Ką tik savaitraštyje „Veidas“ pasirodžiusi nepasirašyta publikacija (regis, pavyko sužinoti, kad autorius vis dėlto egzistuoja ir net dirba LR Vidaus reikalų ministerijoje), skirta Niurnbergo tribunolui aptarti, tapo nauju riboženkliu mūsų politiniame gyvenime ir viešojoje erdvėje. Pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo 1990 metais Lietuvoje viešai ir atvirai paneigtas Holokaustas .

Keletas detalių maloniajam skaitytojui. Visų pirma, šiuo atveju (bet tik juo ir nieku gyvu ne kokiu nors kitu) aš nesiruošiu paklusti mūsų kalbos normintojų valiai ir rašyti žodį „Holokaustas“ iš mažosios raidės. Ne todėl, kad taip jį rašė ir teberašo šiam terminui jo dabartinę reikšmę suteikęs rašytojas Elie Wieselis ir juolab ne todėl, kad tik taip jis rašomas anglų kalba.

Visada šį žodį rašysiu iš didžiosios raidės dėl dviejų priežasčių: visų pirma, esu Holokaustą išgyvenusio žmogaus sūnus, todėl man už šios sąvokos veriasi sunaikinta mano giminė ir per stebuklą gyvas likęs tėvas, o ne politikų ar kalbininkų techniniai ginčai; antra, už šio žodžio slypi visiškas Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas. Jei kas nors mano, kad čia mano tariamo politinio korektiškumo bėdos, man belieka patylėti – niekuo tokiam žmogui padėti negaliu.

Tad pirmą kartą po 1990 metų Holokaustas paneigtas ne geltonojoje ir bulvarinėje spaudoje (t.y. ne „Respublikoje“ ar „Vakaro žiniose“) ir ne sąmokslo teorijų kūrėjų ir ezoterinio ar visuotinio valdymo specialistų portaluose (t.y. ne „Balse“), o, kaip daugeliui iš mūsų atrodė, solidžiame ir gerą reputaciją turėjusiame leidinyje.

Kažkokia nelemta mūsų politinio ir visuomeninio gyvenimo logika vis labiau siaurina ratą žmonių ir leidinių, kuriais buvo galima pasitikėti ir kurie nusipelnė pagarbos. Kiekviena diena mūsų gyvenime reiškia ne naujas galimybes ir naujų idėjų ar žmonių atėjimą į viešąją erdvę, o tų pačių senųjų kovotojų vis labiau didėjantį nuovargį, nusivylimą ir vienišumą – naujieji kovotojai neateina. Bendražygių gretos mažėja. Jie tyliai emigruoja arba tyli, dorai net nesuvokdami, kad čia darosi. Dar liūdniau, kai niekšybės repertuarą į savo kalbėjimo ir mąstymo lauką įsileidžia žmonės, kuriais iki šiol buvo galima pasikliauti.

Kas vyksta? Ar mes spendžiame tą pačią rusišką dilemą, kurios esmė yra klausimas: ar mūsų visuomenė ir žmonės tokie defektyvūs, kad su jais jokia civilizuota ir iš tikrųjų demokratinė politika nėra įmanoma (įmanomos tik jos imitacijos ir pseudodemokratija), ar šalis yra valdoma tamsių jėgų, paprasčiausiai demoralizuojančių visuomenę ir žmones, kuriems telieka būti abejingais statistais arba ciniškais kvailysčių ir bjaurasties ruporais?

Ką gi, atidėkime į šalį sunkiai atsakomus klausimus, į kuriuos pats laikas atsakys, o geriau pamėginkime savęs paklausti, kaip įvyko padorumo ir civilizuotumo ribos pasislinkimas taip toli, kaip iki šiol niekas nebuvo jos pastūmėjęs? Mes žinojome teoriją, kad Lietuvoje antisemitizmas yra naftalininis, operetinis, vodevilinis ir liaudiškas. Tokio naftalininio ir liaudiško antisemitizmo simboliais yra tapę Motiejaus Valančiaus ir ypač Vinco Kudirkos rašiniai, įspėję lietuvius apie žydų klastą ir jų keliamus pavojus.

Mums (pripažinsiu, ir man pačiam) atrodė, kad intelektualaus ir rafinuoto antisemitizmo čia, Lietuvoje, tiesiog nėra – nėra net gilesnės intelektualaus antisemitizmo tradicijos. Net ir humanistas bei liberalus antiklerikalas Vincas Kudirka, prisiskaitęs į lenkų kalbą išverstų ano meto populiarių prancūzų antisemitų François Bournand’o ir Édouard’o Adolphe’o Drumont’o filipikų bei paskvilių, kad ir prirašęs bjaurių ir nuodingų dalykų apie žydus, net iš tolo neprilygo genialiems rafinuoto antisemitizmo klasikams – Richardui Wagneriui, Fiodorui Dostojevskiui. Neapykanta turi savo genijus ir eilinius.

Bet, žinoma, kvaila būtų dabar Vincą Kudirką vaizduoti buvus vos ne Johno Stuarto Millio sukirpimo liberalu, kuris tiesiog truputį nemėgo vienos ano meto didelės Lietuvos mažumos. Kad ir kaip būtų, pati istorija išsprendė problemą ir paliko Kudirkos tėvynę be šitos bendruomenės.

Savo jaunystės studijoje apie Kudirką „Žmogaus genezė: psichologinė Vinco Kudirkos studija“ Vytautas Kavolis rašė, jog savo antisemitinėmis insinuacijomis („Kodėl žydai nevalgo kiaulienos?“) „Kudirka šiuo atžvilgiu tipiškas lietuvis, turėjo daugoka ne­apykantos žydams“ (p. 44), todėl moralinis provincializmas, pasak jo, liko didžiausia Kudirkos yda.

Žinoma, neapykantos maskavimo meistryste ir rafinuotumu Kudirka iš tolo neprilygo savo įkvėpėjams – idėjinių antisemitų Bournand’o pamfletai „Žydai ir mūsų amžininkai“ ar Drumont’o „Žydiškoji Prancūzija“, „Pasaulio pabaiga“ ir „Antisemito testamentas“ toli pranoksta Kudirkos kvaziliaudišką demonologiją, nuo kurios telieka tik žingsnis iki išminties ir erudicijos stebuklų apie krikščionių kūdikių kraujo naudojimą žydų religiniam ritualui (ypač velykiniams macams).

Nors Kudirkos tekstuose esama ir vienos kitos modernaus idėjinio antisemitizmo užuominos – bet visos jos kažkokios knyginės ir negyvos. Nebūta Kudirkos neapykantos genijaus. Veikiau neapykantos eilinio. Bet, žinoma, sykiu jo būta ir didžio Lietuvos patrioto. Kaip mums gyventi su tokiu mišriu paveldu? Be abejo, galima susigyventi su savo istorija ir ją priimti. Tik ne faktų, tiesos ir kritiško žvilgsnio į save sąskaita.

Pakaks apie istorines paraleles ir užuominas. Mums ilgai nekėlė abejonių, kad Holokausto neigimas šalyje, kurioje buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė, neįmanomas. Atrodė, kad gali būti žmogiškai suprantamo noro teisintis, atsisakyti tikėti tuo, mėginti solidarizuotis su į istorijos ir geopolitikos mėsmalę patekusių artimųjų likimais, bet Shoah neigimo…

Pamenu diskusiją su savo draugu, iškiliu išeivijos politologu Aleksandru Štromu (jis pats per stebuklą liko gyvas per Holokaustą, priglaustas ir išgelbėtas lietuvių krikščionių Antano ir Marijos Macenavičių šeimos), kurios metu paklausiau, kada ateis laikas, kai Lietuvoje bus pradėta perimti iš Vakarų rafinuoto antisemitizmo formas, tokias kaip Holokausto neigimas. Štromui neatrodė, kad tai būtų įmanoma. Kas tik nori gali būti, anot jo, įskaitant nenorą pripažinti baisius istorijos faktus arba nuo pjedestalo nukelti su nusikaltimais susijusius politikos ir kultūros herojus, bet neigti Holokaustą šalyje, kurioje Galutinis Sprendimas pavyko su triumfu… Tai neįmanoma, pasak Štromo.

Įmanoma. Deja. Šitą ką tik įrodė „Veido“ publikacija.

Keli klausimai. Visų pirma, kodėl? Ar tikrai buvo manoma, kad informacija skirta sočiam, bukam vartotojui, kuriam reikia lengvos, „skanios“ provokacijos ir intrigos, idant skaitymo rytmetis neapkarstų nuo pernelyg sudėtingos ar slegiančios informacijos?

Ar tai nuoširdi idėjinių antisemitų akcija, tikintis atsakomojo „klastingų“ žydų arba sąžinės ir orumo nepraradusių (t.y. liberalių, vadinasi, „prožydiškų“) lietuvių reakcijos, kuri paskatins save įgyvendinančią pranašystę – na ko tie žydai nori? Šmeižti mus?

Ar tai paprasčiausia ir eilinė Rusijos provokacija, surandant sau naudingus idiotus ir žinant, kad antisemitizmas yra silpnoji lietuvių vieta, tikras šios šalies Achilo kulnas? Juk norint įtikinti ES ir Vakarus, kad nekenčiamosios ir išdavikiškos Baltijos šalys yra kriptofašistinės ir beviltiškos, kad visas jų mąstymas yra įkvėptas Antrojo pasaulinio karo ideologinio paveldo ir nacizmo, kad visas jų istorinis-politinis naratyvas esą yra antisemitinis, pakanka tik pasinaudoti vietiniais neapykantos eiliniais – it tapybos meistrui savo dirbtuvėje baigiant darbą vienu kitu potėpiu, kai visą juodąją darbo dalį atlieka uolūs mokiniai.

Arba pati nemaloniausia versija, kurios nesinori net aptarinėti, bet kurios, deja, slėpti darosi nebeįmanoma. Gali būti, kad mus valdo tiesiog tamsios jėgos. Tai anaiptol ne kokie demonai ar it iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ atkeliaujantis Volandas su visa savo svita. Demonų ar Šėtono versija būtų pati mieliausia ir puikiai įsiterptų į mūsų atkaklias pastangas save vaizduoti kaip stebuklinės pasakos herojus, kovojančius su slibinais ir juodaisiais riteriais.

Ne. Naujos tamsiosios jėgos – tai iš net minimalios demokratinės kontrolės išslydę ir nuo visuomenės atitrūkę politiniai ir juridiniai technokratai bei instrumentalistai (kuriuos aiškiai skiriu nuo demokratijos vertybes ir žmogaus teises išpažįstančių politikų bei juristų), kuriems visa šalies istorija ir dabartis tėra jų pačių galios ir įtakos kovų lauko projekcija. Pilkieji politiniai biurokratai ir valdymo bei socialinės ir politinės kontrolės specialistai, seniai pakeitę Lietuvoje neegzistuojančios savivaldos ir vietinės demokratijos figūras.

Jie tiesiog instrumentalistai. Šie žmonės niekada nesuvoks savo šalies dramų, slypinčių jos istorinėje atmintyje. Jie tiesiog norės surasti techninius sprendimus, kurie eliminuotų problemą. Viena iš tokių problemų ir yra Holokausto atmintis bei sąžiningas istorinis jos tyrimas. Akivaizdu, kad jau nutarta tyliai eliminuoti šią problemą ją reliatyvizuojant, vulgarizuojant arba tiesiog imant ir ištirpdant kituose pasakojimuose.

Tad Holokaustą neigiantis straipsnis anksčiau ar vėliau turėjo pasirodyti. Gali būti, kad mes išmėginami ir stebimi, mėginant nustatyti ribą, kurios peržengti mes vis dėlto neleisime (beje, mano „mes“ yra anaiptol ne etninė grupė, o visi Lietuvos liberaliosios demokratijos šalininkai ir liberalūs patriotai, įžvelgiantys skirtumą tarp ksenofobijos ir tėvynės meilės, fašizmo ir patriotizmo).

Vieną ribą jau buvo leista peržengti. Lietuvos gyventojų genocidui tyrinėti skirtas muziejus Vilniuje sugebėjo genocido sąvoką pritaikyti sovietų karo nusikaltimams ir trėmimams, iš jos lauko de facto pašalindamas Holokaustą. Galima kiek nori atsišaudyti spaudoje, bet balta yra balta, o juoda – juoda. Šitą mums priminė ne tik šokiruoti Vakarų šalių istorikai ir karo nusikaltimų tyrinėtojai, bet ir mūsų pačių istorikai (belieka tik padėkoti už tai Algimantui Kasparavičiui).

Kitą ribą leidome peržengti, kai mūsų Užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis tiesiai šviesiai pasakė, kad dviguba pilietybė yra naudinga tik žydams. Spręskime patys, kaip reaguoti į LR užsienio politikos šefo žodžius apie tai, kad sunaikinta bendruomenė gali tapti kliūtimi sprendžiant problemą, kuri, pasirodo, neaktuali daugiau nei milijonui svetur gyvenančių „tikrų“, t.y. etninių, lietuvių. Aš tokius dalykus vadinu Markizo de Sade’o efektu – visi pasibaisi, kad pagarsinta tai, ką visi arba daug kas tyliai galvoja ir daro.

Kad ir kaip būtų, šią ribą leidome peržengti. Nekelsiu klausimo, ar šią genialią įžvalgą mūsų ministrui kas nors padovanojo, ar jį patį aplankė kūrybinis įkvėpimas ir toks politinis regėjimas. Bet civilizaciją nuo barbarybės skiriančioje šalyje tokius žodžius pasakęs ministras būtų turėjęs arba nedelsiant atsistatydinti, arba mažų mažiausiai atsiprašyti mūsų akyse mirštančios ir dar kartą brutaliai įžeistos Lietuvos žydų bendruomenės.

Paskutinis klausimas: ar bus noro ir valios pritaikyti „Veidui“ ir jo autoriui, paslaptingajam nežinomajam – savo dvasia atvirai pronacistinio ir fašistinio straipsnio autoriui – LR Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnį apie viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams?

Esu rašęs ir galiu dar kartą pakartoti, kad niekada nebuvau ir nesu istorijos (net ir baisaus nusikaltimo prieš žmoniją istorijos) klastojimo kriminalizacijos šalininkas. Mes tiek skiriamės nuo Vokietijos ir Austrijos, kurios autentiškai, iš savo politinės egzistencijos gelmių siekia sunaikinti nacizmo sėklą ir paveldą savyje, kad mūsų mėginimai kriminalizuoti istorijos klastojimą mus objektyviai priartins ne prie šių šalių, o veikiau prie Rusijos ir Turkijos, kuriose įstatymai baudžia už šalį ir tautą menkinančią istorijos interpretaciją (Rusijos atveju – tai stalinizmo ir jo nusikaltimų žmonijai bei Rytų Europos politinio sunaikinimo pripažinimas, o Turkijoje tai atviras armėnų genocido fakto Otomanų imperijoje įvardijimas).

Be to, netikiu, kad „Veido“ šedevras sulauks mūsų Temidės tarnų dėmesio. Ne tam buvo kurtas LR Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnis. Holokaustas ir nacių nusikaltimai čia tebuvo reikalingi tik simetrijos efektui sukurti. Įtariu, kad kur kas greičiau šis straipsnis bus pritaikytas tam, kas suabejos, ar sovietų nusikaltimai Lietuvoje buvo tiek pat baisūs, kiek nacių, ir ar apskritai korektiška ir humaniška šalies neabejotinai tragedijai, okupacijai ir valstybės sugriovimui taikyti tokio paties genocido, kaip Holokaustas, sąvoką ir ją žymintį terminą.

Jei (arba kai) tai įvyks, peržengsime paskutinę ribą. Geriau jau neprieikime iki tokios ribos ir atsikvošėkime dabar.

Žinoma, reikia sulaukti paties žurnalo redakcijos ir jo leidėjo pozicijos. Po to save gerbiantis skaitytojas galės spręsti, ar skaityti jį ir bendradarbiauti su juo, ar ne. Umberto Eco Italijoje ir kitur atsisakė bendradarbiauti su visais politikais ir žurnalistais, kurie viešai yra gynę antidemokratines ir antihumaniškas idėjas.

Sektinas pavyzdys ir mums.

Post Scriptum. Bebaigdamas šį tekstą, sužinojau, kad „Veidas“ teikėsi pavėluotai pridurti teksto autoriaus vardą ir pavardę. Tai Petras Stankeras. Lygiai kaip atėjo žinia apie „Veido“ leidėjo apgailestavimą ir atsiprašymą dėl šios publikacijos. Tai reakcija, o jų vietoje turėjo būti prevencija. Kad ir kaip būtų, geriau negu nieko. Savo teiginių neatsiimu ir neišsižadu, nes visas kontekstas taip ir lieka neaiškus.

www.donskis.lt