Pilaitėje – naujausiame daugiabučių rajone, sostinėje, pasigendama miesto infrastruktūrai būdingų akcentų: poilsiaviečių su fontanais, skulptūromis, masiniams kultūros renginiams skirtų pastatų. Čia nerastume ir atminimo lentų. Tokią stoką galima pateisinti. Miestų statyboje 20-ties metų tarpsnis, kurį skaičiuoja Pilaitė, – lašas jūroje. Tiesa, akį gali pamaloninti medinė Aleksando Tarabildos skulptūra „Knygnešys“, stovinti priešais Martyno Mažvydo mokyklą – pirmąją Nepriklausomoje Lietuvoje pastatytą lietuvišką mokyklą. Iki šiol ši mokykla tinkamiausia vieta burtis skirtingų interesų ir amžiaus Pilaitės gyventojams. Iš dalies tinka jų saviraiškai ir kultūrinei sklaidai. Šiai mokyklai suteiktas Martyno Mažvydo – pirmosios lietuviškos knygos pradininko vardas. Martyno Mažvydo vardas deri prie sumanymo Pilaitėje įamžinti Mažosios Lietuvos istoriją.

Numatyta šio rajono gatves, alėjas, būtiniausios infrastruktūros objektus pavadinti Mažojoje Lietuvoje gyvenusių iškilių asmenų vardais, autentiškais jos vietovardžiais. Betgi ši skulptūra čia nestovėtų, jei nebūtų padovanota Vilniaus mokytojų namų. Ji taip pat siejasi su Mažosios Lietuvos istorija. Primena lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpį, kuomet šis kraštas, virtęs jos spausdinimo centru, atsidavusių knygnešių dėka tokia spauda aprūpindavo Didžiąją Lietuvą.

Na, o šį vėlyvą rudenį, įpusėjus lapkričiui, Pilaitė sujudo – Martyno Mažvydo mokyklos vidiniame kieme rengiamasi atidengti skulptūrą Martynui Mažvydui, kuri nieko nekainavo nei pilaitiškiams, nei likusiems mūsų šalies mokesčių mokėtojams. Pilaitėje gyvenantis ir kuriantis skulptorius Romanas Kazlauskas ją padovanojo, kaip ir dykai čia atgabentas prie nedidelės lietuviškos raštijos pradininko skulptūrėlės derantis postamentas.

Regis, net ir sunkmečio laikais neturint lėšų galima visiems kažką svarbaus nuveikti. Užtenka vietinės iniciatyvos, gerų ryšių su vietos kūrėjais ir jų dosnumo prisidedant prie nevienadienių įvykių įamžinimo ir jų atminties puoselėjimo.

Šios skulptūrėlės atidengimo proga buvo surengta Pilaitės bendruomenių šventė „Ruduo`2010“. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis. Pilaitės gyventojai rinkosi į čia pastatytus Šv. Juozapo parapijos maldos namus (beje, iki tol melstasi Martyno Mažvydo mokyklos aktų salėje, ir tai precedento neturintis įvykis valstybingumą kuriančioje Lietuvoje). Čia vyko Pilaitės bendruomenei stiprinti skirtos Mišios, prisiminti anapilin išėję jos gyventojai, pašventinta Pilaitės vėliava. Po Mišių susieita į Martyno Mažvydo mokyklos vidinį kiemelį, kuriame atidengta ir pašventinta Martynui Mažvydui skirta skulptūra. Ją pašventino Šv. Juozapo parapijos klebonas Valdas Girdžiušas.

Nuo šventės dalyvių linko Martyno Mažvydo mokyklos aktų salė. Čia koncertavo mažieji ir vyresnieji Pilaitės gyventojai ir jos svečiai. Koncertą pradėjo abiejų Pilaitės mokyklų mokiniai ir čia veikiančių vaikų darželių lankytojai. Pasirodė Pilaitės dienos centro folklorinis ansamblis „Pilaitė“ (vadovė Vaiva Klovaitė). Netruko ir svečių. Skambėjo Pilaitės artimų kaimynų, be kurių nebeįsivaizduojamos panašios šventės, Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“ (vadovė Rasa Kauzonaitė) dainos. Grojo ženkliausias Lietuvos bandonininkas Albinas Batavičius. Nuotaiką kėlė estradinio ansamblio „Gimtinė“ pasirodymas. Renginyje dalyvavo Vilniaus savivaldybės atstovai: vicemeras Stanislovas Šriūbėnas ir Administracijos direktorius Vytautas Milėnas.

Į šventę atvykti laiko surado Pilaitėje Seiman išrinkti deputatai: Danutė Bekintienė ir Povilas Saudargas. Pastarojo deputato iniciatyva buvo parodytas filmukas „Atsibuskit lietuviai“. Daugeliui įstrigo filmuke matyti žodžiai: „Lietuvių kalba privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos – įminti.“ Žodžių autorius Imanuelis Kantas (vien už šiuos žodžius lietuvių tauta galėtų jam pastatyti paminklą jo vardu Pilaitėje pavadintoje alėjoje).

Vilniaus savivaldybės padėkos ir garbės raštais, pasirašytais Pilaitės seniūno Albino Šniro, apdovanoti šio sostinės rajono įvairiose srityse nusipelnę suaugę ir jaunieji Pilaitės gyventojai. Tarp apdovanotųjų ir aktyviausi „Pilaitės bendruomenės“ – vienos pirmųjų Pilaitėje ir aktyvesnių tiek Vilniuje, tiek Lietuvoje visuomeninių gyventojų organizacijų, nariai. Garbės raštu po mirties apdovanotas ir šios bendruomenės aktyvistas, 1991 metų Sausio 13-osios nakties laisvės gynėjas, atsidūręs po tanku, Antanas Sakalauskas.

Pasibaigus oficialiajai šventės daliai, dar ilgai bendrauta prie arbatos, kavos ir rudens gėrybėmis nukrauto stalo, pamiršus visus rangus, palikus tik eiliniais Pilaitės gyventojais ar jų mylimais svečiais. Betgi ir čia gyventa realijomis ir svajota. Kai kurios prie tokio stalo pagarsintos svajonės galėtų tapti netolima realybe. Pačios realiausios, kurių įgyvendinimui nereikia arba reikia labai nedaug lėšų. Iš jų paminėtinos šios. Pilaitėje metų pabaigoje vietoje vidurinės mokyklos numatyta įteisinti gimnaziją. Ji galėtų pasivadinti su Pilaite susijusios rašytojos Onos Antaninos Olimpijos Radvilaitės-Mostovskos vardu. Tai preromantizmo pradininkė ir pirmojo lietuviško istorinio romano autorė. Čia galėtų atsirasti ir Pagyvenusių žmonių alėja-takas, vedantis poilsiui į nuo iškirtimo golfo laukams „Pilaitės bendruomenės“ ryžto ir atkaklumo dėka išsaugotą mišką. Alėją-taką būtų galima pavadinti Vilniui ir visai Lietuvai nusipelniusio didžiojo labdario sentikio, daugelio pasaulio šalių mokslų akademijų garbės nario Leonido Pimonovo vardu. Šis mokslininkas išradėjas Lietuvai padovanojo jo giminei priklausiusį įspūdingos apimties nekilnojamąjį turtą: didžiulius pastatus Vilniaus centre, žemes, nusidriekusias nuo Žvėryno ir pasibaigiančias Pilaitėje, kur tebestovi jo šeimos valdytas vasarnamis. Tokio parduodamo turto lėšomis gyvuoja įsteigtas Eugenijos ir Leonido Pimonovų Alzheimerio ligos paramos fondas.

Šį vėlyvą rudenį stebint Pilaitės gyventojų susibūrimo šventę, piršosi mintis: senovėje labai panašiai turėjo vykti rudeninių pabaigtuvių sambūriai. Juose bendrai svajota apie visų geresnę ir šviesesnę ateitį. Pasitaikydavo, kad visų bendromis pastangomis ateitis pagerėdavo ir pašviesėdavo. To ir norėtųsi palinkėti rudens šventę pažymėjusiai ir, regis, pirmą kartą taip gausiai ir pagal skirtingus interesus susitelkusiai Pilaitės bendruomenei.