Sveikas, mielas skaitytojau,

Jau senokai svarsčiau apie galimybę kas savaitę rašyti Tau laišką, kuriame pabandyčiau užsiminti apie vieną ar kitą „Bernardinai.lt“ „Kultūros“ skiltyje pasirodantį tekstą. Toks noras – imti ir atkreipti dėmesį į šios srities raidinius audeklus, atraižas, ornamentus, skiautes – kilo vis dažniau įsisąmoninant, kad ir pats nebespėju aprėpti, kas pasirodo mūsų interneto dienraštyje. Tekstų daug, interneto erdvėje jie keičiasi gana greitai ir... dingsta. Ironiška, tačiau dažniausiai atrodo, kad pertekliaus laikais trūksta tik laiko. Paskui vejiesi – paskubom ieškai, kartais pasiseka atrasti, kartais – ne...

Tad viena iš šio savaitlaiškio paskirčių – pasiūlyti apžvalgą nuo ketvirtadienio iki ketvirtadienio. Tegu ji ir mėgėjiškai parinkta bei dar subjektyviau vienu kitu žodžiu pakomentuota, bet vis dėlto – džiaugčiausi, jei taip Tau pavyktų atrasti šį tą artėjančio savaitgalio skaitiniams.

Ketvirtadienis (11 18): kritika kritikams, suokalbiškas stilius ir mainų kronika

Zenekos nuotrauka

Spalio pabaigoje „Bernardinai.lt“ paskelbtas „Kritikų klubo“ kreipimasis į visuomenę, siūlant atkreipti dėmesį į kultūrinę žiniasklaidą, kuri labiausiai remia kritiką, sulaukė griežto Gitanos Gugevičiūtės atožvilgsnio LR „Kultūros savaitėje“: „Atrodo, kad sujudusi kritika daugiau nuveiktų lavinimo, poleminės dvasios ir kultūrinės refleksijos skatinimo Lietuvoje srityje, jei išeitų iš savo dramblio kaulo bokšto ir nepasidrovėtų tapti regioninių leidinių bendraautoriais, bendrakūrėjais, ne tik demaskuojančiais regiono kultūrinės kasdienybės skurdą, bet ir savo ryškiu talentu kilstelinčiais kokybinę kultūrinių refleksijų kartelę aukštyn...“

Minėtas kritikų cechas iš tiesų turbūt nuveiktų daug daugiau, jei rašytų regionams, tačiau problema, kad jis ir centrų aptarnauti nespėja. Džiugina pats faktas, jog nugalėtas akademinis drovumas ir susiruošta išeiti iš dramblio kaulo bokšto bent jau miesto link. Tikiu, kad paskui ir iš miesto į platesnius laukus pavyks išslinkti.

Rašytojas Andrius Jakučiūnas iš lapkričio 10 d. kaunietiškojo „Nemuno“ išplukdo savo vilnietišką tekstą „Pernelyg triukšminga vienatvė“, kuris tarsi ir apie dvi Algimanto Aleksandravičiaus parodas. Pirma – Vilniaus rotušėje, skirta LDK paveldui, kita – sostinės Prospekto galerijoje. Bent mane labiausiai žavi, kad LDK griuvėsių nuotraukų aprašai Andriui Jakučiūnui yra tik pretekstas prisiminti to paties fotografo nuotraukas, kabančias šiuo metu neveikiančiame „Suokalbyje“, o paroda „Renovatio“ tikrai paminėta labiau tam, kad aptartų kavinės renovaciją.

Ko gero, iš tiesų daugumai „Suokalbyje“ apsilankiusiųjų tie A. Aleksandravičiaus žymių menininkų portretai buvo tapę jų bohemiškosios laisvės tapatybe ir įsirėžė atmintin daug labiau nei Rotušė ir Gedimino kalnas kartu sudėjus ir padauginus iš Valdovų rūmų.

Apskritai šio prozininko tekstai visada labiau traukia tuo, kaip rašoma, o ne apie ką kalbama. Turėti savitą, neprofanuojamą stilių yra ne tik talentingo, bet ir darbštaus žmogaus ženklas.

J. Miltinio teatras šiomis dienomis mini 70-metį. Skurdokoje žinutėje, skolintoje iš LRT tinklalapio, kalbama apie atminimo lentas Kazimierui Vitkui, Stepui Kosmauskui, Henrikai Hokušaitei-Kosmauskienei, Margaritai Kosmauskaitei, Vygantui Kosmauskui ir Albertui Stepankai. Pagarba jiems.

Tačiau labiausiai kol kas mintis drumsčia šurmulys, kylantis dėl teatrų vadovų. Tiesiog serialas sukaktuvių proga: Nacionalinis dramos teatras 70-mečio proga Adolfą Večerskį keičia į Martyną Budraitį, keliolika metų gyvuojantis Klaipėdos muzikinis teatras Audronę Žigaitytę-Nekrošienę į Ramūną Kaubrį, J. Miltinio dramos teatras irgi neišvengė dramatiškos kaitos sukaktuvių proga – šiuo metu juo yra paskirtas režisierius Romualdas Vikšraitis.

Teatro sąmoningėjimo procesai? Stiprėjanti pilietinė aktorių visuomenė? Natūrali atranka? Sunku pasakyti. Jei surašytum visas peripetijas, pašlakstydamas jas aplink burbuliavusiomis emocijomis – patiekalas būtų netgi per aštrus.

Penktadienis (11 19): tuos piliakalnius vėjas težino...

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Sužinojau, kad Neries regioniniame parke surastas nežinomas piliakalnis, kurį nusprendė pavadinti Vėjo vardu. Tačiau to piliakalnio vieta nurodyta labai miglotai. „Kalvose prie Neries upės...“ Taip K. Majaus romanų indėnai nurodydavo atstumus – „už dviejų saulių kelio nuo čia“...

Keista piliakalnių rūšis – be nuolatinės gyvenamosios vietos. Gyčio Paškevičiaus šlageriui įprasminti...

Užtat atrastas piešinys, vaizduojantis 1703 metų Joniškį. Atvaizdą Švedijoje aptiko Šiaulių universiteto Istorijos katedros lektorius Ernestas Vasiliauskas: „Mokslų daktaro teigimu, Lietuvos, įskaitant ir Šiaulių kraštą, ikonografija kol kas labai skurdi. Jo teigimu, ankstyviausi iki šiol žinomi yra Vilniaus, Biržų, Klaipėdos, Plungės atvaizdai.“ Gal ir skurdi ikonografija, bet užtat puikios galimybės vaizduotei, kurią galima įvairiai lavinti.

Tarkim, galima imti pavyzdį iš latvių menininkės Vinetos Kaulačos (g. 1971), perpiešiančios paveikslus iš tikrų fotografijų. Tai sužinojau iš menotyrininkės Aistės Paulinos Virbickaitės, dėmesingiau žvilgtelėjusios į „Latvijos jaunųjų menininkų tapybos parodą“. Smagu, kad, latviams minint Nepriklausomybės 70-ąsias metines, yra galimybių susipažinti su jų menu ir Lietuvoje.

Šeštadienis (11 20): elementarūs klausimai ir metinės atminčiai gerinti

Kęsto Kirtiklio esė „Apie filosofijos poreikį“ randu atsakymą, taikytiną ir visai humanitarinei kultūrai apskritai: „Ar filosofijos dar reikia? Veikiausiai labiau nei bet kada. (...) Kalbama ne apie nykstantį kažkokį kritinį mąstymą ar gilesnę reiškinių analizę, bet apie patį paprasčiausią, elementariausią mąstymą.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Mąstymą, kuris įgalintų ne kalbėti lozungais, o grįsti savo teiginius argumentais ir gebėti iš viso to, ką pasakei, padaryti vienokių ar kitokių išvadų. Pirmai pradžiai to pakaktų.“ Panašūs ir gimtosios kalbos ar literatūros reikalai. Pradžiai pakaktų, kad žmogus išvadas gebėtų pasakyti. Ir užrašyti. O ne vien – leisiu sau bjauriai pamoralizuoti – tapyti solomon, cabri ir lietuva lietuvems ant sienų.

Metinių sukakčių temą tęsia Jūratės Urbšienės pokalbis su J. Miltinio teatro režisieriumi ir aktoriumi Arvydu Lebeliūnu. Pašnekovo mintys siejasi su Kęsto Kirtiklio rašiniu, nes įvardija prielaidas mąstymui pranykti arba išlikti: „Atsivėrimas – pavojingas, bet reikalingas žmogui, kad jis pagalvotų, analizuotų, kad norėtų mąstyti ir ieškoti.“

„Laisvės radijas“ taip pat kalbėjo apie metines – septintąsias žurnalistės Jelenos Starovoitovos nužudymo ir 100-ąsias Levo Tolstojaus mirties. Tie žmonės irgi mokėjo savo kainą už atvirumą, už savo įsitikinimus.

Sekmadienis (11 21): muzika kaip gyvenimo būdas

Zenekos nuotrauka

Žymaus muzikanto Arkadijaus Gotesmano pavardė lietuvių kalba reikštų „Dievo žmogų“. Kartu su Petru Vyšniausku Venclovų namuose-memorialiniame muziejuje jis inicijuoja koncertinį projektą. Ievos Vaitkevičiūtės parengtame pokalbyje vėl užsimenama apie mąstymą, nes muzika ir intelektinis gyvenimas neatsiejami: „Muzika man yra gyvenimo būdas. Aš gyvenu ar bent jau stengiuosi gyventi su muzika. Atsiduoti, koncertuoti, mąstyti, judėti – man tai labai įdomu, kitokio gyvenimo aš neįsivaizduoju.“

P. S. Tie, kas pirmadienį buvo koncerte, sakė, kad labai geras. Tikiu.

Pirmadienis (11 22): eilės mintinai ir meno nuodėmės

Besikrapštydamas tik apie pietus radau laiko perskaityti pašnekesį su poetu Antanu A. Jonynu apie poezijos mokymąsi atmintinai: „Manau, jog išmokdamas kuo daugiau poezijos tekstų žmogus kai ką įgauna. Kiek jis sugebės tuo pasinaudoti ir kiek tai jam pravers, tai kitas reikalas.“

Zenekos nuotrauka

Ar daug tekstų, be privalomų mokyklinių, moku? Nedaug, oi, nedaug. Ką šiandien sugraibyčiau atminties kišenėlėje? Trupinėlį poeto minimo Josifo Brodskio „Džono Dono elegijos“ – matyt, žiemai artėjant... „Džon Don usnul, usnulo vsio vokrug...“

Turbūt lapkričio orai vis dėlto prisideda prie miglotų įvaizdžių gausos – štai Nerijus Cibulskas rašo apie salą ir rūką. Prieš porą savaičių apžvelgė knygą „Geltonas rūkas“.

Mačiau kažkuri leidykla išleido į lietuvių kalbą išverstą knygą „Ežiukas rūke“. Svarstant apie rūko ir ežio populiarumą viešajame diskurse – turbūt pats metas su kuo nors aptarti „Rūkas ežiuke“ parašymo aplinkybes. Arba – „Rūkas ežiuku“, gal skambėtų, hmmm, pikantiškiau?

Režisierius Gytis Padegimas kalba apie nusikalstamumą mene, cituodamas rašytojo Rolando Rastausko žodžius: „Poetas yra paskutinis šansas pasakyti teisybę.“

Lietuvoje daug poetų – taigi, daug ir šansų. Gal net tie poetai šį tą pasako, tik mažai kas juos bando išgirsti. Ausys ne tam dažniui pritaikytos.

Tęsiant pokalbio su režisieriumi skaitymą – gražu, kai žmonės kalba apie vaikystę: „Gyvenau Laisvės alėjoje, tad eidamas į mokyklą pro teatrus galvodavau, kad jie yra užburta, saugi zona. Buvau įsitikinęs – tenai žmonėms įdomiau, jie apsaugoti nuo gyvenimo nelaimių, kasdienybės pilkumos, net oras scenoje kitoks. Kiek save atsimenu, nuo vaikystės žaidžiau teatrą.“

Kai prasideda kalba apie suaugusiųjų pasaulį, tampa sunkiau kvėpuoti: „Man atrodo, kad Lietuva yra kraštas, kuriame tolerancija, geranoriškumas net nenakvojo. Ypač tolerancijos stinga teatro pasaulyje, pasigendu kūrėjų ir vertintojų bendravimo. Užsienyje atmosfera nepalyginti jaukesnė.“ Ir jauti užgauto žmogaus gaidą. Kiek per šaižią, leidžiančią suprasti, jog teatras niekada nebus ramybės oazė. Bent nuo tada, kai tampi suaugęs.

Antradienis, (11 23): skulptūriniai sapnininkai

Į antradieninį „Dienos klausimą“ – „Ar, Jūsų manymu, Kūčios turėtų būti paskelbtos nedarbo diena?“ beveik trys ketvirtadaliai atsakė „Taip“. Panašu, kad tokios vienybės gerokai trūksta ir dar kurį laiką trūks vertinant Vilniaus miesto skulptūras.

„Bernardinai.lt“ komentatorės profesorės Vandos Zaborskaitės įsitraukimas į diskusiją, pradėtą kitame portale gerokai jaunesnių meno vertintojų, liudija, kad praėjusio laiko ženklus nūdienos perspektyvoje reikia vertinti ir aptarinėti visoms kartoms. Ir, ko gera, pastaruoju metu linkčiau palaikyti tuos, kurie labiau nori saugoti negu griauti, todėl ramiai pritariu šiems komentatorės žodžiams: „Kažkas, bene N. Vorobjovas yra pasakęs, kad Vilnius – gyva architektūros istorija. Jo gatvėse, gatvelėse ir aikštėse skleidžiasi ir šalimais gyvuoja visų Europos architektūros stilių pavyzdžiai. Telieka tad šitoje eilėje ir socialistinio realizmo pėdsakai. Šiandien jie mums neatrodo gražūs, bet tegul lieka paliudyti, koks buvo anos epochos skonis, koks grožio kanonas. Mūsų vaikai ir vaikaičiai turi mokytis istorijos, ją pažinti ir suprasti iš konkrečių pavyzdžių.“

Zenekos nuotrauka

Taip pat įdomios įžvalgos iš „Kultūros kieme“ publikuotos R. Vasinauskaitės paskaitos apie teatro dešimtmetį: „Visgi sapnas sieja daugelį paskutiniojo XX a. dešimtmečio spektaklių, prie kurių Vasinauskaitė priskiria ir 1989 metų Jono Vaitkaus režisuotą Antano Škėmos „Pabudimas“, kurio pavadinimas gali būti traktuojamas kaip perėjimo iš vienos realybės į kitą, pabudimo iš sapno kodas; Panevėžio teatre 1994-aisiais Sauliaus Varno režisuotas Strindbergo „Sapnas“ ir metais vėlesnis Vaitkaus režisuotas to paties pavadinimo spektaklis Vilniuje turi sapno kodu perteikiamą aiškią kryptį į žiūrovus ir menininko išraišką; Vaitkaus Jaunimo teatre rodyti H. Ibseno „Lėlių namai“ – tarsi užsitęsęs Noros sapnavimo laikas; 1999-ųjų Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapne“, 2000-ųjų – Gintaro Varno pastatyme „Gyvenimas – tai sapnas“ ir kituose to laikotarpio spektakliuose, anot Vasinauskaitės, „sapnas virsta pasąmonės, vaizduotės ir nepriklausomos nuo realios tikrovės teatrališka išraiška scenoje.“

Iš tiesų, sapno labai daug mūsų kultūroje. Gal net sapno kultūra. Teatrališka. Visu savo švytėjimu ir metamais šešėliais.

Trečiadienis, (11 24): provincialumo ir vilties ribos

Dar viena įdomi tekstinė pažintis, atskleidžianti žinomo nobelisto Salmano Rushdie požiūrį į religiją. Rašytojas nori diskutuoti ir diskutuoja su pasauliu per literatūrą. Įstringa rašytojo trumputis komentaras jo kūriniui „Šėtoniškos eilės“.

Turint omeny, kad autorius už pasirinktą būdą vaizduoti religijos gimimą lydinčius konfliktus buvo nuteistas myriop Irane, iš tiesų norisi įsiklausyti į jo nuomonę: „Manau, turėtų būti leistina paprastai pasakyti: „Tikriausiai atsirandant šiai religijai dėjosi štai tokie dalykai.“ Turėtų būti leista tai pasakyti neutraliai, netvirtinant, jog palaikai kurią nors vieną pusę. Kas įvyko „Šėtoniškų eilių“ atveju – padaryta prielaida, kad autorius priskiria save vienai iš nesutariančių pusių, ir todėl knyga perskaityta kaip kūrinys, remiantis religijos puolimą, o ne ją ginantis. Vis dėlto manau, kad kiekviena atvira visuomenė turėtų suteikti galimybę diskusijai apie tai, kaip reikalai klostėsi praeityje.“ Ši citata man asmeniškai padėjo lengviau įsivaizduoti kito savo šalyje pasmerkto nobelisto Jose Saramago nuostatą, rašant romaną „Evangelija pagal Jėzų Kristų“.

Kaip tik teko skaityti šį, neseniai į lietuvių kalbą išverstą, kūrinį ir skaitant kai kur gūžčioti pečiais, matant, kad rašytojas net ne kitoje barikadų pusėje, o kažkokiuose jam vienam suprantamuose istoriniuose brūzgynuose, kur Jėzaus istorija vietomis atrodo tik kaip fonas pašūkauti į dangiškuosius langus ir palaidyti akmenis jų link.

Gal dėl to, kad esu tolėliau nuo literatūrinių madų diktavimo centro ir žiūriu pro provincialius akinukus, man vis dėlto sunku atsikratyti jausmo, kad šie autoriai dėl įtaigos piktnaudžiauja religinėmis temomis. O gal ir nereikia jo atsikratyti? Nežinau.

O štai tekste iš „Atgimimo“ savaitraščio plačiau atskleidžiamos kitokioje provincijoje, kultūriniame pasienyje esančio K. Donelaičio muziejaus gelbėjimo ir gramzdinimo biurokratinės peripetijos. Iš straipsnio aiškėja maloni žinia – Kaliningrade turime aktyvų muziejaus užtarėją – Borisą Bartfeldą, Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado rašytojų organizacijos pirmininką... Kiti rašinyje aptariami reikalai ganėtinai numanomi – jog mūsų šalyje daugiau kalbama apie veiksmus negu veikiama ir kad Lietuvos kultūros politika nėra tokia aktyvi, kokią ją bandoma parodyti. Šiame fronte vis dar nieko nauja. Tačiau viltis nedraudžiama.

Tad ir viliamės.

Ketvirtadienis (11 25): prisijaukinti spalvą?

Zenekos nuotrauka

Renovuoti ar remontuoti? Taip klausiama kolegos tekste apie paveldosauginių pastatų tvarkymą. Jo nuomone, „daugelis atnaujinamų pastatų Lietuvoje yra sutvarkomi pernelyg gerai, taip gerai, kaip suremontuojamas butas viename iš „komiblokų“ ar „alytnamis“.“

Siūlo pažvelgti į Šv. Rapolo arba Šv. Kazimiero bažnyčios atnaujinimą. Man, iš tolėliau žvelgiant, tos naujos spalvos irgi pernelyg rausvos. Esu pripratęs prie pilkojo Vilniaus. Bet nesu įsitikinęs, ar tai gerai. Reikės kada nueiti, pažiūrėti iš arčiau. Gal prisijaukinsiu.

Tam tikra savaitės teatrinė „miltiniada“ „Bernardinai.lt“ dienraštyje tęsiasi. „Tikiu, jog kultūra visų pirma reikalinga tam, kad žmogus neišnyktų kaip rūšis“, – sako naujasis J. Miltinio teatro vadovas Romas Vikšraitis proginiame pokalbyje su Jūrate Urbšiene. Sunku nepritarti tokiam tikėjimui.

„Kai sustyguosime gergždžiantį kūrybos laivą, atsiras ir investicijų. Sieksime, kad per kiekvieną spektaklį susirinktų pilnos žiūrovų salės“, – taip direktoriui kalbant apie jo siekių programą, irgi norisi pritarti. Tačiau apima šiokios tokios dvejonės pažvelgus į kalendorių – per kiek laiko ji įgyvendinama? Ne vienos kadencijos reikalas... Kita vertus, kultūroje niekas nevyksta labai greitai. Nebent tai – tik apsišaukėlė viešųjų ryšių akcija. Tam kartui.

P. S. Jau baigdamas rengti šią skiautinių apžvalgą, išvydau pokalbį su režisierium Michaeliu Haneke – „Prievarta tapo masinio vartojimo preke“. Spėju, vertas atidesnio skaitymo... Ar taip iš tikrųjų? Žiūrėsim...

P. P. S. Iki kitosyk, mielas skaitytojau. Neperšalk.