tais lai­kais Bib­li­jos kny­gos bu­vo ra­šo­mos vi­siš­kai ne­sis­te­min­gai. Su­si­da­ro įspū­dis, kad bu­vo už­ra­šo­ma spon­ta­niš­kai tai, ką iš to il­go žo­di­nio per­da­vi­mo bu­vo no­ri­ma už­fik­suo­ti, nes tai ra­šan­čia­jam pa­si­ro­dy­da­vo svar­bu: vi­sus tuos su Jė­zu­mi iš Na­za­re­to, ku­riuo žmo­nės ža­vė­jo­si, ku­rį ne­pa­kan­ka­mai su­pra­to ir ga­liau­siai pa­no­ro nu­žu­dy­ti, su­si­ju­sius nu­ti­ki­mus. Tai, kad su­nai­kin­ti Jo ne­pa­vy­ko, vėlgi bu­vo pa­kan­ka­ma prie­žas­tis apie tai kal­bė­ti ir – epi­zo­dų, sce­nų bei pa­ly­gi­ni­mų for­ma – ra­šy­ti. Iš šių pa­sa­ko­ji­mų taip pat ma­ty­ti, kad jų au­to­riams daug kas at­ro­dė keis­ta ir kad jie kai ko ne­su­pra­to.

Kai da­bar šias is­to­ri­jas pa­sa­ko­ja­me sa­vo vai­kams, ga­li­me jas pa­teik­ti taip, kaip jos ir pa­rašytos. Var­gu ar rei­kia nuo­dug­niai išsiaiš­kin­ti, juk ir per­skai­tę ko­kią pa­sa­ką su vai­kais ne­ana­li­zuo­ja­me, ką reiš­kia toji fė­ja ar ra­ga­na. Tai nu­tuo­kia jie pa­tys. To­kią pat ga­lią tu­ri ir bib­li­nės is­to­ri­jos. Net ir be žo­di­nių pa­aiš­ki­ni­mų jos pri­si­de­da prie pa­są­mo­nė­je vyks­tan­čios as­me­ny­bės rai­dos.

Jo­kiu bū­du ne­rei­kia pul­ti „aiš­kin­ti“ Bib­li­jo­je pa­teik­tų pa­sa­ko­ji­mų apie pa­da­ry­tus ste­buk­lus. Svar­biau­sia tai, kad ne­pa­aiš­ki­na­mi da­ly­kai yra da­lis to gy­ve­ni­mo, ku­rį gy­vai mums pie­šia bib­li­niai pa­sa­ko­ji­mai. Juk vis tiek ne­pa­kaks pro­to už­čiuop­ti vi­sa ko prie­žas­tį. O jį pa­si­telk­ti tik vien­pu­siš­kiems ieš­ko­ji­mams – tai vai­kams – kaip, be­je, ir bib­li­niams teks­tams – ir­gi vi­siš­kai ne­nau­din­ga. Jų vi­sa ap­iman­čią pras­mę vai­kai su­voks in­tui­ty­viai, jei­gu tik mes jiems tam su­teik­si­me ga­li­my­bių. Kitų sky­rių tiks­las – pa­ro­dy­ti, ką rei­kia da­ry­ti, kad šių pa­sa­ko­ji­mų vi­di­nė ener­gi­ja ir įtai­gus tu­ri­nys tap­tų ar­ti­mi vai­kams.

Klau­sy­tis ir įsi­jaus­ti kar­tu su vai­ku

Ar ka­da esa­te ste­bė­ję sa­vo vai­ką, kai jis bu­vo dėl ko nors la­bai su­si­kau­pęs? Jūs tik­rai pri­si­min­si­te nors vie­ną to­kią si­tu­a­ci­ją, ku­ri bū­tų vi­siš­kai pa­trau­ku­si jo dė­me­sį. Gal­būt jis bu­vo su­si­tel­kęs prie ko­kio daik­to ir sa­vo vi­sas jė­gas nu­krei­pęs tik į jį. Vi­sai ti­kė­ti­na, kad ta­da jis bu­vo vi­siš­kai pa­mir­šęs jį su­pan­tį pa­sau­lį ir su­si­kau­pęs tik į tai, kas tą aki­mir­ką jam at­ro­dė svar­biau­sia. Tą aki­mir­ką jis ne­si­skun­dė, kad jam nuo­bo­du, ir ne­zy­zė pra­šy­da­mas nu­pirk­ti le­dų, ne­slan­kio­jo niū­rus po bu­tą ir ne­pyk­dė jū­sų sa­vo niurz­gė­ji­mu.

O gal­būt to­kį vi­siš­ką sa­vo vai­ko įsi­jau­ti­mą jūs pa­ste­bė­jo­te ir pa­sa­ko­da­mas jam ko­kią is­to­ri­ją? Jis jū­sų klau­sė­si, kaip yra gra­žiai sa­ko­ma, „iš­tem­pęs au­sis“ ir „iš­plė­tęs akis“. Ir var­gas, jei­gu to­kią is­to­ri­ją kas per­trau­kia! Tie­siog ne­ga­li­ma iš­tver­ti, jei­gu rei­kia per­trauk­ti pa­čio­je įdo­miau­sio­je vie­to­je. Juk taip knie­ti ži­no­ti, kas vyks­ta to­liau.

Ir au­sys pra­re­gi

Se­na ki­nų pa­tar­lė sa­ko, kad klau­san­tis au­sys „pra­re­gi“. Taip ir yra: įdo­mus pa­sa­ko­ji­mas tuoj pat virs­ta vaiz­du. Vis­gi šis vaiz­das prieš akis tu­ri iš­kil­ti pa­tiems klau­sy­to­jams, o tai jau ne­ma­žas pa­sie­ki­mas. Ta­čiau kuo įtai­giau ir vaiz­din­giau pa­sa­ko­ja pa­sa­ko­to­jas ir kuo la­biau tai pa­vei­kia klau­sy­to­jus, tuo tas prieš akis iš­ky­lan­tis vaiz­das yra ryš­kes­nis. Tam rei­kia pa­ties klau­sy­to­jo vaiz­duo­tės pa­stan­gų, ir kuo daž­niau, pa­vyz­džiui, vai­kai įsi­jau­čia į pa­sa­ko­ji­mą, tuo la­biau ga­li plės­tis jų vaiz­duo­tės ga­lios. Tad ug­dy­ti šį po­ten­cia­lą nė­ra ne­reikš­min­gas da­ly­kas.

Kai jūs sa­vo vai­kui pa­sa­ko­ja­te ko­kią is­to­ri­ją, jam iš­ky­la ne tik ne­by­lūs, sta­tiš­ki vaiz­dai. Fi­gū­ros ju­da ir kal­ba. Jū­sų vai­kas „gir­di“ jas juo­kian­tis ar­ba ba­ran­tis. Ir kuo dau­giau pa­stan­gų jūs skir­si­te sa­vo pa­sa­ko­ji­mui, tuo ge­riau jū­sų vai­kas ga­lės įsi­vaiz­duo­ti vi­sas šias skir­tin­gas emo­ci­jas.

Ką gi tai reiš­kia? Kai, pa­vyz­džiui, pie­šia­te ką nors sa­kan­čio žmo­gaus pa­veiks­lą, jūs jo žo­džius ge­riau­siai per­teik­si­te tie­sio­gi­ne kal­ba. Tai reiš­kia, kad jūs kal­ba­te taip, lyg pa­tys bū­tu­mė­te tas kal­ban­ty­sis as­muo. Tai ne­reiš­kia, kad jums rei­kia im­ti ges­ti­ku­liuo­ti kaip ko­kiam ak­to­riui ar ak­to­rei. Pa­kan­ka tik pa­čiam įsi­jaus­ti į vyks­mą ir pa­ban­dy­ti su­pras­ti, kas jau­di­na pa­sa­ko­ji­mo vei­kė­jus. Taip į šį vi­są pro­ce­są ne­va­lin­gai bus įtrauk­tas ir jū­sų vai­kas: jis bus ten, kar­tu su vei­kė­jais ir kar­tu su jais vis­ką iš­gy­vens.

Iš­gy­ven­ti kar­tu su vei­kė­jais

O ta­da ir pa­aiš­kės, kad klau­san­tis ne tik „pra­re­gi“ au­sys. Pa­bun­da taip pat ir emo­ci­jos. Yra džiau­gia­ma­si kar­tu su vei­kė­ju, kar­tu su juo ir liū­di­ma. Ga­li nu­tik­ti ir taip, kad vai­kai įpu­sė­jus pa­sa­ko­ji­mui pra­dės verk­ti. Tam jo­kiu bū­du ne­rei­kia kliu­dy­ti ir pa­sa­ko­jant iš ap­dai­ru­mo ne­si­steng­ti su­ma­žin­ti vei­kė­jų kan­čios ir var­gų. Vi­sai nor­ma­lu, kad ga­li kil­ti ir įtū­žis bei ne­apy­kan­ta, jei­gu, pa­vyz­džiui, is­to­ri­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kaip koks nors daug ge­ro pa­da­ręs žmo­gus ne­su­­lau­kia dė­kin­gu­mo ir net at­virkš­čiai – su juo el­gia­ma­si ne­tei­sin­gai.

Bib­li­nės is­to­ri­jos yra be ga­lo di­na­miš­kos. Jo­se yra vis­kas, kas su­si­ję su žmo­nė­mis. Jos pui­kiai tin­ka no­rint vai­kui su­teik­ti daug ver­tin­gos iš­min­ties tais klau­si­mais, ku­rie mums ky­la iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos: Kur mes gy­ve­na­me? Koks yra šis pa­sau­lis? Ką ga­li­ma pa­da­ry­ti?

Vis dėl­to bib­li­niai pa­sa­ko­ji­mai nė­ra te­ori­niai pa­mo­ky­mai. Juo­se pa­sa­ko­ja­mos is­to­ri­jos, vaiz­duo­ja­mi žmo­nės, ku­rie per sa­vo pa­pras­tą gy­ve­ni­mą sten­gė­si at­sa­ky­ti į šiuos klau­si­mus. Tad pa­sa­ko­ki­te apie vi­sa tai ir leis­ki­te sa­vo vai­kui nuo­šir­džiai vis­ką iš­gy­ven­ti kar­tu su vei­kė­jais.

Su­ma­nus pa­sa­ko­ji­mas. Bet kaipgi tai pa­siek­ti?

Pa­sa­ko­ji­mas yra vi­siš­kai įpras­tas da­ly­kas. Mes kas­dien vie­nas ki­tam pa­sa­ko­ja­me, ką pa­ty­rė­me, kuo da­bar už­si­i­ma­me ar­ba kaip mums se­ka­si. Ta­čiau apie tai mes by­lo­ja­me ne tik žo­džiais. Prie mū­sų pa­sa­ko­ji­mo pri­si­de­da ir ges­tai bei mi­mi­ka. Gal­būt sa­vo žo­džius mes pa­ly­di­me šyps­niu, pa­kel­tais ant­akiais ar ko­kiu pa­nei­gian­čiu ges­tu. Sa­vo emo­ci­jas mes iš­reiš­kia­me vien jau in­to­na­ci­ja. Tai­gi kiek­vie­nas pa­sa­ko­ji­mas at­sklei­džia kiek dau­giau to, ką mes iš es­mės jau­čia­me ir ma­no­me, nes pa­sa­ko­da­mi pa­tei­kia­me ne vien da­ly­ki­nę in­for­ma­ci­ją, tuo pat me­tu mes dar ir by­lo­ja­me apie sa­ve pa­čius. Taip lei­džia­me pa­žin­ti sa­ve; pa­sa­ko­da­mi mes pri­sista­to­me.

Tad il­giau klau­sy­da­mie­si ko­kio nors žmo­gaus pa­sa­ko­ji­mo, po to mes ži­no­me ne vien jo pa­pa­sa­ko­tą is­to­ri­ją. Kar­tu mes su­vo­kia­me ir pa­tį pa­sa­ko­ju­sį as­me­nį, pa­jun­ta­me jo po­zi­ci­ją. Pa­sa­ko­jan­ty­sis var­gu ar ga­li nu­slėp­ti, ar tai, apie ką jis kal­ba, jį trau­kia ir do­mi­na, ar tam jis vi­siš­kai yra abe­jin­gas. Są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai jis įver­ti­na tai, apie ką pa­sa­ko­ja. Trum­pai ta­riant, pa­sa­ko­ji­mas klau­sy­to­jus pa­sie­kia įvai­riais ka­na­lais ir įvairiai ga­li bū­ti „iš­kal­bin­gas“.

Tai rei­kia tu­rė­ti ome­ny­je ir ta­da, kai vai­kams pa­sa­ko­ja­me is­to­ri­jas iš Bib­li­jos. Pa­sa­ko­da­mi pa­tys, prie­šin­gai dau­gy­bei elek­tro­ni­nių prie­mo­nių, ku­rios ir­gi ga­li „pa­sa­ko­ti“, mes ta­me da­ly­vau­ja­me tie­sio­giai. Ko­kia­me DVD dis­ke ar vaizdo ­ka­se­tė­je, kad ir kaip pro­fe­sio­na­liai jie bū­tų su­kur­ti – trūks­ta gy­vo žmo­gaus, ant ku­rio ke­lių bū­tų ga­li­ma įsi­tai­sy­ti, ku­ris kar­tu juok­tų­si, kai bū­na juo­kin­ga, ir prie ku­rio ga­li­ma bū­tų pri­sig­laus­ti, kai gre­sia koks nors pa­vo­jus. Gy­vas žmo­gus at­sa­ko į klau­si­mus ir no­riai klau­so­si ta­da, kai be­si­klau­san­čiam vai­kui pa­rūps­ta bū­ti­nai ką nors pa­sa­ky­ti.

Šian­dien, grei­tai jau ne­ri­bo­to­mis tap­sian­čių tech­ni­nių ga­li­my­bių am­žiu­je, tik­rai ga­li­me kal­bė­ti apie pa­sa­ko­ji­mo re­ne­san­są. Mo­kyk­lo­je ir šei­mo­je šis ele­men­ta­rus in­for­ma­ci­jos per­da­vi­mo bū­das vėl tam­pa svar­bus, nes la­bai daž­nai jau net ir ma­ži vai­kai yra per­si­so­ti­nę elek­tro­ni­nė­mis pra­mo­ga­vi­mo prie­mo­nė­mis. Tuo tar­pu gy­vai pa­sa­ko­jan­ti mo­čiu­tė, auk­lė­to­ja ar mo­ky­to­jas, tė­vas ar mo­ti­na tam­pa tar­si ko­kia re­ta ir di­de­lė ver­ty­bė, nes jie vai­kui do­va­no­ja ne tik sa­vo pa­sa­ko­ja­mą is­to­ri­ją, bet ir sa­vo lai­ką, sa­vo bu­vi­mą ša­lia ir, net­gi ga­li­ma sa­ky­ti, da­le­lę sa­vęs. Kas tai jau yra iš­ban­dęs, tik­rai su­tiks, kad pa­sa­ko­jant įdo­mią is­to­ri­ją tik­rai pui­kiai pa­vyks­ta vai­kui skir­ti sa­vo dė­me­sio.

Pa­sa­ko­da­mi pri­si­min­ki­te šiuos de­šimt pa­ta­ri­mų. Jie tik­rai be ga­lo veiks­min­gi.

1. Iš­nau­do­ki­te pro­gą!

Dau­ge­lis vai­kų bib­li­nėms is­to­ri­joms yra ypač im­lūs va­ka­re. Jū­sų vai­kas jau ap­si­ren­gęs nak­ti­nius marš­ki­nius ir jau gu­la­si į lo­vą, o jūs at­si­sė­da­te ša­li­mais ant lo­vos kraš­to. Is­to­ri­ja ga­li bū­ti tar­si per­ėji­mas iš die­nos į nak­tį – o tai ypač sub­ti­lus mo­men­tas. Mums juk ne vis tiek, ką gir­dė­da­mas vai­kas per­ei­na iš bud­ru­mo bū­se­nos ir ką jis pa­si­i­ma į sa­vo sap­nus. Pa­pa­sa­ko­da­mi ko­kią nors bib­li­nę is­to­ri­ją mes jį ra­miau­siai ga­li­me pa­ly­dė­ti į mie­go ka­ra­lys­tę. Ta­čiau pa­sa­ko­ji­mams yra ir ki­tų pro­gų, pa­vyz­džiui, lie­tin­ga sek­ma­die­nio po­pie­tė, ke­lio­nė trau­ki­niu ar au­to­mo­bi­liu ar­ba lai­kas be­lau­kiant va­ka­rie­nės. Ir kai jū­sų vai­kas stai­ga vi­siš­kai ne­lauk­tai pri­eis prie jū­sų ir vi­du­ry bal­tos die­nos pa­pra­šys ką nors pa­pa­sa­ko­ti, mie­lai, jei­gu tik ga­li­te, tai pa­da­ry­ki­te.

2. Išjun­ki­te mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną!

Nie­kas taip ne­er­zi­na, kaip vi­du­ry pa­sa­ko­ji­mo skam­ban­čio te­le­fo­no nu­trauk­tas sa­ki­nys. Pa­sa­ko­ji­mo įtam­pa nu­trūks­ta, ir taip nu­tin­ka vi­siems, tiek pa­sa­ko­jan­čia­jam, tiek ir tiems, ku­rie klau­so­si. Prieš akis iš­ki­lę vaiz­dai dings­ta ir emo­ci­jų bei įvy­kių pil­na at­mo­sfe­ra aki­mirks­niu iš­si­sklai­do. Vi­si vėl pri­vers­ti­nai grą­ži­na­mi į tik­ro­vę, ku­ri da­bar vėl vi­sai ne­tin­ka­mu me­tu at­si­du­ria pir­ma­ja­me pla­ne. Net jei­gu te­le­fo­ni­nis po­kal­bis ir ne­už­trun­ka il­gai, jūs ne­be­ga­li­te tęs­ti ir to­liau taip, lyg skam­bu­tis jū­sų ne­bū­tų per­trau­kęs. O gai­la! Pa­ma­lo­nin­ki­te sa­ve ir sa­vo vai­ką šio­mis jau­kio­mis pa­sa­ko­ji­mų va­lan­dė­lė­mis. Daž­niau­siai juk ne­pra­lei­džia­me nie­ko svar­baus, jei­gu to­kio­mis aki­mir­ko­mis ir nu­spren­džia­me bū­ti ne­pa­sie­kia­mi.

3. At­si­sės­ki­te!

Ki­taip ta­riant, pa­to­giai įsi­tai­sy­ki­te! Tik at­si­pa­lai­da­vus yra įma­no­ma vi­siš­kai pa­si­ner­ti į pa­sa­ko­ji­mo veiks­mą. Tai jums kaip pa­- sako­jan­čia­jam yra ly­giai taip pat svar­bu kaip ir vai­kui. Pa­pras­tai vai­kai pa­tys įsi­tai­so ten, kur jiems klau­sy­tis ge­riau­sia ir kur jie nie­ko ne­pra­lei­džia pro au­sis – tai­gi kaip ga­li­ma ar­čiau jū­sų. Ta­čiau jei­gu jūs at­si­sė­si­te tik vos ant kraš­te­lio, jūs iš tie­sų ne­sė­dė­si­te, tuomet ga­li ne­si­klos­ty­ti ir jū­sų pa­sa­ko­ji­mas. Jei­gu tuo pat me­tu no­ri­te da­ry­ti ir ką nors ki­ta ar kur nors sku­ba­te – tai sklan­džiam pa­sa­ko­ji­mui yra blo­gos są­ly­gos. Juk net ir pa­sa­ko­ji­mui tin­ka ši tai­syk­lė: ge­riau trum­pai, bet su­tel­kus vi­są dė­me­sį tik į tai. Vie­nos šio­je kny­go­je pa­tei­kia­mos bib­li­nės is­to­ri­jos yra trum­pes­nės, ki­tos – il­ges­nės, o kai ku­rio­se yra vos ke­le­tas sa­ki­nių. Jei­gu jūs iš tie­sų įsi­tai­sy­si­te nors ir trum­pam pa­sa­ko­ji­mui, sa­vo vai­kui su­teik­si­te daug di­des­nį ma­lo­nu­mą nei tuo­met, jei su­tik­si­te pa­skai­ty­ti il­ges­nę is­to­ri­ją, ku­rios tin­ka­mai be­veik ir ne­ga­lė­si­te pa­baig­ti.

4. Pra­dė­ki­te!

Tai skam­ba ba­na­liai, bet yra svar­bu: pra­džia tu­ri le­mia­mą reikš­mę! Pra­dė­ki­te pa­na­šiai kaip so­lis­tai, ku­rie, prieš pra­dė­da­mi kon­cer­tą, luk­te­li aki­mir­ką ir tik ta­da pirš­tais ryž­tin­gai pa­lie­čia for­te­pi­jo­no kla­vi­šus. Tik ta­da, vi­siš­kai su­si­kau­pę, jie pra­de­da gro­ti. Ta­čiau prieš tai vi­sus gar­sus jie jau tu­ri sa­vo gal­vo­je. No­rė­da­mi pa­pa­sa­ko­ti ar pa­skai­ty­ti ko­kią is­to­ri­ją iš šios kny­gos, jūs ne­tu­ri­te jos mo­kė­ti min­ti­nai. Ta­čiau, prieš iš­tar­da­mi pir­mą­jį sa­ki­nį, luk­tel­ki­te aki­mir­ką ir įsi­ti­kin­ki­te, ar jū­sų vai­kas pa­si­ren­gęs klau­sy­tis. Gal­būt prieš tai jūs kar­tu su juo pa­ė­mė­te šią kny­gą iš len­ty­nos ir kar­tu at­si­ver­tė­te. Kar­tais, no­rint tam mo­men­tui su­teik­ti ypa­tin­gos nuo­tai­kos, ga­li­ma už­si­deg­ti ir žva­kę. Kad ir kaip be­pa­sielg­tu­mė­te, su­kur­ki­te tą pra­džią, nes tuo jūs pa­ža­din­si­te ne tik su­si­do­mė­ji­mą. Kar­tu jūs su­kur­si­te to­kią at­mo­sfe­rą, ku­ri įga­li­na iš­girs­ti reikš­min­gus da­ly­kus. To­kia in­ten­ci­ja taps ma­žu įvy­kiu, ku­ris iš­si­skirs iš jū­sų ir jū­sų vai­ko kas­die­ny­bės.

5. Įsi­gy­ven­ki­te!

Įti­ki­na­miau­siai su­ge­ba­me pa­pa­sa­ko­ti tai, kas jau­di­na mus pa­čius, kas mus pa­lie­čia, nu­džiu­gi­na ar su­pyk­do. Ta­da emo­ci­jos reiš­kia­si pa­čios sa­vai­me, ir mes pa­sa­ko­ja­me įdo­miai ir įtai­giai, vi­siš­kai ne­si­steng­da­mi to da­ry­ti spe­cia­liai. O tai, kam esa­me abe­jin­gi, var­gu ar per­pa­sa­ko­ja­me ki­tiems – jei­gu iš vi­so tai da­ro­me – su vi­di­ne ug­ne­le. Tai­gi bib­li­nes is­to­ri­jas ge­riau­sia pa­sa­ko­ti taip, tar­si pa­tys bū­tu­me jas pa­ty­rę, ar­ba dar ge­riau – tar­si pa­tys da­ly­vau­tu­me tuo­se įvy­kiuo­se. Kaipgi tai įma­no­ma? Yra tik vie­nas bū­das – leis­ti, kad šie se­ni teks­tai pa­lies­tų taip, jog pa­tys pa­jus­tu­me juo­se pa­sa­ko­ja­mų da­ly­kų ža­ve­sį, pa­tys jais ste­bė­tu­mė­mės ar­ba pa­tys bai­sė­tu­mė­mės bau­gi­nan­čiais da­ly­kais. Vai­kai tai daž­nai su­ge­ba ge­riau nei mes, tad iš jų ga­li­me pa­si­mo­ky­ti. Bib­li­nių is­to­ri­jų ne­rei­kė­tų skai­ty­ti pa­si­tel­kus blai­vų pro­tą, nes kri­ti­nis su­vo­ki­mas šiuo at­ve­ju ne­la­bai ­pa­dės. Kaipgi ga­li­me no­rė­ti su­pras­ti tai, kas net Bib­li­jos au­to­riams lie­ka ne­su­vo­kia­ma? Ste­buk­las yra ste­buk­las, ir jei­gu jį ga­li­ma bū­tų api­brėž­ti pro­tu, jis toks ne­be­bū­tų! Tad ir mums ne­lie­ka nie­ko ki­to, kaip tik ste­bė­tis. Ir tai pa­sa­ko­jant tu­ri ma­ty­tis aiš­kiai.

6. Pa­sa­ko­ki­te įdo­miai!

Ste­buk­las nė­ra ne­reikš­min­gas da­ly­kas. Ta­čiau bib­li­nė­se is­to­ri­jo­se daž­nai nu­ste­bi­na ir re­ak­ci­ja į jį. Dau­ge­lis pa­sa­ko­ji­mų, jei­gu mes jų tu­ri­nį pri­ima­me rim­tai, pri­ver­čia mus su­klus­ti. Ne­įpras­ti yra ir kai ku­rie pa­ly­gi­ni­mai, ku­rie iš da­lies yra per­duo­da­mi iš ki­tų kul­tū­rų. To­kie teks­tai yra di­din­gi jau pa­tys sa­vai­me, tad, kad at­si­skleis­tų jų vi­di­nė di­na­mi­ka, jiems ne­be­rei­kia jo­kių vaiz­din­gų pa­gra­ži­ni­mų. Tai­gi ge­riau­sia šias is­to­ri­jas pa­sa­ko­ti taip, kaip jos ir yra pa­sa­ko­ja­mos. Jų ne­be­rei­kia dar pa­pil­do­mai pa­dai­lin­ti, kad jos tap­tų įdo­mes­nės, ta­čiau taip pat ne­rei­kia ir su­men­kin­ti jų pa­čių vi­di­nės jė­gos. Iš­ban­dy­tas bū­das tam pa­siek­ti yra trum­pos pau­zės tarp sa­ki­nių, ypač to­se vie­to­se, ku­rio­se, kai žmo­gus iš tie­sų pats įsi­gy­ve­na, be­veik sa­vai­me už­ima kva­pą.

7. Leis­ki­te sau re­a­guo­ti!

Bib­li­nė­se is­to­ri­jo­se yra vis­ko, kas su­si­ję su žmo­nė­mis: džiaugs­mas ir kan­čia, ma­lo­nu­mas ir skaus­mas, pa­guo­da ir nu­si­mi­ni­mas. Kai vai­kams pa­sa­ko­ja­me ko­kią is­to­ri­ją iš Bib­li­jos, jie pa­ma­to vi­sas gy­ve­ni­mo pu­ses. Ir tai yra tei­sin­ga. Ne­pa­tar­ti­na lai­ky­tis va­di­na­mo­sios „tau­so­jan­čios pe­da­go­gi­kos“, kai vai­kams ven­gia­ma skai­ty­ti, pa­vyz­džiui, Jė­zaus kan­čios is­to­ri­ją. Vai­kai juk jau nuo pir­mo­sios aki­mir­kos ima da­ly­vau­ti šia­me gy­ve­ni­me, o ga­li­mi li­ki­mo smū­giai nie­ka­dos neat­si­žvel­gia į am­žių. Vis­gi svar­bu to­kio­se si­tu­a­ci­jo­se bū­ti ša­lia vai­ko ir jį vi­so­ke­rio­pai pa­rem­ti. Ši tai­syk­lė ga­lio­ja ir pa­sa­ko­jant bib­li­nes is­to­ri­jas: vai­kas tu­ri tei­sę klaus­ti, verk­ti, bi­jo­ti, jei­gu tik jam to no­ri­si. O mes tuo me­tu tu­ri­me jo ne­pa­lik­ti vie­no, ap­ka­bin­ti jį ir pa­dė­ti jam nenu­si­gręž­ti nuo tų skaus­min­gų da­ly­kų – nei klau­san­tis is­to­ri­jos, nei tuo la­biau re­a­lia­me gy­ve­ni­me.

8. Pa­si­nau­do­ki­te spon­ta­niš­ko­mis idė­jo­mis!

Vai­kai mus ga­li nu­ste­bin­ti. Kar­tais jie sa­vo­tiš­kai ran­da są­sa­jas ten, kur mes, su­au­gu­sie­ji, jų nie­ka­dos ne­ras­tu­me. Jų mąs­ty­mas yra ki­toks nei mū­sų, nes mes me­tams bė­gant jau esa­me su­si­da­rę tam tik­rą nuo­mo­nę apie vie­ną ar ki­tą da­ly­ką. Į sa­vo vai­ko pa­ste­bė­ji­mus jums be­pa­sa­ko­jant is­to­ri­ją re­a­guo­ki­te su­si­do­mė­ję. Ne­bū­tų ge­rai ig­no­ruo­ti jo min­tis, nes jos ga­li la­bai kon­struk­ty­viai pri­si­dė­ti prie bib­li­nių is­to­ri­jų pa­sa­ko­ji­mo. Be­je, mes juk ži­no­me, kad vai­kai au­ga vi­sais at­žvil­giais ir kad nuo­la­tos kin­ta ir jų mąs­ty­mo pro­ce­sai. Tai­gi spon­ta­niš­ki pa­ste­bė­ji­mai nė­ra iš­min­ties vir­šū­nė, ta­čiau kai ka­da jais ga­li­ma pa­si­nau­do­ti kaip iš­ei­ties taš­ku po­kal­biui, ku­rį už­meg­si­te su sa­vo vai­ku, vi­siš­kai net ir ne­no­rė­da­mi jo pa­mo­ky­ti. Įsi­klau­sy­ki­te į jo nuo­mo­nę apie įvai­rius da­ly­kus ir pri­im­ki­te jo svars­ty­mus rim­tai. Ne­re­tai mes, su­au­gu­sie­ji, ga­li­me net­gi pa­si­mo­ky­ti iš vai­kų ir vėl pri­si­min­ti sa­vo pra­di­nį po­žiū­rį ar nau­ju žvilgs­niu pa­žvelg­ti į jau se­niai ži­no­mus da­ly­kus.

9. Ne­si­blašky­ki­te!

Nuo pa­sa­ko­ji­mo ga­li ati­trauk­ti ne tik skam­ban­tis mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas, bet ir ki­ti da­ly­kai. Tad kaip įma­ny­da­mi ne­si­leis­ki­te blaš­ko­mi. Jū­sų vai­kas juk mėg­džios jus: ar jūs vie­na ar ki­ta da­ry­si­te vi­siš­kai tam at­si­da­vęs ar kaip tik at­virkš­čiai. Ir šiuo at­ve­ju mes esa­me pa­vyz­dys. Tai­gi bū­tų gai­la, jei­gu vai­kai su­si­da­ry­tų įspū­dį, kad pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją yra ma­žiau svar­bu nei vi­sa ki­ta ap­lin­kui. Juk tik­rai aiš­ku, kad tas, ku­ris ir pats ak­ty­viai iš­gy­ve­na is­to­ri­jos vyks­mą, įsi­jau­čia ir lei­džia­si su­jau­di­na­mas, tas iš­ori­nius trik­džius pa­ste­bės daug ma­žiau. Jei­gu žmo­gų vi­siš­kai su­ža­vė­jo koks nors da­ly­kas ir jis į jį įsi­gi­li­nęs, ta­da taip grei­tai nuo jo nepa­si­trauks. Gal­būt pa­ma­ty­si­te, kad jū­sų vai­kas ir­gi klau­so­si dau­giau ar ma­žiau su­si­kau­pęs, pri­klau­so­mai nuo to, kaip stip­riai jį pa­trau­kė pa­sa­ko­ji­mas.

10. Tin­ka­mai užbai­ki­te!

Kiek­vie­na is­to­ri­ja tu­ri pra­džią ir pa­bai­gą. Kaip ren­gė­tės pra­džiai, taip ren­ki­tės ir pa­bai­gai. Stai­giai nu­trauk­ti dar net ne­pa­si­bai­gus pas­ku­ti­niam sa­ki­niui nė­ra ge­ra pa­bai­ga. Kiek­vie­nas šios kny­gos pa­sa­ko­ji­mas bai­gia­mas prak­tiš­ku pa­siū­ly­mu, kaip per­skai­ty­tą is­to­ri­ją kar­tu su vai­ku dar „at­kar­to­ti“. Ne vi­sa­da tam jūs tu­rė­si­te lai­ko. Ta­čiau kas­kart bai­gę pa­sa­ko­ti tu­ri­te aki­mir­kai stab­te­lė­ti, už­vers­ti kny­gą ir pa­žvelg­ti vai­kui į akis. Gal­būt jis dar ką nors no­rės pa­sa­ky­ti, o gal abu mi­nu­tė­lę pa­ty­lė­si­te. Tin­ka­mai pa­bai­gai ne­rei­kia skir­ti ka­žin kiek lai­ko, ta­čiau vis­gi tu­ri at­si­ras­ti mi­nu­tė­lė, ku­ri leis­tų – nors vi­sai kuk­liai ir pa­pras­tai – už­baig­ti pa­čią is­to­ri­ją ir bend­­rą pa­si­bu­vi­mą.