Svarbiausi ateitininkų šimtmečio jubiliejaus renginiai prasidėjo Lietuvoje. Vasarą vykusi prieškongresinė stovykla ir po jos suorganizuotas XVI Ateitininkų federacijos kongresas sukvietė daugiau nei pusę tūkstančio įvairaus amžiaus ateitininkų ir jų bičiulių atšvęsti ateitininkų 100-metį ir visus suvienyti, kad kiekvienam surengta dvasinė mokykla leistų tobulėti ir pasisemti naujų idėjų naujiems darbams.

Šiaurės Amerikos Ateitininkų Tarybos nutarimu, Šiaurės Amerikos ateitininkai taip pat ir išeivijoje iškilmingai atšvęs šią neeilinę šventę. Šiaurės Amerikos Ateitininkų Valdyba kviečia visus pasaulio ateitininkus ir jų draugus „Ateitininkijos 100-metį“ minėti š. m. lapkričio 25-28 d. Čikagoje.

Ateitininkų renginiuose, vykstančiuose tiek Lietuvoje, tiek Šiaurės Amerikoje, tai pat aktyviai dalyvauja ir 2009-2012 JAV LB Tarybos pirmininkas, buvęs Ateitininkų federacijos vadas Juozas Polikaitis.

Vilniuje vykusiame XVI Ateitininkų federacijos kongrese specialiais šimtmečio žymenimis J. Polikaitis buvo apdovanotas už ypatingus asmeninius nuopelnus – t.y. už ilgametį vaisingą vadovavimą ne tik išeivijos, bet ir viso pasaulio ateitininkijai, už nuolatinį rūpinimąsi atsikuriančių Lietuvos ateitininkų reikalais ir sunkumais, negailint savo laiko bei jėgų juos sprendžiant ir ieškant sėkmingesnės veiklos formų.

Prisimenant ateitininkijos sugrįžimą į Lietuvą

J. Polikaitis Ateitininkų federacijai pradėjo vadovauti 1985 metais. Lietuvoje tuomet greitai prasidėjo atgimimo laikotarpis, o kartu ir ateitininkijos atkūrimo darbai. 1989 m. lapkričio 25 d. Vilniuje įvyko atkuriamasis suvažiavimas, buvo išrinkta Lietuvos ateitininkų federacijos valdyba ir, pasak J. Polikaičio, buvo žengti pirmieji žingsniai, atkuriant bei suvienijant visos ateitininkijos veiklą.

„Prasidėjo mūsų bendradarbiavimas ir dažnai atvykdamas į Lietuvos ateitininkų federacijos rengiamus posėdžius mačiau, kaip joje ateitininkai brendo ir augo, - prisimena buvęs AF vadovas. – tuomet dirbom su vienu tikslu – ateitininkijos ideologija yra viena, tikslai ir principai yra tie patys, todėl Lietuvos ir išeivijos ateitininkai negali veikti atskirai – turi veikti tik viena ateitininkų organizacija ir turi būti bendras jos valdymas.“

J. Polikaitis pasakoja, kad AF valdyba po antrojo Lietuvos ateitininkų suvažiavimo ir priėmė sprendimą, jog jau atėjo laikas visą organizacijos valdymą perkelti į Lietuvą: „Prasidėjo pasiruošiamieji darbai kongresui ir jį sušaukėme Vilniuje, kur taip pat rengėmės AF valdymo perdavimui, o kartu ir organizacijos galutiniam sugrįžimui į Lietuvą, kur ji pradėjo veikti“.

„Valdymo perdavimas nesakyčiau, kad buvo karštas, bet tikrai jis buvo įdomus. 1997 m. Palangoje mes sušaukėm konferenciją. Tada ir buvo išrinktas pirmininkas, priimti įstatai ir praktiškai nuo tada Lietuva pradėjo vadovauti ateitininkijai – t. y. Ateitininkų federacija sugrįžo į Lietuvą,“ - prisimena J. Polikaitis.

Kalbėdamas apie Šiaurės Amerikos ateitininkų veiklą ir prisitaikymą prie naujos organizacijos valdymo sistemos, buvęs AF vadas aiškina, kad tuomet išeivijos ateitininkai taip pat turėjo persiorganizuoti – sudaryti naują statutą ir pan. Dar išliko tam tikrų neaiškumų, kaip turi funkcionuoti sąjungos ir pan.: „Viską reikėjo stebėti ir su laiku pasikeisti, prisitaikyti prie naujos mūsų struktūros. Tačiau kartu ateitininkijoje tai buvo vienas iš esminių laimėjimų – išlikom kaip viena organizacija ir vienas sąjūdis. Tuomet tarp mūsų neįvyko jokio suskilimo. Tas ir džiugino.“

Tikėjimas visus vienija

Antras teigiamas, dalykas, kurį J. Polikaitis įvardina ir pabrėžia, buvo tuomet visus organizacijos narius vienijantis tikėjimas: „Tai yra labai didelis ateitininkijos laimėjimas ir mes visi tuo galime didžiuotis. Nors iš tikrųjų prieš 20 metų sugrįžtant Ateitininkų federacijai į Lietuvą tikėjimas buvo labai sunkioje padėtyje, nes šalis buvo dar tik išsilaisvinusi iš komunistinės santvarkos, o katechezės pagrindai joje tik pradėję kurtis“.

„Kai kurių ateitininkijos narių tėvai buvo netikintys. Todėl iškildavo ir įvairių konfliktinių situacijų. Atvykus į Lietuvą teko dažnai važinėti po įvairias jos vietoves ir ieškoti geriausių sprendimų, padedančių spręsti tuomet iškilusius nesusipratimus. Būdavo tokių atvejų, kai apsilankius kuopoje ir susitikus su to miestelio parapijiečiais prieidavo, pavyzdžiui, vargoninkė ir mūsų tiesiog prašydavo visų pirma pasidalinti savo žiniomis apie ateitininkus. Ji aiškindavo, kad klebonas jai nurodė būti savo krašto ateitininkų kuopos globėja, bet, deja, ji nieko apie juos nežino. O klebonas tuomet taip vykdė iš vyskupų gautą nurodymą, kurie ateitininkų veiklai pritarė“, - prisimena buvęs AF vadovas.

Iš pradžių ateitininkija Lietuvoje ir brendo per parapijas. Visgi tai yra pasauliečių sąjūdis, todėl, pasak J. Polikaičio, pirmiesiems vadovams federacijos organizavimas ir važinėjimas bei susitikinėjimas su jos nariais buvo didelis darbas: „Dabar jau yra įsitvirtinusios visos sąjungos ir jų darbas išsirutuliojęs. Mes visi tuo džiaugiamės!”

Tobulėja mokydami vieni kitus

„Iš Lietuvos ateitininkų Šiaurės Amerikos ateitininkai gali daugiau pasimokyti dvasiniame gyvenime – Lietuvoje jis tikrai yra aktyvesnis. Joje gyvenantys ateitininkai yra nuoširdūs ir viską išreiškia savo jausmais, savo giesmėmis ir pan.“ - aiškina JAV LB Tarybos pirmininkas.

„Tuo tarpu Lietuvos ateitininkai iš mūsų gali pasimokyti visuomeniškumo, - priduria J. Polikaitis. - Galbūt išeivijos ateitininkija nėra tokia dvasinga pamaldumo atžvilgiu, tačiau ji tikrai yra visuomeniškesnė – daugiau eina į visuomenę ir jos nariai užima aktyvesnes pareigas įvairiose organizacijose, taip kartu stiprindami ir ateitininkų veiklą.“

Pasak J. Polikaičio, visi ateitininkai gali bendradarbiauti ir keistis savo patirtimi, kuri visiems yra naudinga: „Todėl ir bandom organizuoti, galima sakyti, mainų programas. Pavyzdžiui, į savo stovyklas kviečiame ateitininkus iš Lietuvos, o kartu ir patys bandome apsilankyti Lietuvoje organizuojamose stovyklose. Tokios programos tik padeda mums tobulėti.“

Jaunimo skaičius didėja

J. Polikatis pastebi, kad šiuo metu Amerikoje yra labai daug pačių mažiausių ir jauniausių ateitininkų: „Todėl galime sakyti, kad pas mus matome savotišką atgimimą, nes iš jaunučių turėtų išaugti daugiau moksleivių, o vėliau ir studentų bei sendraugių“.

Taip pat JAV LB Tarybos pirmininkas džiaugiasi, kad į jaunučių sąjungos veiklą įsitraukia nemažai naujai emigravusių lietuvių vaikų: „Pačioje pradžioje buvo sunku. Dabar tarp jaunučių ir moksleivių jų yra daugiau – tai mus džiugina. Tokiu būdu norime sudominti naujai atvykusius ir pritraukti į mūsų veiklą. Jei jų neįtrauksime į krikščionišką ratą, tai jie dings, o tada mažės tarp mūsų ir lietuvių skaičiai.

Ypatingai „Dainavos“ stovykla mums padeda išsaugoti lietuviškumą ir savo tautybę. Ji, galima sakyti, „pagauna“ jaunimą, o vėliau jo „nebepaleidžia“. Viskas čia vyksta po truputį. Iš pradžių galbūt vaikai ir nedalyvauja ateitininkijoje sąmoningai, tačiau kai susipažįsta su jos ideologija, supranta, kad patinka ateitininkijos veikla ir į ją įsijungia – tada jau nori tapti ateitininkais.“

100-mečio prieškongresinėje stovykloje: Bernardas Sopranas, Juozas Polikaitis, Reda Sopranaitė, Irena Polikaitienė ir Živilė Šeporaitytė