Tęsdamas katechezių ciklą apie didžiąsias krikščiones, šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie vieną žinomiausių moterų Bažnyčios istorijoje - Kotryną Sienietę.

Šv. Kotryna Sienietė. Duccio di Buoninsegna (1255/60 - 1315/19)

Gimusi 1347 metais Sienoje, savo gimtajame mieste ji ir mirė 1380 metais, - kalbėjo popiežius. Būdama šešiolikos metų mistiniame regėjime matė šv. Dominyką. Šis regėjimas ją paskatino stoti į dominikonių tretininkių ordiną. Pasilikdama gyventi savo namuose, Kotryna atsidėjo karštos maldos ir atgailos gyvenimui, o drauge išvystė ir labai plačią karitatyvinę, visų pirma liginių labui.

Garsui apie jos šventumą plintant, Kotryna ilgainiui tapo daugelio savo amžininkų patarėja. Dvasinės paguodos jos prašydavo arba nuomonės klausdavosi kilmingieji, politikai, menininkai, paprasti liaudies žmonės, kunigai, vienuoliai, vyskupai ir netgi popiežius Grigalius XI.

Tuo metu popiežių sostas buvo perkeltas į Avinjoną ir Kotryna labai primygtinai reikalavo, kad popiežius grįžtų į Romą.

Kotryna daug keliavo, taikino kariaujančias valstybes. Tai viena priežasčių, dėl kurių Garbingasis Dievo tarnas Jonas Pauliaus II nusprendė ją paskelbti Europos globėja. Senasis Europos žemynas niekados teneužmiršta savo krikščioniškų šaknų ir tesivadovauja tomis Evangelijos vertybėmis, kuriomis remiasi teisingumas ir santarvė.

Kaip daugeliui šventųjų, taip ir Kotrynai teko nemažai kentėti, - tęsė Šventasis Tėvas katechezę. Buvo manančiųjų, kad negalima ja pasitikėti ir 1374 metais Kotryna turėjo aiškintis dominikonų generalinei kapitulai. Ordino vadovai paskyrė Kotrynai prižiūrėtoją, išsilavinusį ir nuolankų brolį Raimundą, kuris vėliau pats tapo dominikonų generaliniu ministru. Paskirtas jos dvasios tėvu, jis pats greit tapo Kotrynos „dvasiniu sūnumi“ ir parašė pirmąją jos biografiją. Praėjus keliems dešimtmečiams nuo mirties, 1461 m. Kotryna buvo paskelbta šventąja.

Nors Kotryna išmoko skaityti ir rašyti kai jau buvo suaugusi, tačiau ji mums paliko nepaprasto dvasingumo šedevrą: „Dieviškosios apvaizdos dialogą arba Dieviškojo mokymo knygą“. Jos mokymą taip randame gausiuose laiškuose bei jos sukurtose maldose. Kotrynos mokymas iš tiesų toks turtingas, kad Dievo tarnas Paulius VI ją paskelbė Bažnyčios mokytoja.

Viename regėjime apsireiškusi Mergelė Marija, - pasakojo popiežius, - Kotrynai pristatė savo Sūnų Jėzų. Jis davė Kotrynai nepaprasto grožio žiedą ir pasakė: „Tavasis Sutvėrėjas ir Išganytojas su tavimi susituokia tikėjime, kurį išsaugosi tyrą iki pat amžinųjų sutuoktuvių danguje“. Panašią dvasinę patirtį Kotryna išgyveno ir kitame mistiniame regėjime: jai apsireiškė Jėzus, rankoje laikantis švytinčią žmogaus širdį ir ją įdėjo į Kotrynos krūtinę, sakydamas: „Brangioji dukra, aną dieną paėmęs tavo širdį, kurią tu man padovanojai, štai šiandien aš tau duodu savąją ir nuo dabar ji bus ten kur buvo tavo širdis“. Kotryna savyje jautė išsipildžiusius šv. Pauliaus žodžius: „gyvenu... nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2,20).

Kaip sienietė šventoji, kiekvienas tikintysis turi stengtis širdimi panašėti į Jėzaus Širdį, stengtis mylėti Dievą ir artimą, kaip Kristus mylėjo. Ji visų pirma šventąją tarnystę vykdančius kunigus, o taip pat ir popiežių, kurį vadino „saldžiuoju Kristumi žemėje“ nuolatos ragino būti ištikimiems savo pašaukimui. Mus visus ji ragina keisti mūsų širdis, daryti jas panašias į Kristaus širdį; dvasinio maisto semtis iš bičiulystės su Juo, iš maldos, Dievo Žodžio meditavimo ir iš Sakramentų, ypač pamaldžiai dažnai priimamos šventosios Komunijos.

Brangieji broliai ir seserys, mokykimės iš Kotrynos drąsiai, nuoširdžiai ir karštai mylėti Kristų ir Bažnyčią, - ragino popiežius ir katechezę užbaigė pačios Kotrynos malda: „Iš gailestingumo Tu mus nuplovei savo Krauju; iš gailestingumo panorai kalbėtis su savo kūriniais. O Viešpatie, pamišęs iš meilės! Tau nebuvo gana įsikūnyti, tu ir numirti už mus norėjai! O Gailestingume! Galvodama apie tave, mano širdis Tavyje skęsta. Kur tik nukreipiu savo žvilgsnį, visur matau Tavo gailestingumą“.